Solidžią europarlamentaro algą dvi kadencijas gavusi L.Andrikienė šiandien galėtų gyventi kur nors toli nuo Lietuvos, ant smaragdinės jūros kranto, mėgautis saulėlydžiais ir saldžiu gyvenimu, tuo, ką italai vadina „la dolce vita“.
Tačiau moteris net nesvarsto apie romų gyvenimą po šilta saule.
„Pastaruoju metu apie mane Lietuvoje turbūt girdite nedaug? Smalsu, ar smarkiai pasikeitė mano gyvenimas nuo tada, kai prieš pusantrų metų palikau Europos Parlamentą? Neabejotinai jis pasikeitė. Bet jeigu manote, kad gyvenimas pablogėjo, atsakau – ne, jokiu būdu“, – be užuolankų pokalbį pradėjo L.Andrikienė.
Kai nebuvo išrinkta į svarbiausią Europos instituciją, jai nereikėjo sukti galvos, kuo užsiimti. Darbai ir nauji užmojai L.Andrikienę patys pavijo.
Netrukus po pralaimėtų Europos Parlamento rinkimų L.Andrikienei buvo siūloma dalyvauti tiesioginiuose Vilniaus mero rinkimuose, netrūko ir kitų politinių pasiūlymų. Moters atsakymas buvo mandagus, bet lakoniškas: dėkui už pasitikėjimą, tačiau nedalyvausiu.
Jau tuomet Kovo 11-osios Akto signatarės mintyse ir planuose buvo tolimesni horizontai.
„Darbas Europos Parlamente gali būti puikus tramplinas į naujas karjeros aukštumas. Juk pažintys, kai kuriais atvejais – ir bičiulystė su buvusiais ir esamais valstybių vadovais ir kitais aukšto rango asmenimis nenutrūko, entuziazmas ir idėjos taip pat niekur nedingo, tai kodėl neišbandyti savęs kitur“, – apie apsisprendimą imtis naujos veiklos pasakojo L.Andrikienė.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
– Kuo šiuo metu užsiimate?
– Turiu daug prasmingos veiklos, kuri yra europarlamentarės dirbtų darbų tąsa, tačiau jau ne vien Europos, o pasauliniu mastu: nuo žmogaus teisių iki tarptautinės prekybos, nuo demokratijos stiprinimo iki naujų rinkų paieškų, darbo su Lietuvos gamintojais, verslininkais.
Prisidedu prie tokių problemų kaip antimikrobiologinis atsparumas, bakterijų prisitaikymas prie vaistų, situacijos, kai gydant ligas antibiotikai tampa neveiksmingi, sprendimo.
Kita tema – vaikų neprievalgis, kurio padariniai ilgalaikiai ir labai skaudūs visai visuomenei.
Nedaug žinome apie kūdikių, vaikų iki trejų metų neprievalgio padarinius, apie tai, kokie negrįžtami pokyčiai įvyksta tokio vaiko smegenyse, kad tų pokyčių išraiška vėlesniame amžiuje yra agresija.
Statistika – skaudi, pagaliau ir patys matome, kas vyksta aplinkui, kiek vadinamųjų rizikos šeimų, kiek vaikų jose auga ir kokiomis sąlygomis jie auga.
Pastebiu, kad ES valstybių gyventojai apskritai, ne tik Lietuvoje, nėra pakankamai informuoti apie šiuos iššūkius ir jų mastą, gresiančias pasekmes ir kainą, kurią mums visiems teks sumokėti, jeigu problemos nebus sprendžiamos nedelsiant.
Ne apie pinigus kalbu, nors ir juos reikia skaičiuoti.
Kalbu apie žmonių gyvybę, apie vaikus, apie migrantus: alkanų žmonių jokios, net aukščiausios, tvoros nesulaikys.
– Esate aktyvi Belgijoje veikiančio tarptautinio fondo „PA International Foundation“ narė. Šiuo metu pagrindinė jūsų buveinė Briuselyje?
– 2014 metų spalį pasidaviau įkalbinėjimams ir tapau tarptautinio fondo, turinčio biurus ne tik Europoje, bet ir Kinijoje, Indonezijoje bei kitose šalyse, valdybos nare.
Šio fondo valdybos pirmininkas – buvęs Belgijos premjeras ir ministras, žymus Europos krikščionis demokratas profesorius Markas Eyskensas.
Aktyviai įsiliejau į fondo veiklą, dirbame su valstybių vyriausybėmis, ES institucijomis, įvairių sričių ekspertais, tačiau pagrindinė mano gyvenamoji vieta – Vilnius.
– Dirbdama Europos Parlamente kas savaitę skraidėte iš Vilniaus į Briuselį ar Strasbūrą, netrūko kitų kelionių. Gal šiuo metu gyvenimo tempas lėtesnis?
– Skraidau kiek mažiau nei dirbdama Europos Parlamente, ne kiekvieną savaitę, bet darbų apimtis išliko didelė. Kaip fondo atstovė dažnai lankausi ne tik Belgijoje, bet ir Ukrainoje, JAV. Tenka vykti ir į egzotiškesnius kraštus – Indoneziją, Taivaną, Omaną.
– Turtingasis Omanas daugeliui lietuvių vis dar nepažintas kraštas. Kokie keliai jus ten nuvedė?
– Pirmą sykį į Omaną pernai vykau su kolega iš fondo, vėlesnės kelionės buvo jau su mūsų šalies verslininkais. Lietuvos verslui, gamybininkams verkiant reikia naujų rinkų, nes Rusijos embargas kai kurioms įmonėms pridarė nemenkų nuostolių.
Turtingasis Omanas ir jo rinka, per kurią galima išeiti ir į kitas, didesnes rinkas, mums yra įdomu. Ne mažiau vertingos, svarbios ir reikalingos yra Omano kapitalo investicijos. Todėl dauguma susitikimų buvo su Omano investicijų fondo, Valstybinio rezervo fondo, Užsienio reikalų ministerijos vadovais, kurie atsakingi už užsienio prekybos, Omano kapitalo fondų investicijų užsienyje politiką ir jos įgyvendinimą.
Susiję straipsniai
– Koks Omanas pasirodė jūsų akimis?
– Visai kitoks nei kitos to regiono valstybės, kuriose teko anksčiau kaip europarlamentarei lankytis su įvairiomis misijomis. Turiu galvoje Bahreiną, Egiptą, kitas šalis. Omanas – vakarietiškesnis, tolerantiškesnis. Maloni šalis, svetingi, ramūs žmonės. Daugelį stebina, kad kai kituose arabų kraštuose prasidėjo Arabų pavasaris, Omane buvo ramu. Pamačiusi, kaip atrodo sostinė Maskatas ir žmonės gatvėse, jau nesistebiu, kad Omane ramu.
Ši šalis – absoliutinė monarchija, jau 45 metus ją valdo sultonas Qaboosas bin Saidas Al Busaidi, kuriam praėjusių metų lapkritį sukako 75-eri. Sultonas Qaboosas – vienturtis buvusio valdovo sultono Saido bin Taimuro sūnus, Karališkosios Sandhersto karo akademijos Jungtinėje Karalystėje absolventas, kuris po studijų ir kelerius metus trukusios kelionės po pasaulį grįžęs į Omaną 1970 metais savo tėvą nuvertė nuo sosto. Jaunasis valdovas iš atsilikusio ir izoliuoto Omano ėmėsi kurti modernią valstybę.
Šiandienis Omanas toks ir yra – moderni, dinamiška valstybė, nors jame nėra mums įprastų dalykų, mūsų demokratijos atributų, pavyzdžiui, valdžių atskyrimo: sultonas Qaboosas yra valstybės vadovas, kariuomenės vadas, gynybos ir užsienio reikalų ministras, Omano centrinio banko pirmininkas. Jis skiria teisėjus, teikia malonę nuteistiesiems.
– Kas šioje šalyje jus nustebino?
– Pirmą kartą nuvykus stebino daugelis dalykų: daugiau nei 35 laipsniai karščio, o gėlės gatvėse žydi skaisčiausiais žiedais, visur švaru ir tvarkinga. Švarumo įspūdį sustiprina statiniai, visi jie – šviesių atspalvių. Balti vyrų drabužiai net ir tokiame karštyje – sniego baltumo, nė dėmelės ar raukšlelės, dailios kepuraitės – originalios, skirtingais raštais išmargintos.
Visi, su kuriais teko bendrauti, kalbėjo pavydėtinai gera anglų kalba, manieros – puikios. Suprantu, kad ministerijose ir kitose valdžios įstaigose bendravau ne su eiliniais piliečiais, ne su paprastais darbininkais, bet tie žmonės, kuriuos teko sutikti, buvo puiki tos šalies vizitinė kortelė.
Tiesa, pastebėjau, kad juodžiausius darbus dirba ne omaniečiai, o indai, nemažai darbininkų atvykę iš Bangladešo.
– Svečias, pagal omaniečių tradicijas, sutinkamas kaip didžiausias ponas. Kaip ten priima jus – juk esate moteris?
– Vizitų metu nestigo nei dėmesio, nei pagarbos, nei dalykiško bendravimo. Labiausiai įsiminė pirmasis vizitas, kuris buvo musulmonų šventojo mėnesio – ramadano metu. Dieną musulmonams negalima nei valgyti, nei gerti – net kavos. Man tai buvo nauja patirtis: anksčiau tokiu laiku musulmonų krašte būti neteko.
Per tą kelionę buvau pakviesta vakarienės vieno turtingo ir įtakingo verslininko ir visuomenės veikėjo namuose. Atvykusi supratau, kad teks sėdėti ant grindų, tiksliau – kilimų, atrama – aplinkui pasieniais išdėliotos nuostabiais raštais rankomis šilku siuvinėtos baltos pagalvėlės.
Man buvo pasiūlyta sėdėti ne ant kilimo, o ant specialios minkštos kėdutės vien todėl, kad esu moteris. Tiesa, man apskritai buvo padaryta išimtis, nes savo moterų į tokią verslo elito, vyrų klubo vakarienę jie tiesiog neįsileidžia.
Vakarienėje dalyvavo apie 40 vyrų, moteris – tik aš viena. Visi patarnautojai – irgi tik vyrai. Kaip vėliau sužinojau, išimtis anksčiau buvo padaryta tik JAV ambasadorei, tą kartą – man, dėl to, kad esu buvusi Lietuvos ministrė, europarlamentarė, o jų šalyje viešėjau su svarbia misija. Be to, man teko garbė sėdėti šalia princo Taimuro.
– Šalia karališkosios šeimos narių įprastai sodinami garbingiausi asmenys, tačiau ir jie turi paisyti karališkojo etiketo. Ar jums buvo duota kokių nors nurodymų dėl elgesio su princu? Pavyzdžiui, negalėjote tiesti jam rankos, jo pirma užkalbinti, žiūrėti į akis.
– Ne, jokių nurodymų nesulaukiau – o ir kas galėjo juos duoti?! Karališkosios šeimos narys princas Taimuras, juodų žaižaruojančių akių gražus jaunas vyras, į vakarienę atvyko paskutinis. Jo vieta buvo šalia manęs, tiksliau – aš buvau pasodinta garbingiausioje vietoje, šalia jo, iš kitos princo pusės – namų šeimininkas.
Po kiek laiko šeimininkas ir visi svečiai, išskyrus mane ir mano kolegą iš Briuselio, kuris jau bene 39 metus yra sultono Qabooso patarėjas, išėjo į kitą patalpą pasimelsti.
Po maldų vakarienė buvo tęsiama kitoje patalpoje: valgiai buvo išdėlioti ant specialaus audeklo, patiesto ant grindų, sėdėjome ant grindų. Mano vieta vėl buvo šalia princo. Ragavome įvairių egzotiškų valgių, kurių net pavadinimų nesužinojau.
– Jeigu ne paslaptis, apie ką kalbėjotės su princu?
– Bendravimas buvo malonus. Nudžiugau sužinojusi, kad jis yra lankęsis Lietuvoje ir jam patiko. Jis planuoja dar vieną vizitą, nes yra sričių, kuriose omaniečius domina Lietuvos patirtis.
– Su jus pakvietusiu šeimininku ir kitais svečiais bendrų temų radote?
– Įdomu tai, kad ne vienas dalyvavusių vakarienėje paminėjo buvęs Vilniuje, kur ieškojo galimybės investuoti, prekiauti, rasti naujų idėjų prekybos ar kitokiam bendradarbiavimui su Lietuva, kitomis Baltijos regiono valstybėmis.
Ponai taip pat klausinėjo, ar man patinka maistas, ar skanu tai, ką paruošė šių namų virėjai. Buvo įdomu stebėti, kaip po vakarienės svečiai suko į prausyklą, skalavo burnas ir vėl visi grįžo į patalpą, kurioje laukė kava, arbata, saldumynai, lengvi pokalbiai.
Princas pakilo pirmas, jam išvykus išsiskirstė ir kiti svečiai. Padėkojome svetingam šeimininkui, susitarėme dėl kito susitikimo ir atsisveikinome.
– Vietos moterys tikriausiai neįsileidžiamos ne tik į verslo vakarienes? Ar jos privalo aklai paklusti vyrų valiai, ar turi galimybių reikštis?
– Iš pradžių stebino ryškus kontrastas: vyrai – baltais, moterys – juodais drabužiais. Vyrų ir moterų lygybės ar nelygybės temos su niekuo neaptarinėjau, moterų ta tema taip pat neklausinėjau.
Tačiau turėjau progos bendrauti su moterimis, kurios yra padariusios puikią karjerą, pasiekusios karjeros aukštumų ne tik valstybės tarnyboje, bet ir, pavyzdžiui, moksle.
Svečiavausi sultono Qabooso giminaičio namuose, jo žmona – buvusi Omano ministrė. Beje, ir dabar bent kelioms ministerijoms vadovauja moterys. Netiesa, kad viską tvarko vien vyrai. Su ponia Huda, buvusia ministre, trijų sūnų motina, priėmusia mane savo namuose, bendrauti buvo smagu ir įdomu.
Turėjau progos vakarieniauti ir su vienos ministerijos darbuotoja, jauna mergina, kuri, kaip dauguma Omano profesionalų, yra studijavusi ne viename Vakarų Europos universitete.
– Moterys Omane vilki juodus drabužius, dengiančius rankas, kojas ir plaukus. Jums dėl aprangos kokios nors sąlygos, kad ir einant į vakarienę su princu, buvo keliamos?
– Sąlygų nebuvo, tačiau jau rengdamasi kelionei į Omaną žinojau, kur vykstu, todėl į kelionę ėmiau tuos drabužius, kurie būtų tinkami.
Taisyklės visur panašios: bet kurioje šalyje būdamas turi paisyti vietos tradicijų, jeigu norite – protokolo, aprangos kodo. O kad vakarienėje dalyvaus princas, man buvo netikėtumas: tai sužinojau tik vakarienės pradžioje.
Tiesa, viešbučio suvenyrų parduotuvėje teko įsigyti specialią suknelę maudynėms jūroje, kad per ramadaną nepapiktinčiau vietos žmonių. Raudonas šilkais siuvinėtas drabužis, kaip ir dera, dengė alkūnes ir kojas.
Viešbučio kambaryje ant rašomojo stalo buvo padėtas laiškas svečiams apie tai, kas galima, o kas yra tabu per ramadaną. Tekstas buvo surašytas mandagia, ne įsakmia forma, prašant supratimo ir pagarbos vietos tradicijoms.
Laiške rašoma, kad viešbučio baseine pakaks įprasto bikinio, o štai maudytis jūroje, kuri yra tuoj už viešbučio teritorijos ribos, jau reikia ilgo ir laisvo drabužio, dengiančio beveik visą kūną.
– Taivanas – ne mažiau egzotiška šalis nei Omanas. Kokie reikalai jus ten nuvedė pernai, prieš pat Kalėdas?
– Taivanas mano akiratyje yra jau du dešimtmečius. Dirbdama Europos Parlamente šios temos taip pat neužleidau: buvau Taivano draugų parlamentarų grupės vicepirmininkė. Nepagražinsiu situacijos sakydama, kad Taivane turiu daug bičiulių, pažįstu ne tik ministrus, bet ir kadenciją baigiantį prezidentą bei pirmąją ponią. Prieš keletą metų buvau pakviesta į prezidento inauguraciją, vadovavau Europos Parlamento narių delegacijai, dalyvavusiai tose iškilmėse.
Pastarąjį kartą į Taivaną vykau su Kazimiero Simonavičiaus universiteto, kurio akademinės tarybos narė esu, vadovais, siekdama įpūsti naujos gyvybės ir pagreičio bendradarbiavimui tarp šios aukštosios mokyklos ir Taivano universitetų, su kuriais prieš keletą metų buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys.
Mums rūpi bendri moksliniai projektai, studentų ir dėstytojų mobilumas, jungtiniai diplomai. Juk Taivanas – viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, jos vizitinė kortelė – aukštosios technologijos.
Neslėpsiu, kad turėjau ir kitų tikslų – asmeninių. Norėjau atsisveikinti su žmonėmis, kurių po šių metų sausį vykusių prezidento rinkimų nebus valdžioje, padėkoti už bendradarbiavimą.
– Vis kalbate apie darbą, keliones darbo reikalais. Tačiau aktyvi veikla juk išvargina. Kaip atsipalaiduojate?
– Aktyvi veikla man yra miela. Nuo jos nesijaučiu pavargusi, greičiau pavargčiau nuo nieko neveikimo. Jeigu kalbame apie atostogas, joms renkuosi miestus ar kraštus, kur dar neteko būti, arba tuos, kur buvo gera, kur norisi sugrįžti.
Man smagu nuvykti aplankyti bičiulių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos. O gimtinėje žavi bendravimas su draugais, šalta, bet mieliausia pasaulyje jūra, teatras, kurį mėgstu. Man taip patinka opera ir baletas, kad teatre, jei turėčiau pakankamai laiko, sėdėčiau kas vakarą.
– Kokia ponia Laima savo namuose Vilniuje? Ką mėgstate veikti?
Asmeninio archyvo nuotr.
– Namuose Laima – šeimininkė, kuri laiko visus namų kampus. Argumentai mėgstu-nemėgstu namuose neveikia. Reikia – ir darai, nes daugiau nėra kam vieno ar kito darbo padaryti.
Myliu namus, jų ramybę, sukūriau juos tokius, kokiuose man miela būti. Mėgstamiausi dalykai – muzika ir knygos. Klausausi įvairiausios muzikos ir automobilyje, ir namie.
Neatsiejama gyvenimo dalis – internetas, kuriame randu daugybę mane dominančių dalykų.
– Kas jus turi supti namuose, darbe, kelionėje? Gal yra kokių nors daiktų ar talismanų, padedančių sukurti jaukią nuotaiką?
– Talismanų neturiu, tačiau branginu ir saugau daiktus, primenančius brangius, mylimus žmones. Tie daiktai man yra tikriausi talismanai.
Pastatomą gintarinį kryželį, kurį mama įdėjo į lagaminą, kai septyniolikos iš tėvų namų Druskininkuose išvažiavau į Vilnių – studijuoti į Vilniaus universitetą, saugau iki šiol.
Mano namai pilni angelų, nors aš nė vieno jų nepirkau. Visi jie – žmonių su meile ir geriausiais linkėjimais dovanoti: rimti ir besišypsantys, liūdni ir linksmuoliai. Su jais gera būti po vienu stogu.
Tačiau ne daiktai svarbiausia, o žmonės, kurie supa. Tie, su kuriais dirbu, gyvenu, dalijuosi džiaugsmais ir rūpesčiais. Nuo to, kas ir kokie jie yra, daug priklauso ir mano gyvenimas, jo kokybė, jeigu norite – mano laimė.
– Esate laiminga moteris?
– Laimingu žmogumi save galiu vadinti dėl to, kad mano darbas ir pomėgiai sutampa. Todėl kalbėdama apie darbą kalbu apie jį ne tik kaip apie būdą užsidirbti duonai, bet ir kaip mielą širdžiai veiklą, kurią matau esant labai prasmingą.
Kita vertus, nemanau, kad žmogus, jaučiantis atsakomybę už kitus, gali būti absoliučiai laimingas. Jeigu tau viskas gerai, tai, žiūrėk, kam nors iš artimų nelabai gerai, kam nors reikia atjautos ar pagalbos.
Kai jų problemų nelieka – į tavo gyvenimą ateina kas nors, ko nelaukei, kas neteikia džiaugsmo. Taigi laimės supratimas yra labai santykinis dalykas. Šiandien – laiminga, rytoj gal jau ne.