Laimėjimas jai padėjo išpildyti svajonę – nufotografuoti Shimoną Peresą, kai jis dar ėjo Izraelio prezidento pareigas. Ne Milda ieškojo – ją pačią susirado Arado miesto merė Tali Ploskov, kad lietuvė taptų jos asmenine fotografe. Būtent garbingas titulas lėmė, kad į Ameriką atskridusi M.Rūkaitė kontrolės poste išgirdo ne kvočiančius klausimus, o entuziastingą pasveikinimą ir linkėjimą kuo gražiau praleisti laiką šalyje.
Laimėjimas atvėrė galimybę rengti parodas – vienos jų metu mėgavosi Tel Avivo mero Rono Huldai pagyrimais.
Tai neapčiuopiami laimėjimo malonumai. Ne mažiau svarbu, kad tapus konkurso nugalėtoja Mildai buvo įteiktas valstybinis piniginis prizas, skirta suma įsigyti fotoaparatūrą, kokios jai reikia, ir metus nuomotis fotostudijos patalpas.
Žvelgdama į nuotrauką, kuri pelnė jai apdovanojimą, šiandien Milda atlaidžiai šypsosi: „O juk viskas prasidėjo nuo išsiliejusio vaizdo ir kičo. Džiaugiuosi, kad konkurse dalyvavau jau neblogai pasirengusi.“
„Like In The Movie“ – taip pavadino konkursui skirtą nuotrauką, kurioje pusnuogė mergina sėdi apsigaubusi kailiu, o pasirinkta stilistika – nebyliojo kino laikų.
Mildos sėkmės istorija skamba neįtikėtinai, ir ji tai žino. Abejodama pasakoja „Stiliui“ ir apie save, nes žino, kad jos gyvenimas Izraelyje kai kuriems žmonėms vis dar kelia nemalonią nuostabą, nors pasaulis, regis, išlaisvėjęs rasės, lyties, religijos klausimais. Nesvarbu, kad Vilnių Milda myli iki širdies gelmių. Ji iki šiol svaigsta parvykusi į nuosavą tėvų namą sostinėje, netoli Vingio parko. Dažniausiai būtent čia, o ne mieste rinkdavosi jos draugai, bohemos atstovai prieš gerą dvidešimtmetį. Smagūs buvo laikai, nors sunkūs.
Prieš 15 metų Milda buvo baigusi drabužių konstravimo studijas, dirbo dizaino salone ir bėgiojo dar per kelis darbus, kad kaip nors galėtų išsilaikyti. Su bičiule pristatė vieną drabužių kolekciją, o kurti kitas pinigų nebuvo vilties užsidirbti.
Smalsumo pagauta ir įkalbėta bičiulių nuvyko į Izraelį pasidairyti. Dykuma su berberais ir šiuolaikiškumu pulsuojantys didmiesčiai – toks kontrastas pavergė turistę iš Lietuvos. Jei taip trūksta lėšų, gal pabandyti įsidarbinti čia, kur bent jau saulės į valias ir kur taip gražu? Iš prigimties avantiūristė Milda susirado darbą bare prie Negyvosios jūros. O sumaniusi pajudėti sporto klube susirado vyrą. Dabar – jau buvusį. Bet Milda dėkinga jam, o gal iš tiesų gyvenimo aplinkybėms, kad tai padėjo jai atrasti fotografiją.
Jos pamiltas žmogus buvo fotografas, kaip tik pradėjo domėtis skaitmena. Mildai tai irgi parūpo. Kadangi turėjo stiliaus kūrimo patirties, padėjo savo žmogui fotosesijų metu – kurti įvaizdį, paderinti aplinką. Ilgainiui studijoje ji turėjo savą kampelį, kur fotografuodavo žmogų taip, kaip nori pati.
Taip ji buvo pastebėta ir pakviesta į konkursą, kuriame pavergė visus vertinimo komisijos narius, iš kurių penki buvo Bezalelio meno ir dizaino akademijos dėstytojai.
Izraelis jai tarsi dovaną įteikė ne tik naują specialybę – lyg burtų lazdele pamojus dėliojosi darbai, vis atsirasdavo mokytojų. Pavyzdžiui, Milda žavėjosi rusų fotografo Vadimo Piskariovo darbais, net neįsivaizduodama, kaip galėtų iš jo pasimokyti. Pradėjus virtualiai bendrauti išaiškėjo, kad jo tėvai gyvena netoli Arado miesto, kuriame įsikūrusi Milda, ir fotografo viešnagės metu juodu gali susitikti.
„Man jau pirmų poros pamokų, kaip žaisti su lempomis, užteko“, – entuziastingai prisimena Milda.
Šiandien jos klientai – norinčios įsiamžinti šeimos, politikai tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje. Fotografavo žurnalistą Andrių Užkalnį, pastarosios viešnagės Vilniuje metu kūrė vienos knygos viršelį – įamžino jos autorę sporto ir mitybos specialistę Ilką Adams su vyru Andriumi Pauliukevičiumi. Nors savo herojų pavardes Milda mini taupiai, žinia apie Izraelyje gyvenančią lietuvę fotografę sklinda gana sparčiai, tad ketina studiją atidaryti ir Vilniuje.
Jos fotografija klasikinė, galima sakyti – senovinė. Kas grožisi senomis pozuotomis Holivudo aktorių ar savo močiučių nuotraukomis, supranta, ką daro Milda. Ji nesinaudoja „Photoshop“ programa – pasitelkusi ją tik uždeda hebrajiškais rašmenimis savo pavardę. Fotosesijos metu Milda skendi tamsoje, o į herojų nukreipto prožektoriaus šviesa suminkštinta uždangalu.
Klientų – pakankamai, šiandien moteris džiaugiasi galinti laisvai kvėpuoti, nes Arade įsigijo butą, gali dažnai skraidyti į Vilnių. Kurį laiką, kai klientai rytais nesifotografuodavo, Milda dirbo Masadoje – garsioje Izraelio tvirtovėje, kurią gausiai lanko turistai. Jai patikdavo ten sutikinėti turistus, vaišinti juos kava ir pasakoti skaudžią šalies istoriją.
Kalbėti Milda nepavargsta, viena sudėtinių fotosesijos dalių – gana ilgas pokalbis su asmeniu, kurį ji ketina fotografuoti, nes nori jį perprasti.
„Žmonės pamiršo, kas yra portretas. Pagyrūniškai nuskambės, bet moku ištraukti vidinį žmogaus grožį. Man nereikia žmogaus tokio, koks yra kasdienybėje, gatvėje, namuose, darbe, – aš noriu jo labai gražaus. O tokie yra visi žmonės – maža mergaitė, sportininkas ar ministras. Nėra nefotogeniškų asmenų – nebent neprofesionalūs fotografai ar prasta aparatūra“, – įsitikinusi Milda.
Fotosesijos metu ji elgiasi gana tironiškai – jai niekas negali nurodinėti, kaip norėtų atrodyti ar stovėti, sėdėti. Milda išmoko ir pati savo herojams daro makiažą, tvarko plaukus, parenka rūbus, foną ar daiktus, kurie reikalingi jos susikurtam vaizdui galvoje.
„Kai kada net rėkiu fotografuodama, bet tai padeda žmonėms atsipalaiduoti“, – kvatoja Milda.
– Galbūt Lietuvoje galėtumėte vadintis skambiai – dizainerė. Ar negaila, kad nenuėjote tuo keliu?
– Šiandien suprantu, kad net kurdama drabužius neradau šimtu procentų to, ką patiriu dabar fotografijoje. Mados neužleidau – jos man reikia kasdien dirbant.
Jaučiu nebent to laiko ilgesį – juk buvo pati mano jaunystė, pats linksmumas, bet kartu prisimenu, kaip visiems buvo sunku materialiai. Bet gal būtent tas jaunatviškas veržlumas man ir padėjo įveikti nepatogumus, kuriuos patiria į kitą šalį išvažiavę žmonės. Hebrajų kalbą išmokau beveik per tris mėnesius – dabar kalbu ir rašau laisvai.
– Dažniausiai fotografuotis nori moterys, greičiausiai išgirstate visokių istorijų. O ir pati, Milda, turite santykių patirties. Ką šiandien merginai pasakytumėte apie moters dalią ir laimę?
– Pirmiausia aš ją nufotografuočiau – mano nuotraukos keičia klienčių gyvenimą. Po mano fotosesijų moterys įgauna daugiau pasitikėjimo. Pavyzdžiui, viena po fotosesijos pagaliau išsiskyrė su vyru, o po pusmečio atėjo su kitu mylimuoju įamžinti savo prasidėjusio gražaus gyvenimo. Ne viena tarsi ant sparnų atskrisdavo laiminga ir dėkodavo, kad būtent mano nuotraukos padėjo susirasti mylimąjį. Žinoma Izraelio aktorė Debbi Lumbroso laiminga, kad padėjau jai kopti karjeros laiptais – pasidariusi nuotraukų albumą sulaukė daug kvietimų filmuotis, vaidinti teatre. Man tai stebuklas.
Buvo laikotarpis, kai fotografavau vestuves, viena agentūra pateikė tikrai viliojantį pasiūlymą dirbti tokiose šventėse, bet atsisakiau. Kaip ir vieno žurnalo kvietimo dirbti jiems, nes supratau, kad noriu jaustis gerai, plušėti viena be aplink zujančių stilistų ir padėjėjų. Reklaminės fotografijos irgi nemėgstu. Noriu intymaus ryšio su žmogumi, kokį gali užmegzti tik dirbdamas vienas. Ir džiaugiuosi, kad šiandien galiu leisti sau tokią prabangą.
Aš dievinu gamtą, bet joje man gera ilsėtis. Fotokamerą pakeliu nebent tuomet, jei toje gamtoje yra žmogus. Dar labai patinka fotografuoti vaikus – Izraelyje jie dievaičiai, jiems viskas leidžiama, bet tuo pat metu jie nėra išlepinti, iš jų užauga puikūs žmonės.
Vaikai man patinka gal todėl, kad pati vaikystėje buvau itin aktyvus vaikas ir nuolat girdėdavau: „Taip negalima“, „Nusiramink“, „Ką tu sau manai?!“ Esu dėkinga savo šviesaus atminimo močiutei Tamarai Mandelštam, kuri nuolat kartodavo, kad esu be galo graži, talentinga, gal tik šiek tiek tinginė, – juokiasi Milda.
– Ar šiandien jau galėtumėte pasakyti, kad fotografijos stebuklas jums aiškus kaip penki rankos pirštai?
– O, ne! Nemoku gal net pusės to, kas, įsivaizduoju, glūdi šioje srityje. To mokysiuosi visą gyvenimą, nesvarbu, kad karjerą jau papuošė rimtas prizas.
– Gyvendamas Izraelyje, ko gero, nori nenori perimi tenykštes tradicijas, kurios, paveiktos religijos, yra labai ryškios?
– Švenčiu, laikausi šabo – judėjų kassavaitinės šventės, prasidedančios penktadienį saulėlydžio metu ir pasibaigiančios šeštadienio vakarą. Gyvenu pagal hebrajų kalendorių. Pagal jį mėnesiai yra suderinti su mėnulio fazėmis, yra keliamųjų metų taisyklė. Taigi gimimo datą, įrašytą pase, aš praleidžiu – mano gimtadienis būna savaite vėliau.
– Ar jus pasiekia Palestinos ir Izraelio konflikto aidai?
– Nieko konkretaus ir nemalonaus, bet priešprieša justi. Matau, kaip žmonės gatvėje traukiasi išvydę arabų moterį su čadra – ką gali žinoti, gal susisprogdins. Arabai turi savas zonas, man jie netrukdo. Kita vertus, pažįstu nuostabių arabų, dirbu su jais. Būtent tie žmonės nori taikos ir su šiluma priima besąlygiškai kiekvieną, nepaisant jo tautybės ar religijos.
Mane gal net labiau sutrikdo klausimas Lietuvoje, kurį dažniausiai girdžiu iš pagyvenusios kartos žmonių. Sužinoję, kur gyvenu, piktokai klausia, ką aš tame Izraelyje pamečiau, ką ten veikiu. Nenoriu su tokiais žmonėmis susidurti.
Bet tai neturi įtakos mano meilei tėviškei – rytą išklausiusi Izraelio žinias, vakare mėgaujuosi būtent per lietuvišką radiją leidžiama muzika, kurios klausydamasi užaugau.
– Milda, neturėjote svajonės, tačiau tai, kaip susiklostė jūsų karjera, galima vadinti svajone. Apie ką dar pagalvojate, ko norėtumėte, kad išsipildytų?
– Mano svajonė – pusę metų dirbti Lietuvoje ir pusę – Izraelyje. Jau nusprendžiau, kur bus fotostudija – mano vaikystės namų garažas tam tikrai puikiai tiks, reikia tik jį tinkamai įrengti.