Italijos ir Prancūzijos mada pasidabinusi šlovingais vardais: „Gucci“, „Brioni“, „Sergio Rossi“, „Bottega Veneta“, „Fendi“, „Pucci“, „Bulgari“, „Chloe“, „Lanvin“, „Balmain“ ir „Givenchy“. Tai bendrovės, kurioms jų įkūrėjai ar įkūrėjos – tėvai ar motinos – pelnė pasaulinę šlovę ir, kaip rodo daugelis atvejų, vėliau perdavė savo vaikams bei anūkams.
Bet nė vienas iš išvardintų mados namų jau nebėra šeimos nuosavybė. Visi jie priklauso prabangos prekių milžinams, kaip antai LVMH, „Richemont“ ir „Kering“, arba investuotojams.
Vieno ar kito šeimos nario veidas veikiausiai dar gali sušmėžuoti jų buvusių mados namų koridoriuje, naujajam jų šeimininkui jie gali palinkėti geros dienos, galbūt dalyvauti stebėtojų tarybos posėdžiuose, bet lemiamas žodis jiems nebepriklauso.
Esama kai kurių puikių giminiško tarpusavio bendradarbiavimo pavyzdžių, bet mados kūrėjų dinastijų pasitaiko retai ir jų nuolat mažėja. Štai praėjusį pavasarį Italijos kapitalo bendrovė „Clessidra“ perėmė 90 proc. Roberto Cavalli prekės ženklo akcijų.
„Versace“ mados namus perėmus paveldėtojams Donatellai Versace, jos broliui Santo ir dukteriai Allegrai, 2014-aisiais buvo pasikviesta alternatyvaus turto valdymo ir finansinių paslaugų bendrovė „Blackstone Group L.P.“, kad būtų galima investuoti į naujas šio prekės ženklo parduotuves, aksesuarų verslą ir elektroninę prekybą.
Garsioji mados bendrovė po jo įkūrėjo Gianni Versace mirties 1997-aisiais deramai taip ir neatsigavo.
Bet šeimai ne visada pavyksta valdyti verslą. Legendinis Holivudo režisierius Alfredas Hitchcockas šeimą palygino su ta vieta, kur gali atsiskleisti visos blogosios jos narių savybės: apgavystės, liguistas potraukis prie alkoholio, kvaišalų, o visa tai neretai nutiesia kelią į žmogžudystę.
Garsusis vokiečių žurnalistas ir rašytojas Kurtas Tucholsky apie šeimą rašė taip: „Nuolat matai tuos pačius veidus ir girdi tuos pačius pokalbius ir balsus. Ir tai ištverti nėra lengva!“
Florencijos (Italija) odinių gaminių meistro Guccio Gucci viso gyvenimo darbas buvo suniokotas šeimos kivirčų, pinigų godulio, neapykantos ir užsakytos žmogžudystės.
Ir iki šiol nepamiršti 70 metų senumo įvykiai Hercogenaurache (Vokietija). Tarp sportinių prekių gamintojo „Adidas“ įkūrėjo Adolfo (Adi) Dasslerio ir jo brolio Rudolfo įsižiebė aršus ginčas dėl verslo strategijos. Beje, jei tikėtume gandais, – ir dėl moterų.
1948-aisiais įvyko skilimas, po kurio atsirado dvi bendrovės: trimis juostelėmis pažymėta „Adidas“ ir šokančioji „Puma“. Abi bendrovės vėliau buvo parduotos.
Mados kūrėjų dinastijos pavyzdys gali būti ir Italijos bendrovė „Benetton“.
Per dvylika metų pasikeitė šeši bendrovės valdybos vadovai. Jos įkūrėjo Luciano Benettono sūnus Alessandro Benettonas, 2011-aisiais tapęs valdybos pirmininku, įgaliojo konsultacinę bendrovę „Boston Consulting Group“ atlikti koncerno analizę ir jo struktūros pertvarką.
Galiausiai Alessandro savo vietą bendrovės būstinėje Poncano Venete perleido asmeniui, kuris nepriklauso Benettonų šeimai.
Benettonai pelnė didžiulę sėkmę tuomet, kai jie buvo vieninga šeima, net prie pietų stalo aptarinėjusi ir diskutavusi apie darbą. Ir tuo nė kiek neabejoja nė vienas jų šeimos narys.
„Žiūrėdama į savo brolį, galėjau tiksliai pasakyti, ką jis tuo metu galvoja“, – sakė Giuliana Benetton.
Bet jos brolis Luciano jau anksti numanė, kad ateityje taip nebus.
„Kitai kartai trūks ryšio su mados pasauliu. Ji negalės patirti tokių jaudinančių, puikių akimirkų kaip mes prieš 40 metų. Deja, iš mados pasaulio dingo euforija“, – sakė L.Benettonas.
Akivaizdu, kad reikia stiprios rankos, atkaklaus vadovavimo bendrovei ir ilgo gyvenimo, kad būtų galima atsispirti rinkos gniaužtams ir investuotojų pasiūlymams.
Tuo metu 81 metų Giorgio Armani kategoriškai atsisako biržoje pardavinėti savo mados namų akcijas.
„Ar man reikia akcininko, kuris paklaustų, kodėl milijoną eurų skyriau mados kolekcijos pristatymui?“ – retoriškai klausia G.Armani.
Turi jis ir savo tvirtą nuomonę apie investuotojus: „Jei kas nors nori duoti man pinigų ir po to išnyks – toks žmogus mielai laukiamas. Bet teisės priimti sprendimus savo bendrovėje niekada neatiduosiu.“
Dėl tokio G.Armani požiūrio kai kurie ekspertai jo mados imperijai pranašauja sunkumus.
Matteo Marzotto, kurio šeima 2002-aisiais perėmė dizainerio Valentino prekės ženklą, sakė: „Iš savo patirties žinau, kad pokyčiai neįmanomi, jei mados namuose tebesėdi senoviškai mąstantis žmogus.“
Tai, kad net klestintys, šeimos rankose esantys mados namai neapsaugoti nuo nesutarimų, jau seniai nieko nestebina. Plačiai išsišakojusiai Hermesų (tai paskutinė nepriklausoma prancūzų prabangos salelė) šeimos dinastijai priklauso per 70 narių iš Dumas, Puecho ir Guerrand’o šeimų atšakų.
Kaip ir būdinga kiekvienai garsiai šeimai, Hermesų istorijoje nestokojama pasakojimų apie baltas varnas ir tuos, kuriems pristigo pinigų, nes gyveno pernelyg plačiai – pavyzdžiui, 450 vestuvių svečių privačiu lėktuvu skraidino į Marakešą.
Dabar „Hermes“ vadovauja Axelis Dumas, šeštosios bendrovės įkūrėjo Thierry Hermeso, kuris 1837-aisiais Paryžiuje įkūrė odinių gaminių verslą, kartos palikuonis.
Daugelį metų A.Dumas ir jo giminaičiai kovojo su LVMH. Atsiginti nuo šios prabangos imperijos, siekusios perimti „Hermes“, pavyko. Sėkmingos gynybos receptas – šeima laikosi išvien.
A.Dumas visuomet prisimena savo senelės žodžius: „Hermes“ – lyg tavo šalis, rūpinkis ir prižiūrėk ją.“ Jis tvirtina nuo to laiko niekada nesijaučiantis „Hermes“ savininku ir bendrovę tik nuomojantis, kad perduotų kitai kartai.
Jo priešininkui LVMH vadovui Bernard’ui Arnault taip pat pažįstami rūpesčiai, baimės ir pareigos, susijusios su šeimos įmonės vadovavimu.
Kai turtingiausias Prancūzijos žmogus sukėlė pasipiktinimą pasiprašęs Belgijos pilietybės, jis paaiškino, jog tai nėra mėginimas išvengti planuojamo turtingųjų mokesčio.
B.Arnault teigimu, tokiu būdu jis tik siekė išsaugoti LVMH vientisumą ir išvengti galimų paveldėjimo ginčų tarp jo penkių vaikų.
