Kaip jau įprasta pramogų pasaulyje, Vildžiūnams teko palaukti tikrojo medaus mėnesio dėl įtempto darbų grafiko. Pora nusprendė palaukti vasario, kai visas pasaulis švenčia meilės dieną.
Tad Oneida jau svajoja, kaip atogrąžose, Balio saloje, kartu su Mykolu plaukios banglentėmis ir lepinsis kaitriais saulės spinduliais.
„Tai bus pirmasis mano pasiplaukiojimas banglente. Tikiu, kad jei patiri pirmųjų kartų, iš gyvenimo imi viską, ką jis tau teikia. Tai reiškia, kad nebijai eksperimentuoti, esi smalsus ir tau įdomu gyventi“, – patikina O.Kunsunga-Vildžiūnienė.
– Ar jau pripratote prie žmonos statuso?
– Tas žingsnis, kurį mes žengėme, buvo labai apgalvotas ir sąmoningas. Todėl nereikėjo matuotis naujo statuso. Viskas vyksta sklandžiai, puikiai, vienas kitą džiuginame iki šiandien. Tikiuosi, kad taip bus visada.
– Ar kas nors pasikeitė po vestuvių?
– Lyg ir pasikeitė, lyg ir ne. Kalbėdami jau turime visą teisę sakyti „mano vyras“, „mano žmona“. Taip pat, bent jau taip atrodo, atsirado dar daugiau meilės, pasitikėjimo, tvirtumo santykiuose. Atsirado žinojimas, kad Mykolas yra mano žmogus, su kuriuo eisiu per gyvenimą, todėl reikia pasistengti tą vienintelį pradžiuginti kuo labiau.
Kartais atrodo, kad kai viskas taip gerai, geriau patylėti, kad laimės paukštė nenuskristų. Vis dėto apie tai reikia kalbėti kuo daugiau. Kodėl turėtum bijoti ir slėpti savo laimę? Gal kas nors užsikrės tavo optimizmu ir pasakys: „Ei, juk ir man visai neblogai!“
– Kokia jūsų ir Mykolo meilės istorija? Kaip judu susipažinote?
– Tai buvo sekmadieniniai vėlyvieji pusryčiai mieste. Mykolas atėjo pakviestas mano kolegos, nes turėjo jį pakonsultuoti filmavimo klausimais. Tądien jis atėjo į mano gyvenimą visam laikui. Mykolas pamatė mane, aš pamačiau jį ir tas žvilgsnis kažkur labai giliai įkrito.
– Vadinasi, greitai supratote, kad Mykolas yra tas vienintelis?
– Tos skambios frazės... Vienintelis, ne vienintelis. Pasakysiu taip: taip kirto per sąmonę tas žmogus su savo giliomis juodomis akimis, kad jo buvo nebeįmanoma pamiršti. Gal ir supratau, kad jis man vienintelis... Tačiau buvo tam tikrų aplinkybių, dėl kurių negalėjome iš karto pradėti santykių.
Bet jeigu šiandien esame kartu ir kalbame, kad kartu pasensime, vadinasi, jis tikrai man yra vienintelis.
– Ar jūsų negąsdina po susižavėjimo užklupęs ramybės, rutinos pojūtis, kai pilve drugeliai nustoja skraidyti?
– Visiškai negąsdina. Tai yra gyvenimas. Kartais net gerai, kad drugeliai pilve prisnūsta. Susižavėjimas transformuojasi, visą laiką kinta. Bet pamatinis žaibas, kuris mus nuplieskė, vis dar yra.
Būna, kad užsisuki buityje, bet tada išvyksti į kelionę ir vėl viskas ima liepsnoti.
– Kuris jūsų linkęs nusileisti dėl šventos ramybės?
– Nė vienas. (Juokiasi.) Jei kartais kaimynai mūsų pasiklauso, tai tikrai išgirsta. Esame impulsyvūs žmonės – labai greitai užsiplieskiame ir nebūna, kad vienas kuris nors nusileistų. Tą akimirką atrodo, kad abu esame teisūs. Abiem reikia įrodyti savo tiesą. Po kiek laiko pagalvoji: ir kam to reikėjo?
Abu esame vienodi. Vienodai greitai užsiplieskiame, vienodai greitai ir pamirštame. Kartais per daug ir nesiaiškiname, kas ir kodėl. Tiesiog žinome, kad kartais reikia nuleisti garą.
Mes vienas kitam kaip veidrodis, taip mokome vienas kitą būti geresniu, nuolankesniu žmogumi.
– Į ką kreipiatės patarimo, kai sunku?
– Pirmiausia vyras yra mano patarėjas, išklausytojas, guodėjas, linksmintojas. Mykolas puikiai moka mane prajuokinti. Manau, tai yra viena būtinų žmogaus savybių. Kiekvienas turime mokėti nežiūrėti pernelyg rimtai į situacijas, žmones ar net į patį save.
Kitais atvejais mano guodėjomis tampa draugės, sesuo. Kartais pagalvoju, kad gal pati su savimi susitarsiu, bet nesu iš tų žmonių, kurie ištylės, išvaikščios. Aš būtinai turiu pasidalyti, nesvarbu, bloga ar gera. Visada susirasiu tą, kuris turės mane išklausyti.
– Mokėtės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kurią šiuo metu krečia skandalai dėl esą per didelio krūvio, žiauraus elgesio su studentais. Kokie jūsų prisiminimai iš šios mokymo įstaigos?
– Už savo studijas esu tik dėkinga. Mano prisiminimai patys geriausi. Jau nemažai laiko praėjo, tad pamiršau, kas tuo metu buvo negera. Dabar liko tik pamokos, kurias išmokau ir galiu pritaikyti gyvenime. Tai yra žavinga.
Kilus skandalui išgirdau labai skirtingų nuomonių. Net nemanau, kad kai kuriems žmonėms taip blogai buvo studijų metais. Taip, buvo sunku, bet man atrodo, kad dabar visi linkę verkšlenti, visi nori kokio nors greito rezultato. To nėra ir nebus. Kai įstoji į LMTA, supranti, kad reikia įdėti labai daug darbo. Tenka pirmiausia sau įrodinėti, kad gali, tenka įveikti save.
Aišku, jei pradėsi kapstytis, rasi problemų. Bet jų rasi kiekvienoje švietimo įstaigoje.
Manau, kad patirtis LMTA priklauso ir nuo to, kas yra tavo kurso vadovas. Man šiuo klausimu pasisekė – mokiausi pas Joną Vaitkų, kuris yra neįtikėtinai puikus pedagogas. Mūsų kursas iki šiol bendrauja tiek su Vytautu Kaniušoniu, tiek su J.Vaitkumi. Mes važiuojame kartu švęsti Joninių, prie laužo dainuojame dainas.
Gal tai nuskambės žiauriai, bet parodykite man aktoriniame sveiką žmogų. Mes tarpusavyje juokaujame, kad sveikų čia nėra. Kam gali patikti nuolat gyventi svetimą gyvenimą, dirbti per šventes? Bet man tai patinka. Jeigu kam nors nepatinka, tegu apsisuka ant kulno ir pradeda daryti ką nors kita. Juk yra labai daug kelių ir pasirinkimų.
– Ar lengvai suradote savo kelią?
– Nebuvo jokio išskirtinio sprendimo. Tiesiog neįsivaizdavau, kad galiu daryti ką nors kita.
Iš pradžių maniau studijuosianti Klaipėdoje. Vilniaus bijojau, nes nepasitikėjau savimi, maniau, kad ir be manęs yra daug talentingų, gabių žmonių. Juolab Vilniuje! Bet teatro mokytoja man padėjo kovoti su tuo mažo miestelio kompleksu. Ji pasakė, kad LMTA kursą renka J.Vaitkus, todėl būtinai turiu pabandyti ten įstoti.
Nors labai jaudinausi, pavyko pereiti visus atrankos turus. Atrodo, taip ir turėjo būti.
– Kaip mažo miestelio gyventojai sekėsi apsiprasti sostinėje?
– Pirmame kurse Vilnius man apsiribojo akademijos kiemeliu ir auditorijų sienomis. Pamenu, kaip visuomet iki išnaktų repetavome, išėjau tamsoje, nelabai suprasdama, kaip man namo parvažiuoti. Įsėdau į antrąjį troleibusą. Pusę pasirinkau tą, bet mastai man atrodė per dideli. Subačių per 10 minučių pereini nuo vieno galo iki kito, o čia aš važiavau nežinia kiek laiko. Skambinau paklausti, kaip vadinasi stotelė, kurioje reikia išlipti. Pasirodo, aš tik kelias stoteles buvau pravažiavusi. (Juokiasi.)
– Užaugote mažame Subačiaus miestelyje, kuriame buvote vienintelė tamsiaodė? Ar nesulaukdavote patyčių dėl tamsaus gymio?
– Iš manęs nesityčiojo, bent jau į akis. Manau, taip buvo būtent dėl to, kad gyvenau miestelyje. Mane visi pažinojo taip pat, kaip ir aš pažinojau kiekvieną gyventoją. Turbūt niekas neįsivaizdavo Subačiaus be Oneidos, kuri yra kitokio gymio, karštesnio temperamento. Lygiai taip pat neįsivaizdavau savo gimtojo miestelio be močiutės Elenytės.
Manęs visur buvo labai daug, išsikovojau priešakines pozicijas, turbūt dar nesuvokdama, kodėl taip darau. Tik dabar pradedu galvoti, kodėl visa tai buvo. Gal viduje ir jaučiau, kad esu kitokia, todėl ėjau dviem žingsniais priekyje, kad, neduok Dieve, niekas iš manęs nesityčiotų. Patyčios yra baisu.
Aišku, žinojau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, jog esu balta varna. Visą laiką ir buvau pasiruošusi kovoti, reikia nereikia. Dabar bandau savyje atrasti daugiau moteriškumo, švelnumo, nes nereikia kovoti su visais. Niekas nepuola! O tada atrodė, kad visiems parodysiu. Net nespėjo žmogus pagalvoti, o aš jam sakiau, kad nedrįsk.
– Jus pažįsta ir televizijos žiūrovai, ir teatro entuziastai. Ar dar gajus požiūris tarp teatralų, kad televizija yra blogis?
– Viskas priklauso nuo to, ką veiki toje spalvotoje dėžutėje. Todėl ir požiūris nebėra toks, kad televizija yra blogis iš esmės.
Kiekvienas jaučia, kas jam tinka. Vienas pabandęs dirbti televizijoje supranta, kad jam tai kliudo, atima kūrybiškumą ar jautrumą. Galų gale jis nespėja pagal mašinos principą, kai viskas vyksta itin greitai. Kitas kaip tik tuo susižavės. Šių dviejų dalykų skirstyti į gėrį ir blogį negalima. Reikia pabandyti ir tik tada kalbėti.
– Projekte „Dvi žvaigždės“ dainavote duetu su Tadu Juodsnukiu. Kaip toliau klostosi jūsų muzikinė karjera?
– Vis dar dainuoju, bet, žinoma, to galėtų būti daugiau.
Martynas Levickis buvo pakvietęs mane padainuoti į savo koncertą „Classic live Show“.
Už tai jam labai dėkoju, ypač už pažintį. Gyvenime labiausiai vertinu sutiktus žmones. Martynas man tapo metų atradimu. Reiklus sau, profesionalus, žavingas, jaunas žmogus, iš kurio galima mokytis ne tik meilės tam, ką veiki, bet ir santykių su aplinkiniais. Jis su visais bendrauja labai paprastai, neiškeldamas savęs.
– Kokios muzikos klausotės?
– Labai įvairios. Kartais įsijungiu repą, o kartais norisi klasikinės pasiklausyti. Niekada nemaniau, kad klausysiuosi roko, bet po pažinties su T.Juodsnukiu ir šiame muzikiniame stiliuje atradau žavesio.
Tad muzika priklauso nuo laiko ir nuotaikos. Kartais apskritai norisi tylos, kad išgirsčiau save.
– Visko savo karjeroje pasiekėte pati. Ar visada buvote tokia savarankiška?
– Taip, tokia esu nuo mažens. Mama pasakodavo, kad man norėdavosi viską daryti pačiai. Labai pykdavau, jei kas nors už mane ką nors padarydavo. Man visada reikėdavo parodyti, kad aš pati viską galiu.
– Kaip pavyksta išlaikyti pozityvumą?
– Kuo daugiau aplink niurzgančių ir dėl visko pykstančių, tuo daugiau manyje atsiranda noro tai pakeisti. O viskas prasideda nuo savęs – jei man gera, tai ir aplinkiniams bus gera. Juk visiems maloniau bendrauti su gyvenimu besidžiaugiančiu žmogumi nei su tuo, kuris amžinai nepatenkintas.
– Kokių moteriškų silpnybių turite?
– Oi, jų labai daug! Kvepalai, gražūs drabužiai... Kai pradedu kalbėti, ima seilės tįsti. (Juokiasi.) Kartais pagalvoju, kad nereikia tiek daug pirkti, nereikia pasiduoti masiniam vartojimui. Bet paskui pati save apgaunu, kad daug padariau ir nusipelniau vienos dovanėlės.
Pati su savimi žaidžiu, tačiau puikiai suprantu, kad nereikia išeiti iš proto dėl daiktų. Bet jei jie tave džiugina, tai galima sau leisti įsigyti trokštamą daiktą. Juk vienas papildomas kvepalų buteliukas dar niekam nepakenkė. Neturiu mėgstamiausių kvepalų, todėl naudoju visus savo kvepalus paeiliui. Man patinka sunkus, medienos, smilkalų kvapas.
– Kokia jūsų nuomonė apie plastines operacijas?
– Tikiu, kad šia tema turėtų kalbėti kitokio pobūdžio moteris, ta, kuri išmano šiuos dalykus, yra juos išbandžiusi. Man koreguoti nieko nereikia, tad aš per daug ir nesuku galvos, plastinės operacijos yra vertingos ar ne. Jei kam nors nosis ne vietoje išdygo, tai gal ir reikia pasikoreguoti. Bet niekas neturi peržengti proto ribų.
