Antradienio vakarą į mūsų susitikimą Neringa atskuba uždususi. Fotografams, kaip ir pramogų pasaulio atstovams, šis sezonas – pats darbymetis. Ji – žmonių fotografė. Asmenines fotosesijas keičia vestuvės, jas – moterų aktai, o šiuos – vėl vestuvės. Londono Midlsekso universitete fotografijos studijas baigusi menininkė vėliau pripažįsta, kad žmonės, jų gyvenimai, socialinės problemos yra kur kas įdomiau nei mados fotografijos režisūra. Galbūt būtent todėl, visai nejučiomis, kurdama socialinius projektus ji Lietuvoje susikūrė tvirtą nišą.
„Mes. Moterys“ fotoistorijoje kartu su drauge bei kūrybinių idėjų partnere Beata Tiškevič-Hasanova apnuoginti kūną ir širdį ji pakvietė ne žinomas, bet paprastas Lietuvos moteris. Tuo ši istorija ir sužavėjo pasaulį: jos nuotraukose vien su apatiniais pozavo moterys, kurių greičiausiai tapti savo herojėmis nepakvies laimingų ir populiarių žmonių istorijas aprašinėjantys leidiniai. Šiame interviu „Stiliui“ Neringa apsinuogino. Tiesa, skirtingai nei jos nuotraukų herojės, N.Rekašiūtė šį kartą apnuogino savo mintis ir atskleidė slapčiausias baimes.
– Naujausi jūsų darbai nuskambėjo garsiai. Kokių projektų dabar turėtume tikėtis?
– Be daugybės asmeninių fotosesijų, dabar taip pat rengiu parodą „Islamas Lietuvoje“, kuri jau greitai bus pristatyta UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje. Kuruoju „Vilnius Street Art“ festivalio fotografijos dalį. Po truputį pereinu prie to, kas man svarbiausia: pasirenku temą ir skiriu laiko jai ilgai tyrinėti. Žinoma, daug malonumo suteikia ir spontaniškai įgyvendinamos idėjos, tokios kaip mūsų su Beata projektai.
– Kaip prasidėjo jūsų su Beata draugystė, tokia vaisinga, kad net ėmėtės bendrų darbų?
– Su Beata labai greitai supratome, kad esame sielos draugės. Mažai tokių žmonių yra, bet mums susitikus nesustojame šaudyti viena kitai idėjų, rodos, galvoje sproginėja fejerverkai. Mums nereikia jokių menkų, mandagių pokalbių. Abi analizuojame viską, kas mus supa, kasdienybę, daug filosofuojame. Taip ir atsiranda bendri projektai. Vos susipažinusios pajutome ryšį ir suplanavome „Mes. Moterys“ seriją.
Kuo toliau, tuo daugiau kalbamės, turime labai panašų požiūrį, abi esame aistringai nusiteikusios pakeisti pasaulį.
– Kiek mažiau žmonių žino apie kitą bendrą jūsų projektą – „Moterys kalba“. Kas tai?
– Tai – moterų „stand up“ komedijų vakarai. Jau turėjome pasirodymus Vilniuje, Kaune ir Gargžduose, mūsų dideliam džiaugsmui, visi jie sutraukė labai daug žmonių. Nuo rudens planuojame naujas keliones ir naują programą.
– „Stand up“ komedijos dažnai laikomos vyrišku užsiėmimu. Net ir čia, Lietuvoje, šis žanras per kelerius metus labai išpopuliarėjo, tačiau beveik negirdėti apie ant scenos lipančias ir publiką juokinančias moteris.
– Būtent dėl to mes ir sugalvojome „Moterys kalba“, nenorėjome, kad komedijos Lietuvoje būtų tokios vienpusiškos. Didžioji dalis į šiuos vakarus susirenkančios publikos – moterys. Manau, tai įrodo, kad ir moterys nori ir gali juoktis ir kitus juokinti.
Pasirodymų metu „stand up“ žanrą leidžiame sau laisvai interpretuoti: tai ir atviri pokalbiai bei išpažintys, ir juokingos istorijos. Pozityvi žmonių reakcija mus paliko be amo. Vilniuje publika gal šiek tiek išlepusi nuo renginių gausos, tačiau ir čia, kaip ir kituose miestuose, žiūrovai ateina labai geros nuotaikos, kaip į šventę. Ant scenos lipame penkiese, kiekviena iš mūsų esame labai skirtingos ir kalbame atviriausiomis temomis, papildome viena kitą.
– Ar nėra baisu atsistoti ant scenos ir laukti, kol iš tavo istorijų – o jos dažnai būna asmeniškos – visi pradės juoktis?
– Be galo baisu! Tai viena labiausiai gąsdinančių patirčių. Kaskart lipti ant scenos darosi vis lengviau, tačiau patirtį vis dar kaupiame. Sunku dar ir dėl to, kad ant scenos lipti ir apsinuoginti reikia nepaisant nieko, o galbūt man tai yra bloga diena? Tokia, kai hormonai siautėja, dangus griūva, pasitikėjimas savimi nukritęs iki žemiausio lygio. Na, juk mes – moterys.
Šis projektas, kaip ir kiti, pirmiausia atsirado iš nedrąsių idėjų, kuriomis pasidalinome draugių kompanijoje. Atrodė, kad jau mes tai tikrai negalime suorganizuoti „stand up“ pasirodymų. Tačiau manau, kad kas kartą norint sukurti, pradėti ką nors nauja tenka įveikti labai daug nepasitikėjimo savimi.
– Kas įtikino, kad tokie projektai įdomūs ne tik jums?
– Tiek „Mes. Moterys“, tiek „Moterys kalba“ yra atvirumo projektai, atskleidžiantys, rodos, labai paprastas istorijas iš mūsų gyvenimo, tačiau tai temos, apie kurias didelė dalis visuomenės nekalba.
Daug idėjų kilo nuo „Mes. Moterys“ fotosesijos: herojes fotografome vos pusvalandį, tuomet dar šešias valandas susėdusios ratu kalbėjomės, dalinomės istorijomis, juokėmės ir verkėme. Tada supratome, kokia svarbi ir vertinga yra tokia atvirumo terapija.
Manau, atvirumas mūsų visuomenėje – vis dar gana retas reiškinys. Ypač kalbėti bijo moterys: jos bijo būti sugėdintos, išvadintos „emocionaliomis bobomis“. Iki šiol sulaukiame laiškų iš moterų, kurios dalinasi savo istorijomis, sako, kad mielai pozuotų projekto „Mes. Moterys“ tęsiniui.
– Man tai primena Sheryl Sandberg knygoje išdėstytas mintis: kai vyras pagiriamas dėl kokių nors darbų, net jei jis nebus to padaręs 100 procentų, pagyras priims drąsiai, mušis į krūtinę ir sakys: „Taip, aš pats padariau.“ O panašiai pagirta moteris, net jei ir bus pati viena padariusi visą darbą, pagyrų priimti nedrįs, nuolatos jausis taip, lyg visi tuoj išsiaiškins, kad jos darbas – tik apgavystė, kad kažką gerai padaryti pavyko netyčia.
– Tikrai taip, kaip tik neseniai mūsų „Facebook“ paskyroje rašiau apie kuklumą. Kai man kur nors reikia save pristatyti kaip fotomenininkę, galvoje pradeda rėkti balsas, moralizuojantis, kad tokio epiteto aš nesu nusipelniusi, kad nieko vertingo dar nesukūrusi ir apskritai esu menkysta. Tuo metu kitas balsas mano galvoje pradeda atsiprašinėti ir teisintis vien dėl minties save vadinti fotomenininke.
Štai vakar buvau draugės gimtadienyje, kur susipažinau su žinomu Lietuvoje dailininku. Paklausiau, ką jis tapo, o šis atsakė: „Tiek vizualiai, tiek idėjiškai labai įtaigius darbus.“ Tada susimąsčiau: o kodėl aš taip nemoku savęs pristatyti?
– Pasaulyje feminizmas šiuo metu ant bangos. Kol kas mūsų pokalbis rutuliojasi apie šio judėjimo skleidžiamas idėjas, tačiau garsiai to žodžio dar neištarėme nė karto. Galbūt dėl to, kad pats žodis „feminizmas“ yra įgijęs neigiamą prasmę? Nors man jūsų projektai apie moteris ir kilęs susidomėjimas jais jau parodė, kad feministinės idėjos moterims labai įdomios. Kodėl manote, kad taip yra būtent dabar, kai, rodos, visas lygias teises moterys jau lyg ir išsikovojo?
– Nežinau, kaip idėjos apie lyčių lygybę gali būti ne ant bangos. Apie tai turi būti kuo daugiau kalbama, svarstoma, susimąstoma, aptariama. Dažnai labiausiai eskaluojamos temos būna paviršutiniškos: apie tai, kad kas nors pasididino krūtinę, prisiaugino plaukus. Tačiau smurtas prieš moteris, prievartavimai, lytinis priekabiavimas – visa tai yra realybė, kurią patiria daugybė moterų. Būtina apie tai kalbėti kuo daugiau, tai fotografuoti, kad šios problemos nebebūtų tik statistika, kad jos būtų matomos. Su projektais „Mes. Moterys“ ir „Moterys kalba“ tikrai gali asocijuotis daugybė moterų, ir tai yra nuostabu. Tai yra terpė kalbėti ir keisti.
– Žmonės, kurie garsiai kalba apie visuomenės ar asmeninio gyvenimo skaudulius, nėra patys populiariausi.
– Darau tai, ką jaučiu turinti daryti, savęs ribojimas skamba kaip labai baisi alternatyva. Tiesa, neslėpsiu, kartais norisi išnykti minioje, susilieti su bendra nuomone. Baisu garsiai išsakyti savo mintis, jaučiu spaudimą iš aplinkos įtilpti į tam tikrus rėmus. Turiu tokį požiūrį, nuomonę, kurie dažnai Lietuvoje būna labai nepopuliarūs. Kita vertus, esame labai maža šalis, nedaug gyventojų. Turime mažai, bet ryškių nuomonės formuotojų, tad priešingai nuomonei nelabai ir lieka erdvės pasireikšti.
Mane išlaisvino gyvenimas Londone, ten buvau apsupta labai atvirų žmonių. Beveik ketverius metus praleidusi viename didžiausių pasaulio miestų sugrįžau turėdama visai kitą pasaulėžiūrą. Ne iš karto supratau, kad man įprasti dalykai neatrodys įprasti tautiečiams. Pavyzdžiui, aš palaikau palestiniečius, esu prieš šauktinių kariuomenę. Žmonės ypač jautrūs temoms, kurios liečia politiką. Labai lengva peržengti siaurutę liniją, kuri dideles visuomenės grupes gali supykdyti. Taip nutiko ir su „Jie laimėjo loteriją“ – verkiančių šauktinių projektu.
– Nemenkas pasiekimas – ši nuotraukų serija taip išgarsėjo, kad apie tai net prezidentė kalbėjo per savo metinį pranešimą.
– Sulaukėme labai daug kritikos, tad tą savaitę man buvo labai baisu, norėjau sėdėti namie ir slėptis nuo visų. Su Beata buvome vadinamos tėvynės išdavikėmis, atrodė, kad mano, kaip fotografės, karjera baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo. Įdomi patirtis, o panika turbūt buvo neproporcingai didelė susidariusiai situacijai, tačiau tai buvo momentas, kur logika neveikė, vadovavo emocijos. Kažkas „Facebook“ komentaruose mane siūlė sudeginti ant laužo!
Tai priimu kaip pamoką: nusiėmiau rožinius akinius ir priėmiau tai, kad esu tokia, kokia esu. Ir tokia, kokia esu, tikrai ne visiems patinku.
– Kaip jaučiatės sugrįžusi iš Londono? Ar nepersekiojo jausmas, kad padarėte klaidą?
– Žinoma, kad buvo neramu. Priimti faktą, kad sugrįžau, man prireikė maždaug pusmečio. Namo parviliojo meilė, nežinojau, kaip ji klostysis, iki tol buvome draugavę tik per atstumą. O jeigu man čia bus blogai? O jeigu kartu gyventi nesiseks? Grįžau be vietos: darbų neturėjau, ryšiai su senais draugais beveik nutrūkę. Bet po truputį susikūriau savo pasaulėlį čia, man dabar Vilniuje gera.
– Iš Londono sugrįžome maždaug vienu metu, vienu metu mokėmės pritaikyti save prie Vilniaus gyvenimo. Tokiame mažame mieste esame labai matomi: viena vertus, tai padeda lengviau būti pastebėtam, kita vertus, tai... padaro tave labiau pastebimą. Naudinga, kai kalbame apie darbus, tačiau aš dar, būna, pritrūkstu drąsos apsirengti ar išsakyti, kas šaus į galvą. O juk tai tokie paprasti dalykai, apie kuriuos svetur nė nesusimąstydavau!
– Visiškai suprantu. Aš kartais padarau tokį eksperimentą: vadinu tai eksperimentu, nors iš tikrųjų tai turėtų būti normalu. Pradedu girti save, pasakoti apie tuos savo darbus, kuriais labiausiai didžiuojuosi. Įdomu, kad ne kartą sulaukiau kritikos, neva per daug kalbu, ir ta kritika dažniausiai ateina būtent iš moterų.
Norisi daugiau tarpusavio paramos ir nuoširdumo, mažiau kovojimo. Tiesa, reikia išmokti palaikyti ir patį save: juk dažnai kitus giriame, o save plakame. Saviplaka – vienas mėgstamiausių lietuvių sportų. Tiesa, kitus plakti ne mažiau patinka. Dėl to labai skaudu, kai kas kartą perlipus per save ir išdrįsus pasidžiaugti kuo nors, kas man iš tiesų svarbu, gaunu per kuprą už tai, kad giriuosi. Kodėl kitam galima, o man ne?
– Koks buvo jūsų kelias į tai, kur esate dabar?
– Augau mažame mieste – Palangoje. Baigusi mokyklą atvažiavau studijuoti politikos mokslų į Vilnių, čia susipažinau su naujais žmonėmis, labai praplėčiau savo akiratį. Tada visai netikėtai atradau ir savo meilę fotografijai.
– Nuo politikos prie fotografijos – tai turbūt irgi gana netikėtas kelias?
– Taip, šį džiaugsmą atradau, kai keletą kartų pasiskolinau iš savo buvusio draugo fotoaparatą. Pirmieji bandymai daryti nuotraukas buvo kaip daugelio: režisavau jas, jų herojais tapdavo mano draugai. Kai tik pastebėjau, kad fotoaparatą skolinuosi vis dažniau, o jį grąžinti vis labiau vengiu, įsidarbinau Tomo Kaunecko asistente. Tik tiek ir reikėjo: mečiau mokslus ir išvažiavau studijuoti fotografijos į Londoną. O dabar grįžau atgal – ne tik į Vilnių, bet ir į politikos mokslų studijas.
– Koks yra tas vyras, kuris parviliojo jus namo?
– Nuostabus.
– Ir kokios savybės reikalingos nuostabiam vyrui?
– Tiesą sakant, nors ir esu heteroseksuali, nebeskirstau žmonių pagal tai, ar čia vyras, ar moteris. Man svarbiausia – žmogus ir tai, kaip jis priverčia mane jaustis. Kai buvau jaunesnė, turėjau susikūrusi tikro vyro paveikslą. Laikui bėgant supratau, jog pati turiu labai daug vyriškų savybių, man nereikia, kad antra pusė duotų ką nors, ko neturiu. Dabar manau, kad svarbiausia, jog dviem žmonėms kartu būtų gera ir linksma, kad nebijotume vienas kito patraukti per dantį net ir po šešiasdešimties metų. Visai neseniai mačiau tokią porą vaistinėje. Kai sveikata jau nebebus puiki, mums visada lieka juokas ir pozityvus požiūris. Toks mano santykių idealas.
– Sugrįžusi į Lietuvą vos per metus labai išpopuliarėjote. Ar nejaučiate pavydo iš kitų fotografų tokioje mažoje rinkoje?
– Žinoma, kad konkurencija yra, kaip ir bet kurioje kitoje srityje. Žinau, kad yra fotografų, kurie manęs nemėgsta, žinau ir tai, kad mes nė karto nesame susitikę. Tačiau yra ir priešingai nusiteikusių žmonių: čia – graži bendruomenė, daugybė fotografų vienas kitam labai padeda. Keli blogą energiją turintys žmonės nesugadina visos bendruomenės.
– Šiek tiek bandėte fotografuoti ir madą, bet gana greitai nuo jos nusisukote. Kodėl?
– Bandžiau, bet supratau, kad nedainuoja mano širdis madą fotografuojant... Įdomiausia tai, kad kai fotografavau madą, svajojau, jog mano nuotraukas spausdintų garsiausi pasaulio žurnalai. Nepavyko. Ir tik tada, kai pradėjau daryti tai, kas man iš tiesų teikia džiaugsmą – fotografuoti socialinius projektus, mano nuotraukos atsidūrė ir „Vanity Fair“, ir „Dazed & Confused“, ir „The Guardian“. Man tai buvo pats geriausias įrodymas, kad reikia daryti tik tai, kuo tikrai tiki.
– Ar buvo koks nors „aha!“ momentas, kai supratote, kad esate teisingame kelyje? Apie ką dar svajojate?
– Nuolat tai pasitikrinu: paklausiu savęs, ar tikrai esu laiminga darydama tai, ką darau, ar tęsčiau šią veiklą, jei neribotų finansai. Kol kas atsakymas teigiamas.
Žinau, kad jei turėčiau beribes galimybes, įgyvendinčiau dar keletą planų. Anksčiau ar vėliau tam tikrai ateis laikas. Labai norėčiau išvažiuoti į Iraną, ten atlikti praktiką kokioje nors organizacijoje, taip pat išleisti knygą apie moteris. Tai – artimiausi mano profesiniai planai.
