Reklamos agentūroje dirbusi Eglė Londone gyveno kaip ir daugelis jaunų karjeristų: dirbo nuo septynių ryto iki pat vidurnakčio, kai namo eiti priversdavo paskutinis metro traukinys, o savaitgaliais laiką skirdavo draugams ir vakarėliams.
„Susirgau lėtiniu plaučių uždegimu ir vis tiek ėjau į darbą – turėjau tikslą savo užduotis atlikti kuo geriau, o visi mane supantys žmonės gyveno lygiai tokiu pat ritmu. Daug dirbti, mažai miegoti, nuolat skubėti atrodė normalu“, – prisimena E.Vilutytė.
Būtent šiuo gyvenimo periodu ji atrado jogos treniruotes. „Iš karto pasijutau geriau, sveikesnė, tad nusprendžiau, kad man reikia susitvarkyti gyvenimą: sportuoti reguliariai, maitintis sveikai, o vasarai artėjant ir kūno formas pasigražinti“, – pasakojo Eglė. Ji sveiko gyvenimo būdo ėmė mokytis iš populiariųjų moteriškų žurnalų. Vienuose drausta valgyti vienokius maisto produktus, kituose – kitokius, apie trečių produktų žalą papasakodavo naujas dietas atradusios draugės.
„Daug žinių neturėjau, tad valgiau tai, kas, man rodėsi, yra tinkama. O kai viskas jau atrodė kenksminga mano kūnui, produktų pasirinkimas liko menkas. Jaučiau, kad drabužiai laisvėja, vadinasi, svoris krinta.
Gražu. Tačiau intensyviai dirbdama, kasdien lankydama jogos treniruotes neradau laiko sustoti ir įvertinti, kaip atrodau. Kai po trijų mėnesių tokio gyvenimo atsistojusi prieš veidrodį pastebėjau, kad be vargo galiu suskaičiuoti kaulus, labai išsigandau“, – prisimena mergina.
Nors jautėsi gerai, Eglė susirūpino dėl to, kad skaitydama populiariąją spaudą taip ir liko nesupratusi, ką galima valgyti norint būti sveikam. Ir ji tokia ne viena. Eglė pastebi, kad ieškant sveikiausio pasirinkimo, bet neturint žinių lengva save apgauti.
Skaitydama, bandydama skirtingus mitybos metodus Eglė galiausiai atsigręžė į pagrindines sveikos mitybos taisykles – valgyti kuo natūralesnį, iš gamtos atėjusį maistą, jį kuo mažiau apdoroti. Jos įsitikinimu, būtent tokia mityba padeda susikoncentruoti, rasti pusiausvyrą ir ramybę. Itin priešiškai mergina nusiteikusi prieš maistą, kuris pilnas stimuliantų. Tokiu ji vadina cukrų, glitimą, prastos kokybės gyvulinės kilmės baltymus, sintetinius papildus.
Susidomėjusi mityba kartą socialiniame tinkle „Facebook“ Eglė pasidalijo savo pusryčių nuotrauka su prierašu, kad vieną dieną ji turės savo kavinę, kurioje pati ruoš sveikus ir skanius pusryčius.
„Tai buvo nelabai apgalvotai parašyti žodžiai, tačiau pastebėjau, kad šis įrašas apie mano svajonę greitai tapo populiarus tarp draugų. Pagalvojau: tai mano draugams įdomu, tad apie maistą savo paskyroje pradėjau kalbėti šiek tiek dažniau, vis dar nežinodama, kur tai nuves“, – sakė E.Vilutytė.
Savarankiškos mitybos studijos vis dar buvo tik hobis, o dienos ir toliau bėgo dirbant reklamos agentūroje... iki 28-ojo gimtadienio praėjusią vasarą. „Tada supratau, kad mano tuometis gyvenimas manęs netenkina, ką nors reikia keisti. Pranešiau, kad išeinu iš darbo, net nežinodama, ką darysiu toliau. Kolegos negalėjo patikėti, manė, kad išeinu pas konkurentus. Ką veiksiu toliau, tuomet tikrai dar neįsivaizdavau, neatmečiau, kad paskutinio atlyginimo santaupos gali greitai baigtis ir man teks eiti dirbti į „Starbucks“ kavinę. Neprireikė – ta pauzė mane atvedė iki „Breakfast etc.“, – avantiūristiško sprendimo nė kiek nesigaili Eglė.
Jos verslas prasidėjo mažais žingsniais: iš pradžių paruošti skanių pusryčių dėžutes mergina pasisiūlė draugams – jas penktadieniais iš paties ryto pristatydavo į greta jų namų esančias kavines, kad eidami į darbą galėtų pasiimti ne tik kavos, bet ir maistą. Tai truko kelias savaites, kol tradicija po truputį plėtėsi ir pusryčius Eglė pradėjo ruošti kasdien, per rekomendacijas atsirasdavo užsakymų maistą tiekti nedidelėms įmonėms ar renginiams. Kartais tai reikšdavo bemieges naktis, nes Eglė viską darė viena.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Socialiniame tinkle visai neseniai ji pasidalijo mintimis apie tai, kodėl džiaugiasi savo verslą pradėjusi savarankiškai ir su minimaliomis investicijomis.
„Idėją išmėginau su draugais – tai parodė, kad poreikis yra, turėjau galimybę patikrinti, kokie pusryčiai žmonėms skaniausi. Dirbdama savarankiškai žinau, kiek užtrunka paruošti vieną pusryčių dėžutę, tad dabar, kai jau turiu žmonių, kurie man padeda, galiu tiksliai pasakyti, ar komanda dirba, ar simuliuoja.
Kažkada ieškant reikiamos kelio krypties gatvėje sutiktas praeivis buvo restorano įkūrėjas. Netrukus jis tapo ne tik mano draugu, bet ir mokytoju – jam savanoriškai padėdavau restorano virtuvėje.
Mainais už tai dabar turiu vietą, kurioje galiu ruošti savo pusryčius. Ten išmokau elementarių, tačiau šioje srityje be galo svarbių dalykų: kaip kuo ekonomiškiau išspausti citriną, kaip tinkamai laikyti maisto produktus... Kiaušinius perku geriausius ir brangiausius Londone iš vieno ūkininko turguje. Kartais neturėdavau pakankamai pinigų už juos susimokėti, todėl padėdavau ūkininkui prekiauti.
Ten išmokau, ko ieško žmonės, perkantys kokybiškus maisto produktus. Kai buto nuoma pasidarė per brangi, į butą priėmiau kambario kaimyną. Savo nuomos dalį galėjau susimokėti tik dėl to, kad padėjau dirbti jo įkurtoje pradedančioje įmonėje ir pamačiau, jog verslo sėkmė yra miglota, kai vadovai nežino darbo procesų, nesupranta, kur ištirpsta jų biudžetas. Iš kiekvieno sutikto gaunu pamokų ir jomis stengiuosi pasinaudoti“, – vardijo pašnekovė, savo dienas dažniausiai pradedanti 4 valandą ryto. Ji įsitikinusi – labai norėdamas ką nors sukurti visada rasi tam būdų.