Vietoje sunkiai nustygstanti G.Stiklickienė tvirtino, jog jos gyvenimas kupinas iššūkių ir netikėtumų, kurie jį nuolat pakreipia nenumatyta linkme.
„Baigusi vidurinę mokyklą stojau į Muzikos ir teatro akademiją. Stojančiųjų buvo 300, o priėmė 11. Perėjau du etapus, o trečiojo – ne. Kad metai nenueitų perniek, tėvai siūlė vis tiek kur nors stoti mokytis. Daugelyje vietų priėmimas jau buvo pasibaigęs.
Įstojau į Alytaus kolegiją, kur ketverius metus studijavau verslo vadybą. Ši specialybė man buvo tolima, tačiau gavau išsilavinimą, tapau brandesnė“, – pasakojo moteris.
Po mokslų mergina svarstė, kuo užsiimti. Pažįstamas vaikinas užsiminė apie darbuotojų atranką į didelius kruizinius laivus.
Iš kelių šimtų pretendentų lietuvei buvo pasiūlyta svečius pasitinkančios ir juos aptarnaujantį personalą prižiūrinčios laivo administratorės vieta. Atrodė, jog Gerdos laukia nauji toliai ir įdomus, nepažintas gyvenimo etapas svetur.
„Rankose jau turėjau lėktuvo bilietus į Floridą. Tačiau prieš išvykdama nutariau pasidaryti nėštumo testą. Jis buvo teigiamas. Supratau, kad mano planas išvykti ir siekti karjeros už jūrų marių akimirksniu žlugo. Vietoj kelionės teko planuoti vestuves“, – pasakojo pašnekovė.
Gerda pastojo nuo mokyklos laikų meilės, su kuriuo draugavo šešerius metus. Netrukus ji už jo ištekėjo, susilaukė sūnaus Marko.
Sūnui ūgtelėjus G.Stiklickienė dirbo keliose Marijampolės įmonėse administratore, tačiau tie darbai veikliai moteriai nebuvo prie širdies.
Vienu metu, kai jos tėvai ir vyras buvo išvykę gyventi ir dirbti į Airiją, Gerda pradėjo dažnai sapnuoti tą patį sapną: cunamį, didžiules vandenyno bangas, kurios viską šluoja grėsmingai artėdamos link jos.
„Iš baimės prabusdavau, bet nežinojau, ką pasąmonė bando pranešti. Kai mano bute dėl senos elektros instaliacijos įvyko didžiulis gaisras, iš kurio vos spėjome išsigelbėti kartu su sūnumi, o kaimynų bute didžiule srove iš mano buto tekėjo vanduo, supratau, kad sapnai mane bandė įspėti“, – kalbėjo G.Stiklickienė.
Po šios nelaimės moteris su vaiku apsistojo tuomečio vyro tėvų namuose. Tačiau artimųjų raginama po kiek laiko išvyko į Airiją.
Ten įsidarbino degalinėje, tačiau ateities šioje šalyje nematė. Po metų G.Stiklickienė grįžo į gimtinę, kartu parvyko jos sutuoktinis ir tėvai.
Svarstydama, kuo užsiimti, laikraštyje moteris rado skelbimą: Marijampolės televizijai reikia reporterio. Ilgai nelaukdama ji nuėjo į redakciją.
Niekada žurnalistinio darbo nedirbusi moteris įsitikinusi, jog į televiziją įžengė dėl parodyto entuziazmo.
„Ten dirbdama užsirašiau į savaitgalio žurnalistikos kursus Vilniaus universitete, o praktiką pasiprašiau atlikti „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Reporteris“. Joje ir likau dirbti. Kurį laiką važinėjau kasdien iš Marijampolės į Vilnių, kūriau reportažus.
Vėliau dirbau pramoginėje šios televizijos laidoje, kol vieną dieną sulaukiau televizijos prodiuserio A.Žemaičio skambučio. Po jo prasidėjo nauji gyvenimo pokyčiai“, – pasakojo G.Stiklickienė.
– Andrius skambino darbo reikalais, o gal kvietė į pasimatymą?
– Andrius buvo tas žmogus, kuris prieš septynerius metus mane pakvietė dirbti už kadro į laidą „24 valandos“. Apie jokius pasimatymus tuomet nebuvo nė minčių. Juk dar buvau ištekėjusi. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Daugybę metų tai buvo tik darbo santykiai.
Neslėpsiu, darbe su Andriumi kartais net stengdavausi išvengti pokalbių, nes jis pernelyg reiklus, griežtas, konkretus.
– Kaip užsimezgė jūsų tarnybinis romanas?
– Buvo metas, kai aš, Andrius ir prieš metus nužudyta mūsų kolegė Viltė Stankutė-Butkienė buvome tarsi įkūrę savotišką vienišų širdžių klubą. Tuomet visi trys buvome išsiskyrę su antrosiomis pusėmis, todėl dažnai susitikdavome pasikalbėti, pabendrauti, net pasiguosti.
Savaitgaliais pasiimdavome vaikus ir drauge žaisdavome stalo žaidimus, eidavome į baseiną, kiną, švęsdavome gimtadienius ar kitaip pramogaudavome. Su Andriumi labiau pažinę vienas kitą pajutome simpatiją. Tai buvo prieš trejus metus.
– Kuo jis jus sužavėjo?
– Protu, intelektu, aiškiu mąstymu, sugebėjimu greitai veikti, dėmesingumu. Nors mes esame skirtingo charakterio. Jis kalba nedaug ir labai konkrečiai, o aš galiu kalbėti daug ir ilgai, tačiau mes vienas kitą papildome. Vienas iš kito mokomės.
– Nepatikėčiau, jeigu sakytumėte, kad jūsų santykiai nesukėlė apkalbų. Aplinkiniai turbūt šnabždėjosi manydami, kad Andrius – puiki partija siekiant televizijoje kilti karjeros laiptais?
– Apkalbų tikrai netrūko, o mūsų santykių ateitimi mažai kas tikėjo. Neišvengėme ir manančių, kad su Andriumi noriu būti tik dėl naudos: kad eteryje būtų parodyta daugiau mano siužetų, gaučiau geresnių temų. Tačiau mano ne toks būdas, kad su kitu žmogumi būčiau dėl karjeros, pinigų ar kitokių priežasčių. Man svarbiausia – kad gerai jausčiausi, būčiau laiminga.
– Apkaltinta, kad Andrius dėl jūsų paliko šeimą su keturiais vaikais, nebuvote?
– Ne. Su žmona jis buvo išsiskyręs prieš kelerius metus.
– Kaip jūsų sūnus Markas reagavo į naująjį draugą?
– Mano sūnaus ryšys su tėvu labai stiprus, todėl Andriaus ir Marko santykiai labiau bičiuliški. Sūnus su mano mylimuoju susipažino dar tuomet, kai buvome tik kolegos, todėl kažkaip išskirtinai jo pristatyti nereikėjo.
Andrius moka bendrauti su vaikais. Markui jis – autoritetas, nes jam negaili laiko ir dėmesio, padeda ruošti pamokas, kone kas vakarą pasakoja apie gamtą, istoriją, astronomiją.
– Kaip jus priėmė mylimojo vaikai?
– Mes taip pat buvome pažįstami. Kaip minėjau, vienišų širdžių klube rinkdavomės su vaikais.
Daugiau skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
