Šiandien restorano „DeCuba“ šeimininkė Loreta noriai prisimena įvykius, prieš 15 metų pakeitusius jos gyvenimą. Tuomet ji, pavargusi nuo kasdienybės ir griuvusių santykių su antrąja puse, nutarė aplankyti Vokietiją – susitikti su draugais, pailsėti nuo lietuviškos rutinos ir kartu atšvęsti savo 35-ąjį gimtadienį.
Moteris nesitikėjo, kad porą savaičių trukusi viešnagė bus lemtinga ir suteiks jai gražiausią gyvenimo meilę. Toje kelionėje ji susipažino su Klausu Dirksu – savo būsimuoju vyru. Kaip vėliau paaiškėjo, vyresniam vokiečių verslininkui tamsiaplaukė lietuvė iškart krito į akį.
Ir mūsų šalį jis žinojo – Lietuvoje kartą lankėsi tekstilės parodoje. Tačiau po pirmosios pažinties Loreta su Klausu santykių neužmezgė – tik apsikeitė telefono numeriais ir išsiskyrė, Loreta grįžo į Lietuvą.
„Nauji santykiai man anuomet nerūpėjo, todėl nepuoselėjau vilčių. Keletą kartų pasiskambinome vienas kitam. Galiausiai vėl išsiruošiau aplankyti draugų į Vokietiją. Po skrydžio iš taksofono paskambinau mamai, pranešiau, kad sėkmingai atvykau.
Kai baigėme pokalbį, rankoje liko dar viena neišnaudota 2 Vokietijos markių moneta. Nejučia surinkau Klauso numerį ir tai buvo lemtinga akimirka“, – prisimena Loreta.
Tąkart vyras, sulaukęs lietuvės skambučio, labai apsidžiaugė. Antrą kartą susitikusi pora jau nebeišsiskyrė. Loreta sako, kad Klausas buvo toks žavus, jog šilti jausmai užplūdo iškart.
„Jis turėjo talentą kiekvieną žmogų priimti tokį, koks yra. Nekritikavo, nežemino – jam buvo normalu viskas, ką padarė ar pasakė kiekvienas. Jis nepaisė jokių socialinių vaidmenų – kalėdiniuose įmonės pokyliuose mielai sėsdavo prie vieno stalo su eiliniais darbuotojais.
Jis drauge buvo ir paprastas, ir nepaprastas žmogus. Visiems pagelbėdavo, visais aplink pasirūpindavo. Vienas pažįstamas lietuvis Vokietijoje nukrito nuo žirgo ir smarkiai susižeidė – kol sveiko, Klausas priglaudė jį gyventi pas save kone pusmečiui, rūpinosi.
Manau, tokie išskirtiniai žmonės gimsta vienąkart per šimtą metų. Ir šiandien kartais svarstau, kad mane aplankė neregėta laimė jį sutikti“, – apie mylimąjį pasakojo Loreta.
Dabar Klausas jau iškeliavęs anapus – jį pakirto vėžys. Loretai liko tik jų abiejų kūdikis – restoranas „DeCuba“. Tai kitas stebuklas jų meilės istorijoje. Sutuoktiniams jis nutiko 2000-aisiais – anuomet į Palangą atvijo geri orai ir smalsumas apžiūrėti krante įstrigusį norvegų laivą, apie kurį tada rašė visa žiniasklaida.
Loreta su vyru tikėjosi pasivaikščioti ir skaniai pavakarieniauti. Einant J.Basanavičiaus gatve, Klausas linktelėjo apgriuvusio pastato link – ant jo buvo pakabintas skelbimas „Parduodama“.
„Jis paprašė išversti, kas čia parašyta. Atsakiau, kad pastatas parduodamas. Tą pačią minutę jis sako man – paskambink nurodytu telefonu ir susitark pastatą apžiūrėti jau tą patį vakarą.
Viskas vyko labai greitai – susitikome su pardavėjais, kitą dieną vėl atvažiavome į Palangą pasikalbėti su savininkais. Vyras triskart apėjo aplink pastatą ir ištiesė nustebusiam pardavėjui ranką – „Nupirkta“!
Reagavau ramiai. Labai pasitikėjau savo vyru, jis buvo labai stipri ir įdomi asmenybė. Iškart turėjome viziją, kad sukursime čia labai gražų restoraną su sodu, muzikiniu fontanu“, – pasakojo Loreta.
Ji prisipažino, kad tuomet jie abu neturėjo nė menkiausio supratimo apie restoranų veiklą. O ir įsigytas namelis nė iš tolo nepriminė dabartinio „DeCuba“ vaizdo. XIX amžiaus namą jie restauravo pagal architektūros paveldo reikalavimus, išlaikė istorines pastato sienas.
Kol kūrė restoraną, ji nespėjo pastebėti, kaip suaugo sūnus. „Kai pradėjome statyti restoraną, jis buvo paauglys. Bet dabar puikiai sutariame, nors tuomet dėmesio jis gavo ir mažiau. Geras jaunuolis užaugo“, – pasakodama apie sūnų iš pirmosios santuokos šypsojosi Loreta.
Šiandien, vaikštinėdama po savo restoraną, Loreta su šypsena ir ilgesiu prisimena jo atsiradimo istoriją. Kartu gražiausiomis mintimis lydi savo šviesaus atminimo vyrą, su kuriuo praleido 12 gyvenimo metų. Jai niekada nekilo noro šios netekties išgyventi kūkčiojant po pagalve, tūnant namie.
Nors po Klauso mirties išgyveno sunkų laikotarpį, jų abiejų svajonės Loreta iš rankų nepaleido – restoraną toliau puoselėja viena, atiduodama savo širdį. Stiprybės ir energijos Karklėje gyvenančiai moteriai suteikia jūra – jau balandį ji bėga į paplūdimį ir puola į bangas. Tai stengiasi daryti kasdien.
„Šio įpročio tik reikia neužmesti ir bus lengviau – pradedi pavasarį ir kasdien bėgioji, maudaisi iki gruodžio. Tačiau jei spalį, lapkritį apims tingulys ir šį procesą nutrauksi, žiemą į vandenį sunkiai įlįsi“, – patirtimi dalijosi verslininkė.
Ir verslo reikaluose Loreta neleidžia sau sustoti, atitrūkti ilgesniam laikui. Vis dėlto bendrauti mėgstanti moteris itin vertina ir savo vienatvę, moka ja mėgautis. Pabūti vienai su savo mintimis jai – prabangus laikas sau.
„Būna dienų, kai pavargstu. Tada pasiskambinu į restoraną, įsitikinu, kad viskas gerai, ir lieku namie. Bet jau kitą dieną nuvažiuoju – degu darbu ir pailsėjusi noriu jo vėl imtis“, – pasakojo Loreta.
Daug dirbanti verslininkė neatmeta galimybės dar kartą išgyventi meilę.
„Esu 50-ies, bet nesijaučiu tokia sena, kad jau laukčiau mirties ir nebenorėčiau jausmų ir gražių santykių“, – juokėsi ji.
Moteris tiki – viskas, ką darai iš širdies, suteikia laimę ir sėkmę.