Jųdviejų kūdikis turėtų gimti gal net per jo gimtadienį spalio mėnesį.
Šis vasaros laikas Nerijui laisvesnis – juk teatre dar ne sezonas, ir jo net 500 baleto mokyklos auklėtinių dar atostogauja. Tačiau laukimas pažadino kitokius primarijaus gebėjimus – niekada gyvenime to nedaręs, Nerijus iš palečių sukalė dailią lovą. Laikinai. Mat mėgsta baldus, dvelkiančius senove, tad lovą įsigis, kai ras tinkamą savo ūgiui ir kokią nors dailiai raižytą.
„Nežinau, gal senatvė artėja, bet daug kas pasikeitė mano gyvenime. Anksčiau, pavyzdžiui, galėdavau miegoti iki vidurdienio, o dabar man gaila dienos. Net jei nereikia į darbą, keliuosi anksti: visą dieną krapštausi sklype gražindamas aplinką, klijuoju plyteles, kraunu malkas, dirbu kitus ūkio darbus“, – vardija vyras.
Taigi Veronoje gimusi romantika niekur nedingo, tik pamažu įgauna materialią išraišką.
Per Agnės gimtadienį Nerijus slapčia už tvoros pastatė kaspinu perrištą automobilį. Kol ji rūpinosi šventiniais pusryčiais, Nerijus ir Agnės tėveliai nekantravo, kada solenizantė pamatys dovaną, – vis ragino eiti priskinti alyvų, kurios, pasirodo, aplinkui net neauga. Kai pamatė automobilį, net pusryčiauti nebereikėjo.
Už tokią dovaną Agnė atsilygino: išgirdusi, kad Nerijus svajoja kada nors išsiruošti į kruizinę kelionę, vieną vakarą surado puikų pasiūlymą ir po kelių dienų jie jau svečiavosi Viduržemio jūros miestuose.
To prieš porą metų įvykusio susitikimo metu Nerijus iš karto, kaip juokauja, pradėjo rėžti sparną aplink Agnę – klausėsi jos atliekamų dainų, o užkulisiuose entuziastingai kvietė pažiūrėti jo atliekamų šokių.
* * *
– Agne, ar stebėjote tuomet Nerijų šokantį, o gal iš viso nekreipėte dėmesio?
– Argi įmanoma jo nepastebėti?! Žinoma, iš karto atkreipiau į Nerijų dėmesį kaip į labai simpatišką ir nuostabiai šokantį vyrą.
– Šventė baigėsi, grįžote į savo miestus. Kaip ir kur susitikote po to? Nerijau, ar paprašėte Agnės telefono numerio?
– Šiais interneto laikais telefono numerio nereikia, – kvatoja vyras. – Pamažu pradėjome bendrauti. Pirmąsyk po Veronos susitikome Vilniuje. Tądien pylė kaip iš kibiro, o Agnė atvažiavo vilkėdama lengvą suknelę, avėdama basutes, nes Kaune buvo karšta. Kiek aprimus lietui, nuėjome pasivaikščioti į Bernardinų sodą, prisėdome ant šlapio suoliuko.
Siūliau Agnei apsigobti savo apdaru, bet ji atsisakė – iš karto patiko, kad ji ne kokia lepi princesė, besibaidanti vėsesnio vėjo gūsio ar lietaus, bijojau, kad nesusirgtų.
– Antri bendravimo metai – kaip ilgai skraidė drugeliai?
Agnė: Aš ir dabar skraidau.
Nerijus: Baigusi bakalauro studijas Agnė dar svarstė, kur jai toliau likti – Kaune ar Vilniuje. Rado, ką lyginti! Atsikraustė į savo naują butą Vilniuje, bet nespėjo net jo įrengti, kai apsigyveno pas mane.
– Viena – įsimylėti žmogų, kas kita – žinomą. Nerijui dėmesio netrūksta. Ar jus, Agne, tai kaip nors veikia?
Agnė: Nei mano šeima, nei aš neteikiame reikšmės tokiems dalykams kaip žmogaus statusas. Juk aš gyvenu su Nerijumi, o ne su princu scenoje, jis tikrai nevaikšto su baleto bateliais po kambarius.
Nerijus: Nuo pat pradžių įspėjau Agnę, kad girdės apie mane apkalbų, štai kodėl saugojau ją nuo viešumo, norėjau, jog pamažu apsiprastų. Aš prie apkalbų pripratęs, nekreipiu dėmesio, nes kitaip galima išprotėti. Gandų Agnė prisiklausė, visi juk kalba FAKTAIS – būtinai šį žodį žmonės pabrėžia.
– O tie gandai susiję su tuo, kad Nerijus Juška neva gėjus? Manote, kad dabar, papasakoję apie savo meilę, užčiaupsite visiems burną?
Nerijus: Duodu galvą nukirsti, kad ir dabar žmonių neįtikinsi.
Agnė: Gandų skleidėjai nepripažins, kad klydo, tikrai ras būdą apversti situaciją ir toliau tikinti, jog Nerijus yra vienoks ar kitoks.
– Nerijau, koks juokingiausias, skaudžiausias „faktas“ – galbūt, kad pastaruosius metus gyvenote ir į svajonių – kruizinę kelionę – išvykote su vyru? O kurioje šių namų kertėje tuomet slėpėsi Agnė?
– Džiaugiuosi, kad turiu didelį būrį draugų, o jie gėjai ar ne, nežinau, – kvatoja Nerijus. – Įdomu, kaip iš viso žmonės tai nustato. Susirinkę mes linksminamės, bet nesiaiškiname, kas su kuo miega.
– Papasakokite apie dieną, kai sužinojote, kad į pasaulį beldžiasi gyvybė. Galbūt tai buvo netikėta?
Agnė: Tokia žinia negali būti netikėta, juk vaikai be priežasties neatsiranda. Mėgstu planuoti, tačiau...
Nerijus: ...aš paskubinau tą reikalą. (Juokiasi.)
Agnė: Virpulys, įtarimas, ar tik nesiruoši tapti mama, kyla anksčiau, nei išvysti du reikšminguosius brūkšnelius. Jie tik patvirtina faktą, tarsi padeda tau atsimerkti. Kai paskambinau Nerijui, jis atsiliepė dainuodamas dainą „Mažyte mano“, nes kaip tik ją transliavo per radiją.
Nerijus: Tuo metu vairavau – ketinau vykti į sporto klubą, taip, pamenu niūniavau, nes buvau ir taip pakylėtas, švytintis, laimingas, o čia dar tokia žinia. Iš karto skubėjau į darbą Agnės apkabinti. Pagaliau ateis tas žmogus, kuris apvers mano gyvenimą, – fantastika!
Mano gimtadienis – spalio 29 dieną, tuo laiku turėtų gimti mūsų kūdikis. Niekada gyvenime nelaukiau savo gimimo dienos. Nuo kokių dvidešimties metų norėdavosi pasislėpti, neatsakinėti į skambučius, nes apimdavo depresyvi nuotaika. O dabar laukiu! Tiksliau – laukiu savo gimtadienio dovanos!
Smegenys dar nepriima šios informacijos, gal kad Agnės elgesyje nematau jokių nėščiosioms būdingų pokyčių. Jėzau, maniau: dabar reikės porcelianinę lėlytę nešioti ant rankų.
Agnė: Iš tiesų man nebent miego vienu metu šiek tiek daugiau norėjosi.
Nerijus: Aha, vietoj keturių valandų penkias pamiegodavai! Et, tas jausmas, kai Agnės patikros pas gydytoją metu matai mažojo Juškiuko rankas, kojas, girdi, kaip plaka širdis... O koks judrus! Gydytoja juokauja, kad jau aišku, kas išaugs. O aš vis reikalauju, kad ištemptų kojų pirštus, – šypsosi Nerijus. – Kas vakarą užmiegu padėjęs ranką Agnei po širdimi, bandau įsivaizduoti, kaip jis ten gyvena...
– O kaip karjera, Nerijau? Pamenu, prieš kelerius metus interviu kalbėjote, kad teatras – jūsų gyvenimas ir svajonė, net neįsivaizdavote, kas bus tuomet, kai nebešoksite.
– Taip, maniau, kad ir mirsiu scenoje, nes negalėsiu be jos gyventi. Džiaugiuosi, kad gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Pasirodo, karjeros pabaiga nėra jau tokia skausminga, juolab kad įkūriau net kelias baleto mokyklas.
Dabar esu ir pedagogas, mėgstu mokyti pasitelkdamas konkrečius pavyzdžius. Per viską turi pereiti pats. Ir tuo džiaugiuosi – juk pradėjęs šokti iš karto netapau žvaigžde, iš pradžių šokau kordebalete. Viskas į viršų kilo pamažu. Ir gerai – kitaip šiandien mažai turėčiau, ką pasakyti savo mokiniams.
Šį sezoną dar planuoju šokti ir baigti jį kartu su pagausėjusia šeima. Reikia suvokti, kad tai nesitęs amžinai ir negaliu įsikabinęs laikytis scenos. Reikia mokėti laiku ir garbingai nulipti nuo jos.
– Kaip uždirbsite duoną?
– Agnė yra, – kvatoja Nerijus, – ji suvaldys finansus.
– Buvo laikas, kai gana ciniškai ir piktokai kalbėjote, kad meilė – juokingas žodis, visai juo netikite. Net svarstėte, kad gal jums ir žmonos nereikia – svarbu vaikas.
– Aš taip sakiau?! – juokiasi Nerijus. – Kad myliu, Agnei sakau kas vakarą. Gyvenu tarsi filme, nesuvokiu realybės, jaučiu, kad gimus vaikui dar viskas kitaip pasikeis. Gerai, kad atsirado žmogus, kuris užtrenkė mano vienatvės duris.
– Tuomet tik lieka klausimas, kada planuojate vestuves?
Nerijus: Pirmiausia – vaikas. Kam dabar susiėmus už galvos lėkti „ženytis“? Pajutau, kaip natūraliai ir gražiai gyvenimas dėlioja viską į savo vietas, ateis laikas ir vestuvėms.
Agnė: Be abejo, kaip ir kiekviena moteris, svajoju apie tai.
– Nerijau, pasirūpinsite tuo?
– Neišvengiamai!
Interviu su Nerijumi Juška ir Agne Jurgilaite skaitykite šio antradienio „Stiliaus“ žurnale.
