Amerikoje Evelina nebijo drąsiai svajoti. Ji visa širdimi atsidavusi muzikai. Neseniai nusifilmavo naujos savo kūrybos dainos „I’ll Be There“ muzikiniame klipe. Tai – jau trečiasis vaizdo klipas, kurį sukūrė padedama savo vyro.
Buvo idėjų pristatyti visai kitą dainą, bet, anot Evelinos, darbai tiek užtruko, kad jau buvo ir vasaros vidurys, o daina – ganėtinai tamsi ir rimta, tad vasara jai pasirodė netinkamas laikas viešinti.
„O ši nauja daina be galo nuoširdi ir pozityvi meilės baladė apie tai, kaip nesvarbu, kiek mylių, metų ar laiko skirtų du mylinčius žmones, – jie visada gali vienas kitą jausti savo širdyje“, – kalbėjo E.Young, į dainą sudėjusi visus asmeninius išgyvenimus.
Buvo laikas, kai Adamo ji nepažinojo, bet tikrai žinojo, kad pasaulyje yra tas vienintelis. Ir netikėtai jį sutikusi, praleidusi vos šešias valandas bendraujant, dainininkė suprato, kad Adamas – būtent tas žmogus. Viskas būtų gražu, tačiau staiga įsižiebusį gražų jausmą pakeitė begalinis ilgesys. Tarsi romantiškiausiuose filmuose Evelina turėjo atsisveikinti su savo mylimuoju, nes ji turėjo išskristi už dešimties tūkstančių mylių, atgal į savo namus – Lietuvą.
„Turėti mylimą žmogų, bet gyventi per atstumą nėra taip paprasta. Todėl rašydama šią dainą ir sudėjau prisiminimus bei mintis, kurios buvo tuo metu, kai nesimatydavome po kelis mėnesius“, – savo jausmus atskleidė dainininkė, kurios didžiausiu palaikytoju ir idėjų vertintoju tapo tas, dėl kurio parašyta nauja daina ir sukurtas vaizdo klipas.
Evelina jau kuria daugybę planų ir muzikinių projektų rudeniui, todėl atostogauti neketina.
„Mano gyvenime pertraukų nuo muzikos nebūna. Dažniausiai, kai žmonės mažiausiai iš manęs ko nors girdi, tai reiškia, kad daugiausia dirbu. Tai yra tokia veikla, kurioje tiek, kiek pats pasidarysi, tiek ir turėsi“, – užtikrintai pasakojo E.Young.
– Evelina, koks tas amerikietiškas gyvenimas, – ar jis tarsi gražiausias filmas?
– Manau, kad ši šalis labai įvairialypė. Taip pat tikiu, kad labai daug kas priklauso nuo to, ko tu pats joje ieškai, nes rasti galima beveik viską. Kadangi esu menininkė, Los Andželas nuostabiai tinka mano gyvenimo būdui su savo artistška atmosfera, muziejais, teatrais ir trupučiu savitos bohemos. Drįsčiau teigti, kad tas filmuose piešiamas vaizdas labai panašus. Dangoraižių panorama, aukštos laibos palmės, gatvės, nusėtos dailių namukų su tobula pievele, miesto centras, pilnas spalvingų asmenybių, ir beveik ant kiekvieno kampo kažkas filmuojama.
– Ketverius metus gyvenate Amerikoje, ko išmokote šioje šalyje?
– Gyvendama šioje šalyje ypač pajutau sutvirtėjusį požiūrį į toleranciją. Niekada ir šiaip nebuvau iš tų, kurie kišasi į kitų gyvenimus, bet kuo ilgiau gyvenu Amerikoje, tuo labiau man tai išvis tampa nepriimtina. Čia žmonės iš tiesų gali jaustis labai laisvi būdami savimi. Yra daug mažiau spaudimo įtikti ar pritapti. Imu galvoti, kad Amerika svajonių šalimi vadinama ne dėl to, kad joje svajonės taip ima ir išsipildo, bet todėl, kad čia gyvenant nebaisu drąsiai svajoti.
– Ar turite mėgstamiausią vietą Amerikoje, kuri jus įkvepia?
– Vienareikšmiškai mėgstamiausia vieta yra mano namai. Tai mūsų su vyru pasaulis, į kurį nedaug ką įsileidžiame, bet tai yra erdvė, kurioje kuriame savo šeimą, todėl čia – tiek gražių akimirkų. Gal dar ir todėl, kad čia dažniausiai atsiranda mano dainos ir įvairūs kiti kūrybiniai projektai.
– Papasakokite apie savo karjerą Amerikoje.
– Turbūt neverta minėti, kad pramogų pasaulis Amerikoje labai skiriasi nuo to, iš kurio atvykau aš. Ir minties neturiu, kad Lietuvoje kas nors blogai, – tiesiog pats muzikos skambesys yra kitoks kiekviename regione. Tad reikėjo pradėti viską nuo pradžių ir susikurti pagrindą, su kuriuo galėčiau pristatyti save kaip originalios muzikos atlikėja, suprantama šiai rinkai. Tinkamai padėtas pagrindas gali būti greičiausias raktas į sėkmę. Per šį laiką susipažinau su daugybe įdomių, talentingų ir įtakingų žmonių, bet vadovaujuosi mintimi, kad pirmąjį įspūdį gali sudaryti tik vieną kartą. Tokie žmonės paprasčiausiai labai užsiėmę. Tad nuo to, kokios dainos, kaip jos įrašytos ir koks tavo įvaizdis, priklauso, ar po susitikimo su įtakingais muzikos pasaulio atstovais keliausi į priekį, ar ne. Šiais laikais niekas nebenori iš naujo atlikėjo lipdyti žvaigždę. Turi ateiti pats susiformavęs ir susikūręs pagrindą, kaip įrodymą, kad kas nors ryžtųsi į tave investuoti ir pasirašyti leidybos sutartį.
– Ar galite palyginti populiarumo kainą Amerikoje ir Lietuvoje?
– Jei žmogus siekia karjeros tik dėl populiarumo, tai ta kaina gali labai skirtis. Vis dėlto manau, kad žmonės, kurie pasirenka šį kelią iš pašaukimo, nesvarsto, kur kas sunkiau ar lengviau. Tiesiog daro tai, ką daro, nes negali be to. Kai muzika yra vienintelis būdas save visavertiškai įprasminti gyvenime, populiarumas yra tik neatsiejama sėkmingai besiklostančios veiklos dalis. O kad ta veikla būtų sėkminga, reikia sunkiai dirbti, nesvarbu, kur gyventum.
Skirtumas, kuris man ateina į galvą, tarp Lietuvos ir Amerikos turbūt būtų tai, kad jei nusibostų būti žinomam Lietuvoje, tai išvažiavęs į bet kurią kitą pasaulio šalį galėtum pradėti gyvenimą iš pradžių.
Jei esi žinomas Amerikoje – apie tave žinos visur.
– Tikriausiai jūsų gyvenime nėra vietos žodžiui „rutina“.
– Niekada jos nebūna. Mano dienos tikrai labai skirtingos. Būna laikotarpių, kai galiu visą laiką kurti ir groti muziką, bet tokių dienų darosi vis mažiau, o būna savaičių, kai viską reikia atlikti sparčiu žingsniu, beveik bėgant. Taip yra turbūt todėl, kad visą savo veiklą kol kas kuruoju aš viena padedama vyro. Pati rašau dainas, detaliai apgalvoju jų aranžuotes, kuriu idėjas vaizdo klipams, ieškau vietų, kur jie bus nufilmuoti, aprangos ir visų kitų detalių. Niekas už mane nesugalvoja ir nenusprendžia, kaip tai skambės ar atrodys.
Dalis to kyla iš nepasitikėjimo, kad kas nors kitas įgyvendins mano viziją taip, kaip matau ją aš. Kita priežastis – man tiesiog fanatiškai patinka tai, ką darau. Aš noriu kuo daugiau išmanyti apie šią sritį. Savaime suprantama, darau klaidų ir neatlieku visko tobulai, be to, dar turiu labai daug ko išmokti. Bet kas kartą, kai susikuriu sau iššūkį ir jį įveikiu, aplanko didžiulis stiprybės ir pasitikėjimo jausmas.
Mane visada žavėdavo atlikėjai, kurie yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kad išmano kiekvieną dalelę savo srityje. Tai nereiškia, kad tu pats pasistatai sceną, šoki ir atlieki dainas, kurias pasirašei. Tai reiškia, kad būdamas muzikantas ir gerai išmanydamas šią sritį gali atsirinkti geriausius žmones į savo kūrybinę grupę ir su jais susikalbėti. O tik tai užtikrina geriausius rezultatus.
Daugiau – „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
