Siaubas, kur aš patekau?
Ji ką tik asistavo pristatydama prabangiausius pasaulio deimantus karališkoms šeimoms, bendravo su hercogiene Kamila, Beyonce, Robertu de Niro, Sharon Stone, Demi Moore, Cristiano Ronaldo, George Clooney ir še tau – viskam galas?
Prieš ketverius metus į gamtos perlu vadinamą Tulumo kurortą, apsuptą lagūnos ir vandenyno, savo verslo kurti atvykusios Rūtos laukė šokas – neasfaltuotos gatvės buvo apšviestos ne žibintais, o deglais! „Kur aš patekau?“ – pamanė išsigandusi lietuvaitė, tačiau susikaupė ir ištvėrė.
Dabar gali didžiuotis – ji su partnerių komanda pačiu laiku spėjo įšokti į verslo traukinį. Kainos čia kyla žaibiškai, o miestelis pasikeitė neatpažįstamai ir tapo bene geidžiamiausiu Meksikos kurortu, kuriame turtą perka ramybę ir ekologišką gyvenimo būdą vertinantys viso pasaulio turtuoliai, o garsiausios žvaigždės senųjų majų žemėje pastatytuose butikiniuose viešbutėliuose slepiasi nuo paparacių akių, rašo žurnalas „Happy365“.
Rūtos diena į rojų panašiame Meksikos kampelyje prasideda pusę septynių ryto bėgimu palmių alėja kartu su šunimi Sireno, kurį, rastą paplūdimyje, priglaudė pas save (namuose dar gyvena dvi priglaustos katės), vėliau laukia darbas biure, pusryčiai, pietūs ir vakarienės su esamais ar būsimais klientais. Pats užimčiausias metas – Kalėdos, kai gražių vaizdų svaiginami atostogautojai nutaria įsikurti čia visam laikui.
Klausantis Rūtos oda bėgiojo šiurpuliukai – neapleido jausmas, kad ši gražuolė iš paprastos kauniečių šeimos į prabangos kupiną gyvenimą įsiveržė pagal griežtą planą, laikydamasi savo taisyklių, tikslios dienotvarkės, išnaudodama kiekvieną galimybę palypėti aukščiau.
Pirmas karjeros laiptelis – pardavėja
Kauno universitete vos baigusi vadybą ji atvyko į Londoną studijuoti anglų kalbos ir įsidarbino „United Colors of Benetton“ parduotuvėje Oksfordo gatvėje. „Gyvenimo ironija, bet mūsų, pardavėjų komanda, buvo aukštos kvalifikacijos gerbiami savo šalyse žmonės: ispanas neurochirurgas, aukščiausiojo teismo teisėjas portugalas, kraujagyslių chirurgas graikas, mikrobiologijos mokslininkė iš Slovakijos.
Ten gavau didelę gyvenimo pamoką – visi esame tik žmonės ir turime gerbti vieni kitus, nesvarbu, kokį drabužį dėvime, nes nežinai, kas yra kas. Po trijų mėnesių mane paaukštino – tapau parduotuvės direktorės pavaduotoja. O paskui pakvietė dirbti į juvelyrikos skyrių „Liberty“ parduotuvėje, tai seniausia Europoje aukštosios mados parduotuvė, išgarsinusi tokius talentingus dizainerius kaip „Givenchi“, „Alexander McQeen“, „Shaun Lean“ ir kitus.
Teko labai greitai mokytis. Perskaičiau daug knygų apie akmenis ir brangiuosius metalus, bet to buvo maža. Aukštosios juvelyrikos skyriuje, kurį atidarinėjome, turėjome 24-ių juvelyrikos dizainerių iš viso pasaulio dirbinių, tarp jų „Shaun Lean“ ir tuometines David’o Blain’o manekenės partnerės Marie-Helene de Taillac. Pasiprašiau su tais dizaineriais praleisti vieną dieną, kad papasakotų viską apie savo juvelyriškos dirbinius. Tai buvo pirmoji mano mokykla su 24 pamokomis, kur įgijau daug techninių žinių ir sužinojau, kaip svarbu jausti aistrą tam, ką darai.“
„Rūta, paruoškite karalienei karūną“
„Vėliau mane pakvietė į interviu su karališkų juvelyrų parduotuvės „Aspray & Garrard“ direktoriumi. Interviu metu jis paklausė, ar turėčiau jam klausimų, iškart pasiteiravau: „Kodėl labiausiai didžiuojatės savo darbu?“ Vietoj atsakymo gavau kvietimą į „Tower Bridge Castle“ muziejų, į susitikimą su Gabi Tolkowsky, šeštos kartos deimantų skaptuotoju, išskaptavusiu ir 105,6 karatų Karališkos karūnos Koh-i-noor deimantą, vieną brangiausių pasaulyje. Jo vertė dabar siektų bilijonus.
Garsiausias istorijoje deimantas saugomas Tauerio rūmuose kartu su kitais pasaulinės vertės karališkais juvelyriniais dirbiniais. Negalėjau praleisti tokios progos. Kaip tikra lietuvė atvykau valanda anksčiau. Pamačiau laukiantį senuką blizgančiomis akimis ir ilgais užriestais ūsais, nusišypsojau jam. Senukas užklausė, iš kur aš, pradėjome kalbėtis. Staiga jis atsargiai man į delną padavė pilką akmenį ir paklausė, ką jaučiu. Pasakiau, kad sklindančią šilumą. Senukas nusišypsojo į ūsus ir sušnabždėjo, kad tai 80 karatų deimantas, ir jis tariasi su akmeniu, kaip jį išskaptuoti, kad neprarastų dydžio ir atskleistų jo unikalų grožį.
Tai ir buvo garsusis Gabi Tolokowsky, kuris, pasirodo, visada tariasi su didžiausiais pasaulio deimantais, kaip juos apdirbti, pabrėžiant didingą žavesį. Į paskaitą apie deimantus susirinko 30 kviestinių žmonių, bet atrodė, kad Gabi kalba tik su manimi. Mane pakerėjo jo aistra. Po paskaitos Gabi pajuokavo, kad būčiau gera karalienės asmeninio juvelyro padėjėja. Tačiau tam reikėjo turėti deimantų išsilavinimo laipsnį. Taip aš pradėjau dirbti Karališkų juvelyrų kompanijoje „Asprey & Garrard“ skyriaus vadove, studijuoti deimantų mokslus ir vėliau, kaip buvo išpranašauta, teko garbė asistuoti asmeniniam karalienės juvelyrui keliuose priėmimuose ir prižiūrint karališkus dirbinius. Juos reikia valyti pagal griežtą reglamentą ir dalyvauti, kai karališkieji asmenys juos matuojasi – tai tikras mokslas ir delikatus menas!
Darbas reikalavo daug konfidencialumo, tad asmeninį gyvenimą teko pamiršti. Pačius gražiausius dvidešimtmetės metus atidaviau deimantams – bet nesigailiu, buvo verta. Kiekviena svajonė turi savo kainą. Karališkajam Juvelyrui išėjus į pensiją pradėjau dirbti su tokiom garsiom kompanijom kaip „Harry Winston“, „Van Cleef & Arples“... Parduodamų dirbinių vertė dažnai siekė milijonus, klientai buvo garsenybės ir įvairių šalių karališkųjų šeimų atstovai, arabų šeichai, brangiausiai apmokami sportininkai...
Sužadėtuvių žiedo melodrama
– Turbūt dažniausiai parduodama prekė buvo sužadėtuvių žiedai? Kaip juos renka turtingi vyrai?
– Visko esu mačiusi. Knygą parašyčiau, būdavo ir tragedijų, ir komedijų. Galiu papasakoti vieną istoriją iš to meto, kai dirbau „Harry Winston“. Specialiai dėl žiedo pas mus atskrido klientas iš Barselonos. Paprašiau, kad papasakotų apie savo sužadėtinę, kas ji, kokie pomėgiai, ar romantikė. Vaikinas nuoširdžiai mylėjo savo merginą, privačiu lėktuvu atskrisdavo kelis kartus per savaitę, ir taip keturis mėnesius!
Mes kartu kūrėme žiedą, kiekvieną akmenėlį rinkome, derinome. Padėjau net Tailande suorganizuoti visą pasipiršimo ceremoniją. Po visko paklausiau, kaip sekėsi, atsakė, kad viskas gerai. Bet praėjo gal savaitė, pas mane atvyko mergina, ištiesė žiedą – tą patį žiedą! – ir pasiteiravo kokia jo kaina. Sakau – negaliu to išduoti, tai paslaptis. Mergina supyko: „Tai bent pasakykite, ar daugiau nei 50 000 svarų?“ Tada aš jai sakau: „Tikrai negaliu atskleisti, bet jis kainavo mažiausiai 4 mėnesius galvojimo apie žiedą, kuris tave padarytų laiminga.“ Taip ji išėjo nieko nepešusi (beje, žiedas kainavo 58 000 svarų), o po kelių mėnesių aš iš jos draugo gavau žinutę – ar nepriimtume atgal žiedo, nes sužadėtuvės iširo. Papuošalų atgal nepriimame, bet mes radome sprendimą – žiedą perdarėme. Padovanojo jį kitai moteriai. Tai, kuri jį iš tiesų mylėjo. Savo mamai.
Kai grožis kenkia darbui
– Gražiai merginai turbūt daug lengviau parduoti briliantus negu pardavėjams vyrams?
– O ne, – Rūta nusijuokia, – pamatę mane klientai dažnai sakydavo: „Mergaite, man kavos, ir pakviesk prašau konsultantą.“ Jauna, graži, bet... kvaila, – vyrauja tokie stereotipai. Kiek turėdavau įdėti pastangų, pademonstruoti žinių, kad manimi pasitikėtų ir vertintų. Deimantų pasaulis buvo vyriškas, aš, jauna mergina iš Lietuvos, sugrioviau tą tvarką. Lengva nebuvo. Kas tris mėnesius reikėjo parduoti už milijoninę sumą, jei ne – eisi lauk. Jaučiausi kaip šokdama su kardais.
Nuolat reikėjo kelti kvalifikaciją „luxusinio pardavimo“ konferencijose, dalyvauti vakarėliuose, labdaros renginiuose... Juokingiausia, kad dažnai, pamačiusi Holivudo garsenybes, jų nepažindavau, taip nutiko net su futbolininku Cristiano Ronaldo, tiesiog su visais kalbėdavau kaip su paprastais žmonėmis. Tokius kartus vadindavau Foresto Gampo akimirkomis. Tačiau būtent tai jiems ir patiko – jaustis paprastais žmonėmis ir mėgautis bendravimu. Nors neturiu nuotraukų, kad pasigirčiau įspūdingomis pažintimis, man svarbiau tai, kad iki šiol išsaugojau jų pasitikėjimą.
Dievų žemės pirkėjai
„Vis dažniau mano nuolatiniai pirkėjai ėmė kalbėti, kad labiau norėtų investuoti ne į deimantus, o į žemes gražiose vietose, augančiose šalyse, kur nekilnojamojo turto vertė greitai kyla, ir jie norėjo turėti žmogų, kuriuo galima pasitikėti.
Apie Tulumą Meksikos pakrantėje išgirdau iš savo geros klientės Demi Moore, kuri pasakodavo apie savo atostogas nepaliestame gamtos rojuje, ir draugo italo, kuriam jau buvo pabodęs įtemptas Londono gyvenimas. Pasiūlė man keltis kartu.
– Mesti deimantus, prabangą, holivudinius pirkėjus ir keliauti nežinia kur? Čia reikia turėti drąsos.
– Tai buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime. Teko palikti mėgstamą veiklą, patogumus, viską... Mama tai vadino beprotybe. Bet aš norėjau išbandyti visas galimybes, ir ji tai suprato. Persikėlimas į Meksiką buvo kaip šuolis į ledinį vandenį užmerktomis akimis. Tik po trejų metų galiu pasakyti, kad apsipratau.
Mano draugas, su kuriuo atvykau, pajūryje atidarė restoranėlį. Norėjome suprasti, kaip vietiniai mąsto, kokia čia verslo sistema, išmokti ispanų kalbos. Majų kalbai išmokti tikriausiai reikės dar dešimties metų, sugebu pasakyti tik pagrindines frazes.
– O kaip pradėjote nekilnojamojo turto verslą? Prisipirkote žemių?
– Čia nėra taip paprasta. Vietiniams svarbu, į kieno rankas patenka jų protėvių žemės. Jie bijo komercijos, didelių viešbučių, triukšmo. Tulume to nėra. Pirmasis mūsų sandoris prasidėjo labai keistai. Po mišių bažnyčioje, kurią lankau kiekvieną sekmadienį, mane užkalbino iš pažiūros matytas vyras, sako: „Matau, kad esate tokie patys žmonės kaip ir mes. Noriu pasiūlyti jums pirkti savo šeimos žemę. Jūs jauni, žinosite, ką su ja daryti.“ Tai buvo dieviško grožio pakrantė nacionaliniame parke, kadaise čia majai garbino dievus. Toks pasitikėjimas labai paglostė širdį.
Taip po truputį pradėjau kviesti savo buvusius klientus į Tulumą ir rodyti jiems investicijų vertus objektus. Net nebandysiu sakyti, kad visko pasiekiau viena, tikrai ne – toks iššūkis ne baltai mergaitei senų pažiūrų Meksikos regione. Iš patirties Londone žinau, kad labai svarbu išlaukti ir rasti tinkamą komandą. Atsitiktinai sutikau kitą lietuvaitę, jos vaikinas yra architektas, taip sukūrėme „Riviera Maya Property Consultants“ nekilnojamojo turto kompaniją su aukščiausio lygio aptarnavimu, nuo žemės pirkimo iki pastatytų namų rakto.
Klientai dažniausiai teiraujasi apie saugumą, nes Meksika turi ne kokią reputaciją. Bet Tulume aš net namų durų nerakinu. Čia taip saugu ir klesti toks pasitikėjimas, kad kaimynai, man nesant, gali užeiti pasiskolinti cukraus. Ar duoti man raktus, kad savaitę prižiūrėčiau jų kates. Čia kitoks bendravimas – per Kalėdas visi rūpinasi ne dovanomis, o pokalbiais susėdus prie stalo. Čia net stresas yra ramesnis, nes tikima, kad problemos, kurių negali išspręsti, išsispręs pačios.
– Kaip manai, kodėl tau gyvenime, kur beeitum, taip sekasi? Tarsi visai nebijotum rizikuoti.
– Jei neatidarysi durų, negalėsi išeiti į pasaulį. Jei nebandysi siekti aukščiausių tikslų, nežinosi savo maksimalių galimybių. Jei nejausi aistros darbui, neatliksi jo gerai. „Kritimas yra treniruotes dalis, – taip man dar Londone pasakė garsioji balerina Maja Pliseckaja, kuria labai žavėjausi. – Svarbiausia yra šypsotis, tada visi manys, kad neskauda.“
Graži, veikli, viena
Atsibudusi savo apartamentuose Rūta pro langą mato palmes, papūgas, mėlyną baseiną. Užmigdama – rožinius ir violetinius saulėlydžius. Tačiau kaip bebūtų keista, sielą supurtančiu gamtos grožiu ir kūną užliejančia atogrąžų šiluma ši žavinga mergina mėgaujasi viena. „Pastebėjau – kuo protingesnė moteris, tuo protingesnio vyro jai reikia. O tokių nedaug. Vyras turėtų suprasti mano darbo svarbą ir specifiką, pasitikėti manimi, juk daugelis klientų – vyrai, su kuriais kartu vakarieniaujame, bendraujame. Aš nenoriu gyventi šiaip, su bet kuo, esu iš tos kartos, kad noriu turėti tikrą šeimą. O dabartiniai vyrai bijo įsipareigojimų, atsakomybės, nori nepriklausomybės.“
Kai kurie draugai juokauja: „Tu tiek žinai apie deimantus, tiek metų su jais praleidai, kad neatsiras pasaulyje vyro, kuris išdrįs tau įteikti sužadėtuvių žiedo.“
Bet man bus nesvarbi žiedo kaina, aš pati, susiklosčius aplinkybėms ir dėl gerų pažinčių su deimantų prekeiviais, įsigijau nemažai prabangių dirbinių, kuriuos pirkau už stebuklingai mažą kainą kaip investiciją ateičiai, bet dabar supratau, kad niekada jų neparduosiu. Čia mano dovanos sau.
Taigi man bus svarbu, ne kiek tūkstančių, o kiek širdies ir laiko mylimasis į tą žiedą investavo.“
Daugiau įkvepiančių istorijų – žurnale „Happy365“.
