Kiekvienam sutiktam britui aktyviai aiškino, kuo skiriasi rusų kalbos mokėjimas nuo buvimo rusu. O vos pagimdžiusi sūnų Ieva neskubėjo motinystės atostogų: po dviejų savaičių ji šventė ne tik vaiko gimimą, bet ir savo verslo pradžią – sukūrė projektą „Fashion Bloc“. Jo misija – buvusio sovietinio bloko kūrėjus pristatyti Didžiosios Britanijos rinkai.
– Lietuvoje jūsų karjera klostėsi puikiai, dirbote žurnaliste viename naujienų portalų. Ko trūko?
– Matyt, trūko erdvės. Išvažiavau į Londoną, nes norėjau didesnių asmeninių iššūkių. Be to, mada mano širdžiai visuomet buvo labai artima tema, tad pamaniau, kad kitas žingsnis gyvenime turėtų būti mados žurnalistikos magistro studijos.
– Turbūt išvažiuodama mintyse paišėte naujo gyvenimo paveikslą?
– Taip, žinoma, išvažiuodama svajojau, kad dirbsiu „Vogue“! Tačiau dar studijuodama atlikau keletą praktikų ir supratau, kad tradicinis žurnalisto kelias – ne man. Vaikščioti į įvairius renginius, juos stebėti ir aprašinėti – varginantis darbas. Nenorėjau būti didelės sistemos mažu sraigteliu, todėl pradėjau ieškoti, kur dar žurnalistika galėtų mane nuvesti.
Pirmasis darbas Londone visai nebuvo susijęs su žurnalistika: įsidarbinau „Top-shop“ drabužių parduotuvėje. Maniau, kad jei jau noriu dirbti mados srityje, privalau išmanyti ir kitą jos pusę. Pradėjau nuo žemiausio laiptelio.
Tą laiką prisimenu kaip didelį asmeninį iššūkį: gyvenau Vilniuje labai patogiai, nieko netrūko, pažinojau daugybę žmonių. O Londone manęs niekas nelaukė, tapau vyriausia savo kurso studente, po paskaitų skubėdavau dirbti į parduotuvę. Naujas gyvenimas labai patiko, tačiau savivertė šiek tiek svyravo.
– Tiesiai iš darbo parduotuvėje įsidarbinote personalo atrankos kompanijoje, kur ieškodavote darbuotojų garsiausiems mados prekių ženklams. Ar pastebėjote, kad užsieniečiams įsidarbinti būtų sunkiau nei britams?
– Mados versle rasizmo, homofobijos atvejų netrūksta, nors šioje srityje labai didelė žmonių įvairovė. Parduotuvių personalas dažnai būdavo užsieniečiai, nes jie turi mokėti papildomų kalbų. Dabar populiariausios – rusų, mandarinų, arabų.
Britų galvoje visi rusiškai mokantys žmonės buvo rusai, nesvarbu, iš kokios šalies jie būtų: Estijos, Lietuvos ar Ukrainos. Turėjau išsikėlusi mažytę misiją išaiškinti, kad ne kiekvienas rusakalbis yra rusas ir ne visa Rytų Europa yra Rusija. Stengiausi pabrėžti skirtingų šalių unikalumą.
Dažniausiai ieškodavau darbuotojų aukštesnėms pozicijoms, dirbti biure. Britiški mados namai neretai atsisakydavo mano pasiūlytų užsieniečių kandidatų sakydami, kad jie turi „labai stiprų akcentą“. Ne iš karto supratau, kas šiuo komentaru norėta pasakyti, juk svarstomi kandidatai puikiai kalbėdavo angliškai! O tai tiesiog reikšdavo, kad mano pasiūlyti kandidatai – ne britai.
Tačiau nemanau, kad tai yra kokios nors kompanijos vidaus taisyklės, viskas priklausydavo nuo samdančio žmogaus, jo asmeninės nuomonės. Suprantama, kad jeigu yra du žmonės, turintys panašią patirtį, britai pasirinks tą, su kuriuo sieja bendra kultūra. Britiškam prekių ženklui britas tikrai atstovaus tiksliau.
– Į Londoną kasmet atvyksta daugybė žmonių, svajojančių prasimušti į mados industriją. Kokį patarimą galėtumėte duoti visiems, kurie žino, ko nori, tačiau nežino, kaip tai pasiekti?
– Pirmiausia patarčiau nesibaidyti jokių pareigų. Atvykėliai iš užsienio, ypač iš mažųjų šalių ir ypač tie, kurie neturi išsilavinimo gerai pasaulyje žinomame mados universitete, turėtų realiai vertinti savo galimybes. Visa iki šiol turėta jūsų patirtis, kuri buvo įgyta už Anglijos ribų, niekam nebus įdomi. Ambicijos vos atvažiavus susirasti gerą darbą kurių nors mados namų biure nėra realios.
Kalbu iš asmeninės patirties – atvykau turėdama solidžią žurnalistinio darbo patirtį ir du aukštojo mokslo diplomus. Tačiau Londone reikėjo viską pradėti nuo nulio, buvau vertinama tik pagal tai, ką nuveikiau Didžiojoje Britanijoje.
Tam, kuris planuoja savo karjerą, yra du keliai. Pirmasis – studijos Anglijoje ir bent keletas praktikų. Tiesa, jos dažniausiai būna nemokamos. Kitas būdas – pradėti nuo žemiausio laiptelio pardavimo srityje, megzti pažintis ir būti geriausiam savo darbe, tokiu būdu žingsnis po žingsnio galima užsidirbti ir aukštesnes darbo pozicijas.
Du keliai, abu sudėtingi ir lėti, o viskas priklauso ne tik nuo jūsų asmenybės, bet ir nuo sėkmės.
– Kokia buvo didžiausia pamoka, kurią išmokote šiame darbe?
– Sunku išskirti vieną, nes tie metai man suteikė labai daug pamokų. Manau, didžiausia pamoka – supratimas, kad didžiausias turtas yra mano turimi ryšiai. Nesu labai drąsi. Sunku perlipti per save, kai reikia užmegzti naujus ryšius, juos palaikyti, bet norėdama būti gera savo srities specialistė privalėjau to išmokti. Dabar, plėtojant savo verslą, ši patirtis ir užmegzti ryšiai man labai padeda.
– Kaip kilo idėja buvusio sovietinio bloko kūrėjus pristatyti Didžiosios Britanijos rinkai?
– Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse turime tiek daug talentingų dizainerių, apie kuriuos niekas nežino. Stereotipai apie rytų europiečius Anglijoje vis dar gajūs ir jie daugiausia kyla iš nežinojimo. Žmonės gali laikyti lietuvius, lenkus ar rusus juodadarbiais vien dėl to, kad jie nieko nežino nei apie mūsų šalis, nei apie kultūras. Lenkijoje yra kur kas daugiau gerų dalykų, ne tik geri statybininkai!
Taip ir kilo idėja sukurti interneto puslapį, kuriame pristatyčiau geriausius dizainerius iš buvusio sovietinio bloko regiono, vėliau tas puslapis tapo ir elektronine parduotuve. „Fashion Bloc“ tikslas – ne tik pristatyti keletą konkrečių dizainerių, bet ir šių šalių mados industriją, kultūrą.
– Kaip Didžiosios Britanijos gyventojai priima Rytų Europos dizainerius bei jų kūrybą?
– Papasakosiu, kaip kilo elektroninės prekybos idėja. Sėdėjau gatvėje su savo būsimu verslo partneriu, planavome „Fashion Bloc“ plėtrą. Aš dėvėjau ryškų „D.EFECT“ paltą, kai prie manęs priėjo labai stilinga vyresnio amžiaus moteris ir sušuko: „O, Dieve, iš kur jūsų paltas ir kur man jį gauti?“
Panaši istorija man nutikdavo kas kartą, kai apsivilkdavau kurio nors iš „Fashion Bloc“ pristatomų dizainerių kurtus drabužius.
Paklausta niekada nepuolu iš karto žmonių siųsti į savo interneto parduotuvę.
Pirmiausia papasakoju apie drabužį sukūrusį dizainerį, jo istoriją ir tik tada pasakau, kur mano pašnekovas gali įsigyti norimą rūbą. „Fashion Bloc“ parduoda ne tik drabužius, bet ir pasakoja istorijas.
Kai žmonės išgirsta apie Rytų Europos dizainerius, jie didelio susidomėjimo neparodo. Tačiau vos tik pamato jų kūrybą, iškart suklūsta, atkreipia dėmesį.
Laužyti stereotipu s nelengva, tačiau aš pasirinkau gana universalią kalbą – madą, per kurią sieksiu naikinti žinių spragas, susiskaldymą, iš kurių ir atsiranda įvairiausi stereotipai ir išankstiniai nusistatymai.
– Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių dizaineriams, kurie siekia užkariauti tarptautines rinkas?
– Aplinkui labai daug prekių ženklų, labai daug triukšmo ir jame išgarsėti sunkiai sekasi ne tik Rytų ar Vakarų, bet ir vietiniams dizaineriams iš Didžiosios Britanijos.
Labiausiai matomi yra tie prekių ženklai, kurie priklauso didelėms verslo grupėms arba turi labai daug pinigų ir gali sau leisti milijoninius reklamos bei viešųjų ryšių biudžetus.
Mažiesiems dizaineriams reikia vienytis, jungtis į bendrus projektus, „Fashion Bloc“ būtų tik vienas tokių galimybių pavyzdys. Reikia būti atviram ir draugiškam, visur dalyvauti, nes visi kartu šie dizaineriai kur kas labiau matomi nei po vieną.
Atvirumo trūkumą ypač pastebiu tarp lietuvių, kurie nori būti pasislėpę, bijo išlįsti ir bendrauti, bijo būti nukopijuoti. Tačiau jei nuolatos baiminsiesi, kad tave nukopijuos, išvis neverta nieko daryti.
Ir, žinoma, visada reikia sėkmės ir gerų ryšių.
– Daug kalbame apie stereotipus, o jūs – tikras stereotipų laužytojos pavyzdys ne tik versle, bet ir asmeniniame gyvenime. Vos po dviejų savaičių nuo sūnaus Aleksandro gimimo žengėte žingsnį į priekį savo versle – pristatėte elektroninę parduotuvę. Buvo baisu, juk abu reikalauja daug dėmesio?
– Aš dar gimdymo palatoje tarp sąrėmių atsakinėjau į darbo laiškus ir sprendžiau iškilusias problemas! Nesakyčiau, kad buvo baisu, buvau varoma adrenalino – norėjau, kad viskas vyktų kuo greičiau.
– Ir kaipgi pavyksta viską suspėti? Tuo gali pasidžiaugti reta mama...
– Sakau, kad jeigu pavyksta įgyvendinti bent pusę suplanuotų dienos darbų, vadinasi, diena buvo sėkminga. Man pasisekė – turiu labai ramų sūnų.
Turėjau išmokti susidėlioti prioritetus. Pirmasis sąraše – vaikas, tada – „Fashion Bloc“, vakare – iš darbo grįžęs draugas. O visa kita nesvarbu.
– O kur jūs pati šiame prioritetų sąraše? Matau, nagai nulakuoti – vadinasi, laiko savimi pasirūpinti randate.
– Savęs tikrai neapleidžiu. Man keista, kai moterys sako, kad neturi laiko nė į dušą nubėgti – esu girdėjusi visokių istorijų. Bet kiekvienos iš mūsų patirtis skirtinga – gal man tiesiog pasisekė? Jeigu vaikas nuolat verktų, būtų kur kas sudėtingiau. Juk kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Tą dieną, kai reikia ne tik vaiku pasirūpinti ir padirbėti namuose, bet ir nulėkti į darbo susitikimą, nuvežti sūnų į polikliniką, padarau kur kas daugiau nei tuomet, kai tiesiog su vaiku būnu namuose.
Kita vertus, turiu daug darbų ir žinau, kad jei ne aš, niekas kitas to nepadarys.
- Kaip įsivaizduojate save ir „Fashion Bloc“ po penkerių metų?
– Įsivaizduoju, kad mano sūnus Aleksandras jau turi broliuką arba sesutę. Visa mūsų šeima galbūt gyvena kitame mieste, pavyzdžiui, Niujorke, nes ten jau atidarytas naujas „Fashion Bloc“ biuras. Įsivaizduoju, kad šis projektas suranda ir fizinę erdvę, savo parduotuves.
Galutinis tikslas – suorganizuoti visus „Fashion Bloc“ dizainerius pristatantį mados savaitgalį.
