Lietuvoje gimusi Agnieška save vadina karštakoše. Vos suėjus aštuoniolikai metų ji išvyko į Lenkiją – ten krimto mokslus Varšuvos universitete ir įgijo filologo bei šiuolaikinės poezijos analizės specialisto išsilavinimą.
Kurį laiką dėsčiusi anglų kalbą A.Olševska trumpam grįžo į Lietuvą aplankyti tėvų. Vos įėjus į namus mama prasitarė, kad vyksta realybės šou „Baras“, kuris filmuojamas Palangoje. Tuomet Agnieškai tai sukėlė tik šypseną, mat Lenkijoje toks pat šou buvo nekokios reputacijos. Vis dėlto iš smalsumo dvidešimt ketverių metų Agnieška aplankė barą: susipažino su barmenais, grįžo į Vilnių ir jau ketino išvykti. Likus dienai iki išvykimo moteriai paskambino realybės šou prodiuseriai ir pakvietė įsitraukti į jų komandą. Galimybė dainuoti – tai, dėl ko Agnieška čia ėjo, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Buvau labai jauna! Dabar aš ne tokia. (Šypsosi.) Juk aš mama. Tik truputį išprotėjusi! Galvoju apie savo vaikus, todėl tokiam žingsniui dabar greičiausiai nesiryžčiau. Bet raketa manyje tikrai neužgeso – visur lekiu“, – pasakoja moteris, leisdama suprasti, jog veiklos turi per akis.
Realybės šou ji prisimena kasdien – juk kas rytą reikia vedžioti juodą labradorę Barą, kurią barmenai Agnieškai padovanojo po jos šunelio netekties.
Būtent „Baras“ sutrukdė išvykti į Varšuvą, o vėliau atvėrė daugiau galimybių įsitvirtinti Lietuvoje ir imtis norimos veiklos. Todėl čia ir liko – dirbo vienoje renginių organizavimo agentūroje, susipažino su daugybe žmonių ir, žinoma, atrado meilę. Vyras po dviejų savaičių draugystės pasipiršo.
„Esu karštakošė. Man reikia čia ir dabar“, – šypsosi moteris, kurios sprendimai greiti ir užtikrinti. Ji patikino, kad pasibaigus „Barui“ buvo labai sunku atskirti, kas yra tikra, o kas – ne.
„Mane supo įvairiausi žmonės, bet nežinojau, ar jiems reikia manęs dėl viešumo, ar dėl to, kad patinka su manimi bendrauti“, – sako A.Olševska.
Vis dėlto meilė buvo tikra. Devyneri metai santuokoje ir du vaikai – tai geriausias to įrodymas. Tačiau netrukus tobulos šeimos portretas sudužo į šipulius, o gyvenimą teko pradėti kurti nuo pat pamatų.
Skyrybų moteris niekam nelinkėtų.
„Esame su vyru sutarę, jog viešai skalbinių neskalbsime. Tikrosios skyrybų priežasties nežino net artimiausieji.
Mano gyvenime pasikeitė viskas – jį kuriu nuo nulio, nes tai, ką buvau pastačiusi, jau nebeturiu“, – tarsteli Agnieška.
Po ašaromis aplaistytų dvejų metų vestuvių planuotoja drąsiai teigia, kad dabar jai gyvenimas tarsi Kalėdos: visur skuba, lekia, spėja, tačiau neranda laiko sau.
Jau dešimtmetį Agnieška dirba vestuvių planuotoja, renginių organizatore. Moteris nuo televizijos taip pat nebuvo nutolusi – LRT rodomai laidai „Misija: Vilnija“ kuria reportažus.
Prie viso to prisideda ir televizijos tautinių šokių projektas „Kadagys“, kuriame ji atstovauja Nemenčinės šokių kolektyvui „Perla“.
„Visada buvau televizijoje. Kai spaudoje pasklido informacija, kad aš po dešimties metų grįžtu į televiziją, mano kolegos juokėsi ir sveikino mane sugrįžusią“, – juokiasi ji.
Savo šokėjus Agnieška giria ir patikina, kad šokti ji taip pat moka – lankė Varšuvos politechnikos universiteto liaudies ansamblį.
Ji džiaugiasi, kad vaikai irgi užsiėmę ir po visos dienos, nespėjus grįžti namo, užmiega automobilyje. Lukrecija lanko Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokyklą, muzikos mokykloje groja gitara. Lukas groja saksofonu.
„Lankė jis ir futbolą. Tačiau kai pamačiau, kad vartuose dainuoja, viskas pasidarė aišku – sportininkas nebus“, – nusijuokia Agnieška.
Vestuvių planuotoja neabejoja – gyvenime daiktai ir blizgučiai nieko nereiškia, o daugiausia dėmesio reikia skirti šeimai ir tradicijoms. To ir moko savo vaikus.
„Padarysiu viską, kad tik jie būtų laimingi ir galėtų pasiekti savo tikslus! Esu jiems pavyzdys, todėl ir man vis reikia prieš juos pasitempti“, – šypsosi Agnieška.
– Kai išsiskyrėte su savo vyru, vaikai buvo dar maži. Kaip save sutram- dėte ir vaikams padėjote atlaikyti didelį stresą – skyrybas?
– Pamenu, rytą turėjau sužinoti teismo sprendimą, tačiau žiniasklaida apie skyrybas paskelbė išvakarėse.
Tuo metu visiems buvo blogai. Tokie išgyvenimai vaikams ne į naudą, vaikai tuo laikotarpiu labai užaugo, subrendo. Bet jie mane nustebino – iš pradžių juos guodžiau, o vėliau jie – mane. Tada tiesiog kažkaip krapščiausi, bandžiau dirbti. Esu vestuvių planuotoja, todėl pora nuotakų mane matė sugniuždytą, negalėjau paslėpti blogos nuotaikos. Bet darbas tikrai gydo.
– Kas buvo sunkiausia?
– Patarsiu visiems – nepalikite žmogaus vienišo. Po skyrybų jaučiausi labai vieniša. Mano visi draugai, kuriuos turėjau, nusisuko. O aš tikėjausi palaikymo. Nežinau, gal jie manė, kad nereikia kištis į kitų santykius... Bet vieninteliai palaikytojai buvo mano vaikai, tėvai ir sesuo.
Važiuodama automobiliu verkdavau, stovint kamštyje taip pat ašaros byrėdavo. Net kai orai subjurdavo, vėl galėdavau apsiverkti! Tuo metu netekau visko...
Norėjau išvažiuoti kur nors pailsėti, bet tam neturėjau net ir finansinių galimybių.
– Tokiomis aplinkybėmis dažniau-siai kaltinami kiti. Ar tuo metu ieškojote kaltų?
– Aš per jautri. Mane dažnai reikia tramdyti. Mama, sesė ir aš net per Kalėdas negalime pasakyti viena kitai gražių žodžių, nes apsiverkiame. Užsiplieskiu kaip degtukas. Supykstu, bet labai greitai atleidžiu. Moku atsiprašyti ir man patinka žmonės, kurie daro taip pat.
Niekada nebūna vieno kalto. Visada yra dvi medalio pusės ir abu žmonės daugiau ar mažiau kalti. Aš niekada nesakiau ir nesakysiu, kad kaltas kitas, tik ne aš. Visada sakau, kad taip susiklostė, ir viskas.
– Nuopuoliai sustiprina žmogų. Ar jūs dabar jaučiatės stipri?
– Aš jau gerus metus savo gyvenimą kuriu iš naujo. Jei būtumėte mane pamatę prieš metus, neatpažintumėte. Aš tarsi feniksas, kuris pakilo iš pelenų. Juk negali tokie gyvenimo pokyčiai praeiti be jokio šešėlio. Bet esu stipresnė ir savimi labai patenkinta. Gyvenime man ant lėkštutės niekas nieko nebuvo padėjęs, viską, ką turėjau ir turiu, užsidirbau juodu darbu.
Būna, kad moteris turi turtingą vyrą ir jai reikia rūpintis tik savo grožiu. Kartais net norėtųsi to, nes pavargstu nuo visko, norisi tiesiog išsimiegoti.
– Viešumas turi daugiau privalumų ar trūkumų?
– Dėl viešumo galėjau dainuoti, gavau daug pasiūlymų dirbti. Tačiau kai laukiausi, labai norėjau slėpti šią žinią. Vienos moterys tai pasako visam pasauliui, o kitos ne. Aš pastaroji. Man įsijungė vidinė apsauga, vis apsirengdavau taip, kad nebūtų nieko matyti. Būdavo, sėdžiu, laukiu eilėje prie daktaro durų ar važiuoju autobusu ir matau, kaip visi žiūri ir kuždasi. Tokios situacijos nejaukios.
Suprantu garsius žmones ir turiu paaiškinimą, kodėl jie vengia žvilgsnių. O kaip žiūrėti, jei visi žiūri į tave? Slepia savo akis tik dėl to, kad jam nejauku, ir tikrai ne dėl pasipūtimo.
Man labai nepatiko, kad visi mano vardą žinojo. Po „Baro“ dažnai mano vardas būdavo „Žinau“. Buvau pasiilgusi ištiesti ranką ir pasakyti savo vardą, nes nespėjus tai padaryti sulaukdavau atsakymo „Žinau“.
– Ar turite žmogų, kuriam galite drąsiai verkti ant peties?
– Kalbuosi su mama, sese, vaikais. Bet jie patys brangiausi žmonės, kuriuos trokštu apsaugoti, noriu, kad jie nesinervintų, todėl tam tikrų dalykų nesakau.
Dukra man labai daug pataria – aš jai pavyzdys. Ji nori būti tokia kaip aš. Vis vertina mano aprangą, stilių. Vaikai viską supranta, todėl man taip gera jų klausyti.
– Kaip jūs apibūdintumėte meilės jausmą?
– Pasitikėjimas kitu žmogumi, bendri tikslai, vienodas kvėpavimas, žiūrėjimas ta pačia kryptimi, palaikymas ir žinojimas, kad esi ne vienas. Gera, kai žinai, jog mylimam žmogui rūpi. Su meile turi būti gera ne tik per atostogas, nes juk tada visiems gerai. Norisi, kad tuomet, kai ateina pilkos dienos, meilė jas praskaidrintų, o ne griautų.
– Ar jūsų širdyje yra vietos naujai meilei?
– Yra...
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius“.
