Pažįstantys Ingą tikrai pritars, kad ten, kur ji pasirodo, atmosfera iš karto sušyla, tvyrojusi įtampa atslūgsta. Klaipėdos pilies džiazo festivalio siela moka užkurti tokią nuotaiką, kad koncerto metu santūriausi aukštas pareigas užimantys žmonės ima ir sau leidžia pašokti ant stalo. Dešimtis metų negrojęs itin svarbus direktorius prisimena, kad kažkada brazdino gitara ir išsitraukia ją viešam pasirodymui.
Ingą labai stebina vilniečių bendravimas, kokį matė jau ne viename renginyje: visi vienas kitą pažįsta, tačiau tarpusavyje nesikalba. Ne kartą Inga situaciją mikliai ištaisė – pristačiusi vienam kitą vilniečius, netrukus mėgavosi draugišku šurmuliu, išstūmusiu iškrakmolytą nejaukų stoviniavimą pakampiuose su taure vyno rankose.
Minėta situacija su karaliais irgi pasisuko taip, kaip dažniausiai Ingai nutinka. Prieš susitikimą Klaipėdoje su Švedijos karaliumi Carlu XVI Gustafu mero žmona jaudinosi taip, kad net juokais paprašė kolegos palaikyti ją už rankos. Juk tai ne vakarienė su šimtu žmonių, kai su monarchais tik pasisveikini ir ištirpsti svečių būryje – už pietų stalo Klaipėdos restorane „Meridianas“ sėdėjo šeši asmenys. Tačiau žodis po žodžio ir Inga net pamiršo, kad šnekučiuojasi su Švedijos karaliene Silvia.
Karaliams taip patiko Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko (58 m.) ir jo žmonos priėmimas, kad vos išvykę jie netrukus atsiuntė dovanų.
Susitikimas turėjo monarchams patikti jau vien todėl, kad vietoj įprasto tosto meras jiems užgrojo trimitu.
„Karaliumi gimsti visam gyvenimui, esi supančiotas taisyklių, kai kurie dalykai jam, ko gero, įgrįsę iki gyvo kaulo, todėl ir patariau Vytautui sugalvoti ką nors originalaus“, – pasakojo Inga.
Kuo dabar ši moteris gyvena? Džiazu – kaip visada. Nors renginys pirmą birželio savaitgalį trunka vos kelias dienas, ruošiamasi jam visus metus. Pats festivalis – lyg daili dovanų dėžutė, kurioje supakuota gražiausia jo išraiška, o visus metus jis susideda iš daugybės kitų koncertinių, edukacinių, skirtų neįgaliems ir kitoms silpnoms socialinėms grupėms, projektų – veikla verda nuolat jau 22 metus. Maža to, nepaisydama kone kasdien kylančių įvairių festivalio organizavimo rūpesčių, Inga atsiranda ir vis naujų projektų epicentre. Pavyzdžiui, šį rudenį kartu su Klaipėdos Stasio Šimkaus koncervatorijos orkestru ji kovoja dėl naujos pergalės Klaipėdai LRT televizijos projekte „Vario audra“.
-Kaip jūs vertinate kai kurių uostamiesčio gyventojų replikas, kad meras geriau gatves lopytų, o ne džiazu rūpintųsi?
-Žiūriu į tai ganėtinai filsosofiškai – juk ir man ne viskas įdomu. Tikrai nesu didelė, pavyzdžiui, rankinio, ledo ritulio ar sunkumų kilnojimo fanė, bet stengiuosi suprasti tuos žmones, kurie be to gyventi negali. Tai natūralu, aš ir savo vaikams sakau, kad jie neturėtų išgyventi, jei kam nors nepatinka. Svarbiausia – diplomatija, tolerancija ir pakantumas kito nuomonei, kitokiam skoniui. Tikrai nereikia vieniems į kitus pirštais rodyti, piktintis ar garsiai stebėtis tuo, ko nesupranti ar tuo, kas tau nelabai patinka, juk pasaulis pirmiausia gražus savo įvairove, nuostabus tuo, kad esame visi skirtingi.
Kažin, ar tikrai būtų labai gerai, jei Klaipėdoje niekas nevyktų, o būtų tik lopomos gatvės. Kita vertus, gal tik toks įspūdis susidaro arba gal kam norisi, kad toks įspūdis susidarytų, kad Vytautas itin rūpinasi džiazo festivaliu. Tiesą sakant, anaiptol – aš kaip tik norėčiau, kad jis rūpintųsi savuoju „nesantuokiniu“ kūriniu nepalyginamai labiau.
Muzika – mylimiausias jo pomėgis, juk vieni žiūri futbolą ar žvejoja, kiti medžioja ar pramogauja, tad kodėl Grubliauskas negalėtų turėti pomėgio, juo labiau kad būtent muzikai, džiazui jis atidavė daugiau nei trisdešimt metų. Argi problema, kad jis karts nuo karto pagroja trimitu ne tik savo, bet ir kitų malonumui? Patiko vieno mūsų bičiulio frazė, kad Vytautui sunku už talentą neatleisti, net jei jis kažkam ir labai nepatinka... Kai žmogus neabejotinai talentingas – jis labiau matomas, pastebimas, išsiskiriantis, gal todėl ir pretenzijų sulaukia daugiau, gal ir erzina kai ką labiau.
Aš pati labai nenorėjau, kad jis taptų meru antrajai kadencijai. Gyvenimas per trumpas, laikas – per daug brangus ir antram bandymui gyvenime dažniausia jo nelieka, o kas jau yra ėjęs džiazo keliu, ragavęs to muzikinio „narkotiko“ skonio – tas tą puikiai supranta, nes pastarasis, ko gero, nepalyginamai prasmingesnis, tikresnis.
-Nenorėjote, kad vyras toliau eitų mero pareigas, nes miesto valdžia daugiausia sprendžia buitines problemas?
-Gausiame problemų ir rūpesčių vandenyne ir buitines problemas taip pat. Vyrą labai retai matau, žymiai rečiau, nei tai būdavo jam dirbant Seime ir gyvenant sostinėje.
-Po rinkimų į Klaipėdos mero postą savo socialinėje paskyroje pasirodė drąsus jūsų užrašas: „Ačiū už purvo vonias – dabar būsiu gražesnė“. Kai kurie dalykai jus jau buvo išvedę iš kantrybės?
-Buvo ir smagu, ir graudu stebėti, kai žmonės, siekdami tikslo ne kuria, o tik kovoja. Vien tik kovodamas didžių tikslų gyvenime niekada nepasieksi, turi kurti ir kurti gerus darbus, vizijas, burti gerus žmones, kad pasiektumei savo tikrąjį gyvenimo olimpą. Gyvenime tiek daug kovojančių, bet kuriančių gerokai mažiau, nes tai nepalyginamai sunkiau, nes kurdamas prisiimi atsakomybę už savo kūrinį, o kovoti gali ir minioje, garsiai piktindamasis ir kritikuodamas, o atsakomybės kaip ir nebereikia, ji tampa tarsi kolektyvine.
Kita vertus, jei tik eini aplink asmenį ar problemą ir baksnoji savo purvinu pirštu – kas iš to?.. Purvo vonios visada gerai – iš jų pasisemi tiek grožio, – šmaikštauja Inga.
-Jūs iš viso kada nors pykstate?
-Pykstu tik ant tų žmonių, kuriuos myliu, nes pyktis yra jausmas, kaip ir meilė. Kai pyksti ant vaikų, kad kambarių nesusitvarkė, juk nereiškia, kad su jais nebegyvensi, tai reiškia, kad jie tau rūpi.
Žmonės, kurie įžvelgia blogų dalykų mano muzikinėje veikloje ar gyvenime – nerūpi, nėra svarbūs, o kai nesvarbūs, kaip gali ant jų pykti. Iš viso, kam graužtis – juk taip prarandi energiją. Geriau nuveikti ką nors, kas turi išliekamąją vertę.
Norėdami būti išmintingi, turime būti geri, o jei norime būti gerais – privalome suprasti, kad visi klysta.
-Ar turite kokių nors neoficialių pareigų kaip mero žmona? Galbūt kokie nors susitikimai paliko itin didelį įspūdį?
-Labiausiai man patinka užsienio delegacijų viešnagė, ar kai su Vytautu vykstame svetur. Dažnai esu kviečiama oficialiai, kaip džiazo muzikos, kultūros atstovė. Kita pusė paprastai jau žino, su kuo bendraus, nes iš anksto pasidomi. Daugeliui atrodome nestandartinė pora, žmonės būna nustebinti mūsų pomėgių, veiklos, gausios šeimos, bet nuo to bendravimas tik šiltesnis.
Be to, kitai pusei malonu ir tai, kad mano Vytautas kalba penkiomis kalbomis – anglų, rusų, lenkų, latvių, vokiečių ir, žinoma, žemaitiškai.Vertinu žmones ne pagal jų statusą, nematau jo karūnos, ir man tai padeda gyvenime. Kartą, per „Eurobasket“ čempionatą Klaipėdoje susitikime su tuomečiu Gruzijos prezidentu Michailu Sakaašviliu pastebėjau nuobodžiaujančią moterį, apsirengusią paprastai su džinsais ir sportiniais marškinėliais.
Aš ją užkalbinau, mudvi įsikalbėjome apie vaikus ir gyvenimą. Ir kaip nustebau, kai pabaigoje paklausus, ką čia veikia, išgirdau, kad ji – Gruzijos prezidento žmona Sandra Roelofs. Pokalbio metu nebuvo justi jokios pozos. Paprasta, nuoširdi moteris žavėjusi visus savo išmintimi ir kuklumu.
Negaliu pakęsti puikybės, man regis, tai baisiau net ir už gobšumą. Iš puikybės ir karai prasideda, ir visas kitas blogis. Iki 20 metų priklausai nuo tėvų, nuo 80 – nuo vaikų, tai tas menkas tarpelis, geriausiu atveju – apie 60 metų yra toks nedidelis, kad tikrai neverta su kuo nors pyktis ar puikuotis prieš kitus.
-Galbūt kada nors pasielgėte kad ir žavingai, bet vis dėlto netaktiškai?
-Iš tiesų man visada nutinka kas nors juokingo, bet tai tikrai ne protokolo ar bendražmogiški „lepsusai“. Sykį susitikime Klaipėdoje su Estijos prezidentu neturėjau dalyvauti, bet Vytautas manęs paprašė, kad suorganizuočiau gyvos muzikos per pietus.
Atvežiau muzikantus, padėjau pasiruošti ir – jau šausiu pro duris, bet primygtinai buvau pakviesta prie stalo, nes neatvyko Uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus. Šalia sėdėjęs estų politikas į mane ir kreipėsi „Miela, Arvydas Vaitkus, jūs tokia žavinga, ką veikiate gyvenime?“, mat ant stalo buvo išdėliotos kortelės.
Galėjau patylėti, bet paaiškinau situaciją, smagiai pasijuokėme. Paskui Arvydui sakiau, kad visai neblogai išėjo – gražiai papasakojau apie uostą, jo vadovą, nes jis pats dažnai kuklinasi. Kitąsyk į priėmimą Valstybės dienos proga, Liepos 6-ąją, prezidentūroje, kur rinkosi ir Europos galingieji, ėjau su vos kelių mėnesių sūnumi nešyklėje – tiesiog neturėjau, kur jo palikti.
Protokolo žinovo Armino Lydekos iš anksto pasiklausiau, ar nieko tokio, kad keliausi su kūdikiu, pritarimą gavau. Be to, buvau garantuota, kad kelias valandas pamaitintas mano vaikas saldžiai miega ir yra ramus. Juolab, renginys vyko po atviru dangumi, tad bet kada, jei ką, galėsiu pasitraukti. Mudviem su sūnumi sekėsi puikiai, nes sulaukėm daug malonaus dėmesio, o Suomijos prezidentė Tarja Halonen buvo taip sužavėta, kad pabučiavo mano piemenukui kojelę.
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
