Akvilė į kavinę, kurioje susitarėme susitikti pasikalbėti, įlekia kaip plačiai besišypsantis vėjas. Mergina pasidžiaugia, kad atvykusi kiek anksčiau dar spėjo užlėkti į batų parduotuvę ir įsigyti dar vienus sportbačius, mat šiai avalynei turi nenumaldomą aistrą. Prie kavos užsisakiusi karšto šokolado, puolė kalbėti apie savaitgalį numatomus gerus orus ir planuoti, ką galėtų nuveikti.
Nuolat lekianti ir skubanti ji nesijaučia – pasirodo, net neturi užrašų knygelės, kurioje pasižymėtų, ką reikės nuveikti rytoj ar kitą savaitę. Mat viskas, ką daro, teikia didžiulį malonumą, dėl to nieko nereikia užsirašyti – tai, ką veikti malonu, ji prisimena ir be užrašų.
„Man lieka marios laiko asmeniniam gyvenimui! Vis dėlto daug priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo vidinės būklės. Neatidėlioju darbų, jei nesugalvoju, kaip ką nors padaryti, tiesiog nedarau.
Baigusi žurnalistikos studijas, kurios, beje, man ne itin patiko, nusprendžiau, kad nedarysiu nieko, kas man nepatinka, – taip šiandien ir gyvenu. Viskas, ką darau, man labai patinka, dėl to nieko ir nepamirštu.
Visi mes turime tiek pat laiko – ir dainininkė Beyonce, ir prezidentas Valdas Adamkus. Mane kaip tik dažnai apima jausmas, kad gaištu laiką. Negaliu ramiai pasėdėti nė valandos, ypač jei pradedu ką nors nauja“, – kalbėjo mergina.
Rašymas – Akvilės aistra nuo 16 metų. Vien iš jos kasdienybės miniatiūrų socialiniame tinkle būtų galima leisti knygą. Mergina juokiasi, kad ji vadintųsi „Durnių laivas“, mat užrašo gana kvailas ir juokingas kasdienes buitines situacijas. Knyga, tiesa, kitokia – jau yra, liko tik viršelis, kurį piešia Algis Kriščiūnas.
„Labai seniai turėjau minčių parašyti knygą. Bet nenorėjau to daryti bet kaip, nenorėjau, kad tai būtų jaunos panelės pasvaičiojimai apie praeitį ar pirmąją meilę.
Svajojau apie rimtą, nenuobodų kūrinį, kurį galėtų skaityti kiekvienas žmogus. Vengiau lietuviško pseudointelektualumo – rašiau pramoginį, bet rimtą romaną“, – pasakojo rašytoja.
Akvilė džiaugiasi, kad pasiūlymo parašyti knygą sulaukė iš leidyklos. Žinojimas, kad romanas bus išleistas, merginai buvo ir postūmis, ir įvertinimas.
A.Kavaliauskaitės romano herojė – pianistė, įsimylėjusi gerokai vyresnį vyrą, kuris turi viską, yra beprotiškai gražus, vairuoja „Harley-Davidson“ motociklą. Tačiau jam trūksta poros varžtelių. Pianistės ir vyruko istorija virsta visiška beprotybe – kuo toliau ji bėga nuo to vyro, tuo į didesnį idiotą atsimuša.
„Tai kelias, kai mergina bėga nuo meilės. Tačiau knyga, mano akimis, nėra meilės romanas. Pagal žanrą ją pavadinčiau komiška drama. Kiek romane yra manęs? Nė kiek, nesvarbu, kad turiu pianiną.
Norėjau heroję nukelti į Niujorką – kitokį didmiestį su kitokia aura, tačiau nusprendžiau nerašyti apie tik internete apžiūrėtą vietą. Todėl pusė romano veiksmo vyksta Ispanijoje, Maljorkos saloje, – ten, kur gyvenau pusmetį“, – pasakojo A.Kavaliauskaitė.
Romanas jau baigtas, dienos šviesą jis turėtų išvysti vasarą. Knygos rašymą Akvilė vadina labai sunkiu darbu. Šiandien ji net neimtų į rankas knygos, kurią autorius parašė per kelis mėnesius, mat pati žino, kiek laiko reikia tokiam darbui.
„Rašau nuo paauglystės, žinau, kad rašymas – amatas, kurio reikia mokytis, – yra struktūra, žmogaus dėmesio išlaikymo taisyklės, kiti svarbūs dalykai. Jei žmogus užrašo fantazijas, išeina šūdas“, – šypsojosi mergina.
Knygą „Du gyvenimai per vieną vasarą“ jau perskaitę žmonės Akvilei sakė, kad romanas atrodo lyg būtų išverstas iš užsienio kalbos, sukurtas ne lietuvės rašytojos. Jai tai komplimentas, mat įvertino tie žmonės, kurie supranta šią virtuvę.
„Pastaruoju metu mano gyvenime daug baimės“, – neseniai savo socialinio tinklo paskyroje rašė A.Kavaliauskaitė.
Galvoje ji turėjo muziką. Mat jau seniai buvo pamiršusi tą jausmą, kai stovi scenoje ir daro tai, kas kitiems lyg ir turėtų patikti. Pasitikėjimas savimi, kai kurį laiką sėdėjo prie kompiuterio ir rašė, dingo labai greitai.
„Rašymas ir dainavimas scenoje – dvi visiškai skirtingos veiklos. Pakilusi nuo kompiuterio neužlipsi ant scenos be patirties, nepadarysi taip, kad publika aikčiotų. Taip bijojau, kad vakarą prieš koncertą, maniau, neužmigsiu. Užmigau dėl nuovargio“, – kalbėjo A.Kavaliauskaitė.
Neseniai pirmąjį koncertą sostinėje surengusi grupė „Pypl“ ir jos nariai – buvę grupės „Foje“ muzikantai Arnoldas Lukošius, A.Kriščiūnas ir Darius Burokas nesigręžioja atgal ir naujosios vokalistės, gink Dieve, nelygina su Andriumi Mamontovu.
„Man toks lyginimas be galo keistas. Po velnių, „Foje“ nebėra jau beveik 20 metų! Kad dainuoju su tais vaikinais iš „Foje“, dar nereiškia, kad ši grupė atsikūrė. Visi norime eiti toliau, daryti ką nors naujo. Net nediskutavome, kad galėtume groti ką nors iš „Foje“ repertuaro.
Aš nesu A.Mamontovas, jo nepažįstu. Esu perpus už jį jaunesnė, mus skiria daugiau dalykų nei vienija. Neturiu jokių pretenzijų į šio atlikėjo šlovę. „Pypl“ – kitas darinys, mes susiję tik tiek, kad tie trys vyrai iš grupės jį pažįsta“, – kalbėjo Akvilė.
Po pirmojo neblogai įvertinto koncerto draugų kompanija atsidėjo įrašams – gavę teigiamų įvertinimų ir tarsi pasitikrinę, ar jų kas nors klausysis, jie nori sudaryti programą ir toliau koncertuoti.
Akvilė juokiasi, kad išbandymą išlaikė. Mat kai baisu, ji nestovi susigūžusi kamputyje – imasi veiklos, lanko vokalo pamokas ir stengiasi nugalėti nerimą. Tad ir debiutiniame „Pypl“ koncerte po pirmųjų minučių baimės jausmas išgaravo.
Su 42 metų televizijos operatoriumi Šarūnu Burža susižadėjusi mergina apie vestuves kol kas negalvoja. Planuose jos yra, tačiau porai kur kas įdomiau planuoti keliones, o ne dviejų žmonių šventę 50-iai svečių.
„Mūsų dažnai klausia, kada tuoksimės. Planavome šią procedūrą atlikti labai greitai, bet pasikeitus aplinkybėms atidėjome. Turime daugybę planų, visi jie realūs. Vestuvės – vienas iš tų planų, bet jis nėra pagrindinis. Yra daugybė kitų dalykų, į kuriuos kur kas mieliau investuosime“, – kalbėjo Akvilė.
Statusas merginai nėra svarbu, mat ji visada manė, kad savo laimę žmogus turi susikurti pats, o ne projektuodamas į savo ateitį kitą žmogų. Jos manymu, pora turi būti lygiaverčiai partneriai ir eiti petys į petį, o ne prilaikyti vienas kitą iš visų pusių ar santykius saugoti bet kokia kaina.
„Žmonos pareigos... Pavydžiu moterims, kurios gali tai sau leisti. Tačiau man kyla klausimas, kas tada aš esu? Vyro, vaikų gyvenimo tvarkytoja? Ir viskas? O ką sukūriau, ką padariau? Man iškepti tortą nėra pramoga ar laimėjimas.
Negalvoju apie vaikus, dar pati jaučiuosi tarsi vaikas, turintis daugybę veiklos. Sukurti vaiką labai lengva – pažiūrėkite, kiek 16-mečių patvoriuose yra sukūrusių po vaiką. Tai fiziologinis, o ne intelektualinis pasiekimas. Žinoma, nekalbu apie vaiko užauginimą. Tai tikrai daug sunkiau nei parašyti knygą“, – samprotavo A.Kavaliauskaitė.
