Banalūs tie mažų vaikų apibūdinimai, bet jei jau reikėtų nusakyti šią mažą asmenybę, pirmas žodis, kuris ateina vos susipažinus, – tai tvirtybė, nors ir kaip, regis, tai nederėtų vos kelis mėnesius šiame pasaulyje viešinčiam žmogučiui. Bet tikrai stebina tvirtas žvilgsnis, tvirtas stotas, tvirtai skambantis pats vardas. Herkus Aistei visuomet atrodė kaip vyriškiausias ir labiausiai berniukui tinkantis vardas.
Guogų atžala, kaip ir tėvas, pasitinka šilta šypsena. Gal turėjo įtakos tai, kad Herkui vos gimus pasaulis iškart išskleidė įvairiaspalvį savo glėbį. Pirma frazė, kurią išgirdo berniukas, nuskambėjo prancūziškai – šia kalba pasveikino mažylį Briuselyje priėmusi gydytoja. Paskui – nerimastingai mamos ištartas klausimas anglų kalba, ar kūdikiui viskas gerai. Tik lietuviškas skambesys lydi jį dabar, grįžus vasarai namo į Vilnių.
Tai, kad svarbų gyvenimo įvykį – gimdymą – reikės patirti svečioje šalyje, Aistės nejaudino, nes nerimo pirmą kartą tai pasitinkant būtų užtekę ir Lietuvoje. Daugiau nei parą atidžiai klausėsi sūnaus beldimosi į šį pasaulį, bet buvo nusprendusi kantriai tai išlaukti – jokių skatinamųjų, jokių nuskausminamųjų vaistų. Padėjo tai, kad Antanas buvo kartu – lemiamomis dienomis reikalus susidėliojo taip, kad galėtų būti šalia Aistės. Tik tą lemiamą pusvalandį vyras palaukė už durų.
„Moteris padaro didžiulį darbą“, – šiandien Aistė patvirtina seną kaip pasaulis tiesą apie motinas.
Dar tik mėgaudamasi draugyste ir sužadėtinės statusu, ji svajojo apie keturis vaikus. Dabar tuo labai abejoja, nors ir prisideda prie vieningai teigiančių moterų, kad gimdymo skausmai po savaitės kitos pasimiršta.
Aistės laukimosi laikas buvo ramus – buvęs modelis ir psichologijos mokslų studentė Briuselyje turėjo laiko į valias pasiruošti taip, kad parsivežus kūdikį į namus dar kelis mėnesius neprireikė nė menkiausio daiktelio – Antanui nereikėjo išdegus akis lakstyti.
Tik štai kai grįždavo į Lietuvą, atgal į Briuselį Antanas gabendavo kilogramus chalvos. Aistė juokiasi tiksliai nežinanti, ar tikrai chalva pagausina kūdikiui skirtas pieno upes, bet saldumo taip norėjosi, kad džiaugėsi galinti suderinti ir naudą vaikui, ir savo desertinės aistros patenkinimą.
Kaip ji jaučiasi šiandien? Kaip visada rami. Dar širdį glosto daugybė sveikinimų gimus sūnui, sako, tiek jų net per vestuves su Antanu nesulaukę.
Pirmas pažinties su sūnumi mėnuo, atrodo, buvo sunkiausias, mat reikėjo atrasti savą miegojimo ir valgymo ritmą. Taip abu sulipę ir prabuvo. Dabar, nors dieną Herkus miega mažai, režimas jau nusistovėjęs. Neseniai Aistė net valandai buvo išsprūdusi į renginį. Aplankiusi krikšto mama paakino išeiti nors trumpam į žmones.
Milijonieriaus Guogos žmona neturi auklės?!
Štai ir ne. Aistė nori visą laiką leisti su savo vaiku, matyti, kas dedasi jo aplinkoje, kad ateityje galėtų jį kuo puikiausiai suprasti, žinoti, kokia gali būti sūnaus reakcija į vieną ar kitą reiškinį.
Iki pusmečio sūnų tikrai maitins pati – Aistė nesupranta, kaip tai gali pakenkti grožiui, o tuo kartais motyvuoja žindymą krūtimi nutraukiančios moterys.
Žinoma, kai kada jaučiasi pavargusi.
„Bet tai pats maloniausias gyvenime nuovargis“, – šypsosi Aistė.
Nors Herkus naktį prabunda kelis kartus, vyro ji nežadina. O kam? Kuo jis galėtų padėti? Herkus nei verkia, nei klykia, ramiai pavalgo ir toliau miega. Tad žaidimai ir masažas budriuoju mažylio laiku – pagrindinis dviejų vyrų užsiėmimas. Bet Antanas žmoną atpalaidavo nuo bet kokių buities rūpesčių.
– Jūsų vyras keletui dienų išvykęs į Briuselį dirbti – yra pagunda negaminti valgio, o tai nebūtų gerai maitinančiai motinai. Prisipažinkite, ką šiandien valgėte?
– Šiandien man į namus atvežė sušių, rytą viriau košę – jau seniai seku, ką valgau.
Briuselyje mano rūpestis buvo du mūsų šunys – ruošdavau jiems ėdalą, vedžiodavau ir šukuodavau. Svarbiausia erkės – nepadėdavo jokios priemonės, turėdavau apžiūrėti šunis kelis kartus per dieną. Bet tą darbą perėmė Antanas. Palikome šunis Briuselyje pasamdę prižiūrėtoją. Žinoma, mūsų laisvalaikio centre Anupriškėse „Tony Resort“ jiems būtų puikios sąlygos laigyti, bet nenorėjome bauginti skrydžiu – rudenį, o gal ir anksčiau, teks grįžti.
Kartais Vilniuje pasiilgstu to ritualo – nueiti pačiai į parduotuvę ir išsirinkti produktų. Bet tai dar bus. Namuose Briuselyje gamindavau, kol Antanas prižiūrėdavo mažylį, greitai ką nors paruošdavau. Mūsų mityba lengva – netroškinu, nekepu ilgai, darau salotas ir ką nors prie jų nesudėtingo, bet maistingo.
– Dažnai, kaip šį vakarą, esate viena. Nors sūnus pašonėje, neužplūsta nepaaiškinamas liūdesys, vienišumo jausmas, gal net baimė, jausmas, kad gyvenimas eina pro šalį, – tai, kas kai kurias moteris dar siaučiant hormonams po gimdymo apninka?
– Mano vyras labai rūpestingas, net kai jo nėra šalia, jaučiu atramą, saugumą. Neigiamiems pojūčiams neturiu laiko – diena prabėga rūpinantis sūnumi, vakare maudynės, jį užmigdžiusi pati pasimėgauju daugių daugiausia pusvalandžiu ir krintu šalia.
Mano gyvenimas – su manimi, jis neina pro šalį. Pramogos? Kelionės? Daug keliavau – ir su draugėmis, paskui su Antanu, daug gražių smagių akimirkų patirta, tad šiuo metu nejaučiu ką nors prarandanti.
– Sūnus atėjo laiku – kai pati subrendote, išsišėlote?
– Dažna moteris greičiausiai pasakytų, kad vaikai gimsta pačiu laiku. Aš niekada nemėgau trankių linksmybių, klubinio gyvenimo. Mums su draugėmis būdavo kur kas smagiau susibėgti pas kurią nors namuose, išsikepti pyragą. Žinoma, kokios nors šventės proga nueidavome į klubą, išsiruošdavome į kelionę.
– Pavydi bendraklasė pasakytų, kad jums pasisekė tiesiog šiaip – graži gera mergaitė, kuriai niekada dėl nieko nereikėjo vargti, plėšytis, sunkiai dirbti ar mokytis, be to, dar gerą vyrą gavo. Ką pati manote apie savo sėkmę?
– Reikia gyventi savo gyvenimą, taip, kaip jauti. Nuoširdžiai pasakysiu: niekada nieko nedariau, kaip reikia. Ištekėjo draugės – aš neskubėjau. Tikrai – net jau buvau prisijaukinusi mintį, kad gyvensiu viena. Visada buvau rami, o dramų nekūriau, nes nemačiau prasmės plėšytis. Jei kartą nepasisekė, tai dar nereiškia, kad nesiseks visada. Nebūna gyvenimo be rūpesčių ir lengvo lyg atostogos.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“
