Raumeninga gražuolė Gerda Makūnaitė mokosi iš neįgalių žmonių

Vyriška. Tokį apibūdinimą dažnai išgirsta Norvegijoje gyvenanti bikinio kategorijos kūno rengybos sportininkė Gerda Makūnaitė (31 m.). Tačiau moteris tikrai neįsižeidžia ir kritikams jau turi sugalvojusi atsakymą: „Taip, esu velniškai vyriška. Vyriško charakterio, bet moteriško užpakalio.“

Gerda Makūnaitė įsitikinusi, kad gera sportininkė pirmus žingsnius turi žengti sporto salėje, su tuo susigyventi, dėti pastangas, o varžybose dalyvauti tarsi diplomų teikimo renginyje – pasiimti geriausią įvertinimą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė įsitikinusi, kad gera sportininkė pirmus žingsnius turi žengti sporto salėje, su tuo susigyventi, dėti pastangas, o varžybose dalyvauti tarsi diplomų teikimo renginyje – pasiimti geriausią įvertinimą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Gerda Makūnaitė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Gerda Makūnaitė (viduryje) įsitikinusi, kad gera sportininkė pirmus žingsnius turi žengti sporto salėje, su tuo susigyventi, dėti pastangas, o varžybose dalyvauti tarsi diplomų teikimo renginyje – pasiimti geriausią įvertinimą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė (viduryje) įsitikinusi, kad gera sportininkė pirmus žingsnius turi žengti sporto salėje, su tuo susigyventi, dėti pastangas, o varžybose dalyvauti tarsi diplomų teikimo renginyje – pasiimti geriausią įvertinimą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė mėgsta žiemos pramogas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė mėgsta žiemos pramogas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda Makūnaitė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda su sužadėtiniu Martinu galvoja apie vestuves ir vaikelį. Anot moters, svarbiausia neapsileisti, o kūdikio gimimas – jokia kliūtis sportininko karjerai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Gerda su sužadėtiniu Martinu galvoja apie vestuves ir vaikelį. Anot moters, svarbiausia neapsileisti, o kūdikio gimimas – jokia kliūtis sportininko karjerai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Indrė Greizaitė („Lietuvos rytas“)

Jan 25, 2016, 8:45 AM, atnaujinta Jun 10, 2017, 6:54 AM

Žvilgtelėjus į nuotraukas, kuriose Gerda pozuoja scenoje, akivaizdu – sportininkė uoliai lieja prakaitą sporto salėje. Tačiau tokios pastangos tikrai ne dėl noro pasirodyti ant scenos, o pirmiausia dėl meilės sportui. Ir nuostatą, neva bikinio kategorijos sportininkės yra vyriškos, G.Makūnaitė skuba paneigti – jos smulkios ir moteriškos. Anot moters, televizijoje žmonės atrodo stambesni, o prie viso to prisideda ir įdegio kremas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

„Visiems atrodo, kad tokia raumeninga esu visada“, – sakė sportininkė ir pridūrė, kad prieš ir per varžybas kūnas atrodo visai kitaip nei įprastai.

Tačiau vis dėlto vyriškų savybių Gerda turi, o viena jų – užsispyrimas, dėl kurio pradėjo dirbti trokštamą darbą, tapo bikinio kategorijos kūno rengybos čempione ir surado gyvenimo meilę norvegą Martiną Berglundą Jenseną (41 m.), su kuriuo jau planuoja vestuves.

Prieš penkerius metus, baigusi edukologijos studijas Klaipėdoje, Gerda susikrovė lagaminus ir išvyko į Šiaurės Norvegiją su mintimi, kad nori išbandyti save svetur. Kreipėsi į darbą surandančią agentūrą ir su trimis moterimis emigravo. Para nemigos, tačiau į tai mažai kas kreipė dėmesį, tik įteikė darbo drabužius ir liepė dirbti sunkius darbus fabrike.

„Buvo labai sunku. Visos iškart apsiverkėme. Ketinome viską mesti ir važiuoti atgal, tačiau užsispyrėme ir likome“, – prisimena G.Makūnaitė.

Netrukus ji pradėjo dirbti socialinius darbus: teko darbuotis ir darželiuose, ir su neįgaliais vaikais.

Lemtinga ji gali vadinti pažintį su mylimuoju, kuris prieš trejus metus paskatino moterį ruoštis sporto varžyboms.

Dabar Gerda prižiūri Downo sindromą turintį 28 metų vaikiną ir gali pasigirti pavydėtinais sporto laimėjimais. Prieš dvejus metus Sandefjorde ji laimėjo antrąją vietą, Oslo didžiojo prizo turnyre užėmė penktąją, tarptautiniame turnyre „Loaded Cup“ Danijoje mėgavosi antrąja vieta, o praėjusiais metais grįžo ten, nuo ko ir pradėjo, – Sandefjorde tapo bikinio kategorijos kūno rengybos čempione. Vėliau dar buvo daugybė laimėjimų, tarp jų ir patekimas į geriausiųjų šešetą europinio lygio olimpinėse Prahos varžybose.

„Kitos merginos tam ruošiasi apie dešimt metų, o aš pirmą kartą atėjau ir patekau į finalą“, – apie sėkmę pasakojo sportininkė.

– Norvegijoje dirbate su Downo sindromą turinčiu vaikinu. Neretai žmonės jų vengia, o ką jau kalbėti apie priežiūrą. Kas šiame darbe jus žavi?

– Pabandžiau dirbti su neįgaliais žmonėmis ir man patiko. Iš pradžių tokį darbą Norvegijoje susirasti buvo sunku dėl kalbos. Norėdamas ką nors pasiekti, būtinai turi mokėti šios šalies kalbą, antraip, mokėdamas tik anglų, visada jausiesi svetimšalis, engiamas. Po kiek laiko pradėjau laisvai kalbėti norvegiškai ir jau dvejus metus dirbu su Downo sindromą turinčiu žmogumi. Organizuoju jam laisvalaikį, sugalvoju įvairiausių užduočių – galiu drąsiai pasakyti, kad jis – geriausias mano draugas.

Iš tokių žmonių galima daug ko pasimokyti – jie daug nuoširdesni, prieraišūs, ne veidmainiai, turi visai kitokias vertybes ir pasaulėžiūrą. Tokio požiūrio į gyvenimą trūksta ne vienam žmogui.

– Esate bikinio kategorijos kūno rengybos čempionė, bet teigiate, kad nereikia sportuoti vien dėl garbės užlipti ant scenos. Vis dėlto jūs norėjote save parodyti ir štai galite didžiuotis laimėjimais.

– Lietuvoje sportuodavau savo malonumui: mindavau dviratį, kilnodavau lengvus svorius. Man pačiai nepatikdavo moterys, turinčios daug raumenų. Bikinio kategorija man atrodė tokia graži, kad nutariau save išbandyti, pažiūrėti, kaip man sektųsi, susipažinti su varžybų virtuve. Žinoma, paskatino ir mylimasis.

Visada stengiuosi daryti taip, kaip aš noriu. Dauguma merginų ant scenos eina dėl šlovės. Gera sportininkė pirmus žingsnius turi žengti sporto salėje, su tuo susigyventi, dėti pastangas, o varžybose dalyvauti tarsi diplomų teikimo renginyje – pasiimti geriausią įvertinimą. Reikėtų pagalvoti, ką daryti, kad varžybos būtų kaip prinokęs vaisius, kurį su malonumu nusiraškytum.

– Jau penkerius metus gyvenate svetur ir dalyvavote įvairiausiose varžybose. Ar galite palyginti sporto kultūrą Lietuvoje ir Norvegijoje?

– Dauguma Lietuvos sportininkų yra pikti, pavydūs, jaučia didelę konkurenciją. Aš dalyvavau visuose turnyruose, sutikau daug lietuvių. Kai kurios sportininkės net nepasižiūrėdavo į mane, o ką jau kalbėti apie šypseną. Nemaloniausi būna užkulisiai, kuriuose pasireiškia tikra konkurencija. Norvegijoje – visai kitaip, visos bendrauja. Buvo atvejis, kai kartą oro uoste dingo vienos merginos lagaminas su varžyboms skirtu bikiniu. Konkurentės iškart suskubo žiūrėti, ką turi, ir su šypsena jai jį paskolino, kad tik nepraleistų varžybų. O Lietuvoje ar to sulauktų? Manau, sulauktų tik džiaugsmo, kad konkurentei nepasisekė.

– Tikriausiai jūsų dienos neatsiejamos nuo žodžio „disciplina“?

– Šiuo metu esu atsipalaidavusi, nes mano sezonas kol kas baigėsi. Reikia porą metų pailsėti – išsekinau organizmą ir pavargau. Labai norėjau viską apžioti, o išėjo taip, kad nualinau save. Dalyvavimas varžybose be pertraukų kenkia grožiui, odai, merginos pradeda anksčiau senti. Nenoriu, kad vieną dieną atsikelčiau ir veidrodyje išvysčiau save penkeriais metais senesnę. Todėl kol kas sportuosiu savo malonumui. Tačiau į sceną tikrai grįšiu, noriu pamilti tai iš naujo!

– Ar leidžiate sau piktnaudžiauti greitojo maisto restoranų siūlomu maistu?

– Mano silpnybė – saldumynai, be jų negaliu gyventi. Žinoma, jų vengiu, tačiau šeštadieniais leidžiu sau pasilepinti kava su kokiu nors saldėsiu arba taip pamėgtomis bandelėmis. Picas irgi labai mėgstu. Norvegijoje yra įvairiausių picų padų: galima rinktis pagamintų iš ryžių ar avižų, o ant viršaus užsidėti sveikesnių produktų.

Darbo dienomis stengiuosi suvalgyti avižų košės ar avižinių blynelių, vėliau vištienos su ryžiais ar bulvėmis. Stengiuosi po treniruotės išgerti baltyminį kokteilį.

O prieš varžybas yra visai kitaip: patiekalai skaičiuojami gramais, negalima ko nors per daug ar per mažai suvalgyti, turi valgyti kas tris valandas. Tai galima pavadinti tam tikru savęs išbandymu.

– Ar buvo momentas, kai norėjosi viską mesti ir valgyti kiek tik širdis geidžia?

– Užsibrėžiau tikslą, todėl man tai buvo svarbu. Žinoma, motyvacijos pritrūkdavo, kai pradėdavo trūkti medžiagų, kitaip tariant, nebūdavau pakankamai pavalgiusi. Tada būdavau irzli, pikta ir liūdna. Tuomet atsisėsdavau, pasikalbėdavau su savimi, paskambindavau treneriui. O jis nekalba švelniai, dažniausiai pasako: „Arba neverki ir darai, arba nedarai.“ Tada savęs klausiu, kodėl aš negaliu? Ir depresijos tuojau pat baigiasi.

Varžybų laikotarpiu kūnas pradeda valdyti tave. Paskutinius mėnesius pasidarau savanaudė. Visas dėmesys būna sutelktas tik į kūną – į fizinę formą. Nukenčia šeima, socialinis gyvenimas. Dažniausiai būna darbas, sportas, sportas, maistas ir vėl darbas.

– Ką patartumėte merginoms, kurios nori numesti svorio, laikosi dietų, tačiau niekaip negali savęs motyvuoti?

– Apetitas po treniruotės tikrai pakyla ir tuo metu organizmas labiausiai pasisavina visas medžiagas. Dažniausiai pasportavęs žmogus vartoja labai daug nesveiko maisto, kuris gerų rezultatų tikrai neduoda. Reikėtų pasistengti ne badauti, bet maitintis taisyklingai. Savęs stengtis neriboti – tai dar blogiau. Sveikesnio maisto galima tris kartus daugiau suvalgyti nei, pavyzdžiui, pasirinkus vieną šokolado gabaliuką.

Dažnai manoma, kad po šeštos valandos vakaro valgyti negalima. Tai yra mitas. Aš pati valgau ir antrą valandą nakties, niekada nesikankinu. Daroma klaida, kai per dieną pavalgoma tik kartą. Taip žmogus pradeda lėtinti savo medžiagų apykaitą, organizmas tarsi laikrodis pradeda stoti ir kaupti visą maistą.

– Išvykusi į Norvegiją susipažinote su Martinu ir jis tapo mylimuoju, netrukus pasipiršo. Kuo jis kitoks?

– Mūsų pažintis prasidėjo feisbuke ir greitai išsirutuliojo į rimtus santykius, kuriuos puoselėjame jau penkerius metus. Esame panašūs: jis yra socialinis darbuotojas, dirba su jaunimu, paaugliais, atvykėliais, neįgaliaisiais. Taip pat turi savo žvejybos reikmenų parduotuvę. Sportuoja savo malonumui ne tik sporto salėje, mėgsta ir ekstremalų sportą. Martinas padėjo man išmokti norvegų kalbą: namuose įvedė taisyklę kalbėti tik šia kalba.

Vis pakalbame apie vestuves, tačiau tradicinių nesinori. Apsisprendėme, kad tai bus kitoje šalyje ir šventė ne kitiems, o tik sau.

– Moterys, kurios gyvena sportu, dažniausiai net nenori galvoti apie vaikus, mat taip nutrauktų karjerą.

– Visi mano, kad pagimdžiusi moteris turi sėdėti namuose ir nebegali galvoti apie karjerą. Tačiau aš tikrai gimdysiu ir dėl to mano karjera nenukentės. Pažiūrėkite, Norvegijoje ar Švedijoje visos sportininkės turi po du ar tris vaikus ir yra geriausios fizinės formos. Turiu daug pavyzdžių, o vienas jų – mano draugė, kuri dalyvavo varžybose turėdama vienuolikos mėnesių kūdikį. Vaikas fizinės formos nesugadina. Svarbiausia neužsisėdėti, neatsipalaiduoti ir žinoti, ką valgyti ir kaip sportuoti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.