Sumanymas moterims – ne vienintelis. Kai vienas projekto „Virtuvės mitų griovėjai“ sumanytojų Alfas Ivanauskas prasitarė, kad norėtų „ką nors“ kilnaus daryti, Rima pasiūlė tą „ką nors“ sieti su jo – kulinarijos – sfera ir vaikų edukacija jiems suprantama kalba.
Per trejus metus Lietuvoje įkurtos 6 modernios kulinarijos klasės. Viena jų Klaipėdoje skirta klausos negalią turintiems vaikams. O ką – Rima su Alfu nusprendė, kad tai tik nedidelis trukdys – virtuvėje sukantis svarbiau skonio receptoriai, o klasių steigėjai bus laimingi, jei galbūt kuris nors moksleivis patrauks kulinarijos keliu, įgis profesiją ir taps visaverčiu mūsų visuomenės nariu.
Įkuria tas klases „iš nieko“ – prašo rėmėjų statybinių medžiagų, finansinės pagalbos. Nes dažna dabartinė klasė užversta nereikalingais daiktais, o kulinarijos vaikai mokosi perrašinėdami receptus.
Kam imtis tokios veiklos – juk kulinarijos pamoka ne tokia jau reikalinga?
„Kai stoviu su vaiku modernioje kulinarijos klasėje, mudu žiūrime į orkaitę, ir jis klausia, ar dabar toje dėžėje kepsime maistą, net neabejoju, kad reikia. Dabar XXI amžius, aš nenoriu, kad tas vaikas gyventų XIX a. ir nežinotų, kaip atrodo orkaitė. Tai ne jo – tai jo tėvų pasirinkimas. Aš noriu, kad vaikai ne tamsoje augtų, – įsitikinusi Rima. – Pernai su UNICEF misija lankiausi Mozambike, pasakysiu paprastai – dažnas vaikas Lietuvoje gyvena tokiame pačiame skurde ir šiandien vienintelį šiltą maistą jis gauna mokykloje. Ten pat išgirsta ir vienintelį gerą žodį ar būna apkabinamas.“
Iš ko Rima gyvena? Kaip ir „Trys seserys“, „VMG mokykla“ ir bet kuri jos vykdoma socialinė akcija – Rimos ir jos vyro Žydrūno įkurtos įmonės „Atsakingas verslas“ projektai. Jų įmonė veikia kaip bet kuri kita verslo bendrovė, tik jos pagrindinis tikslas – visą uždirbtą pelną skirti socialinėms problemoms šalyje spręsti, edukacijai ir net kultūros paveldui išsaugoti.
– Sumanymas atsisakyti darbo už gerą atlyginimą – jūsų atveju televizijos viešųjų ryšių ir rinkodaros direktoriaus pareigų – žavi, tačiau ir kelia klausimų, kaip jums pavyko. Nėrėte aklai ar turėjote atsarginių variantų nesėkmės atveju?
– Pas mus dažnas idėjas nešiojasi savyje, užuot iššovęs ir padaręs. Vieni bijo dalytis svajone, nes vengia konkurencijos, kiti nepasitiki savo jėgomis, bijo, kad nepavyks, o tuomet – ką kiti sakys.
Planą B visada reikia turėti. Ir ne tik B, bet ir C bei D. Jei turiu atsitraukimo planą, tai netikiu savo svajone? Nesąmonė. Kas sako, kad tiesiog užtenka savo idėja tikėti 100 procentų, tas dažniausiai tik veda paskaitas bei seminarus, kaip uždirbti milijoną. Netikiu tokiomis istorijomis, kaip ir tuo, kad žmogus yra vien geras arba vien blogas. Arba toks laimingas, kad jo gyvenime nebuvo nė vienos blogos dienos.
Netikiu, kad sunkiai gyvenančio dienoje nėra nė lašelio šviesos, džiaugsmo ir vilties. Netikiu juoda ir balta. Žmonės – sudėtingiausios būtybės Žemėje, tad besikeičiančių džiaugsmo ir liūdesio, sėkmės ir nesėkmės periodų kaita yra natūralu. Tai – gyvenimas. Tai – augimas.
– Ar galėtumėte prisipažinti, kada, kuo jūs nesate gera?
– Žinoma, turiu daug savybių, kurios man vis pakiša koją. Esu karšto charakterio – galiu griebtis idėjos įgyvendinimo, bet ir trenkti durimis sakydama, kad man su jumis ne pakeliui. Man trūksta išminties, todėl gilinuosi į didžiųjų žmonių istorijas, mokausi. Norėčiau išmokti geriau suvaldyti savo pyktį, o konfliktų sprendimą dažniau patikėti humorui. Esame žmonės, ne dievai, tad gyvenime ir pulsime, ir kilsime. Net tarnystės Dievui ir meilei kelią besirenkantys žmonės dažnai būna nuodėmingi. Štai kodėl netikiu grynu blogiu ar grynu gėriu. Tiesa, vieniems susiklosto gimti ar gyventi terpėje, kur labiau galime būti geri, kiti auga ar dirba tokioje aplinkoje, kur turi kovoti už save, yra skatinami lipti kitiems per galvą ir siekti tik materialinės gerovės.
– Minėjote, kad nemokate ilgą laiką būti nelaiminga. O aplink, regis, labai daug tokių žmonių. Gal tai tautos bruožas? Kaip iš nelaimingumo periodo, būsenos išlipti?
– Kažkas galbūt nutiko santvarkų perversmo metu, kai iš stygiaus ekonomikos perėjome į pertekliaus. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad vieną dieną jie atsibus ir gyvens gražiame name, turės du sveikus vaikus, šunį, pakvies draugus mėgautis ant grotelių keptais patiekalais. Daliai žmonių atrodo, kad tai nutiks net nenusipirkus loterijos bilieto. Dideli lūkesčiai ir nepasitikėjimas veikti mus daro nelaimingus. O juk kartais tereikia išmokti dalytis savo svajone, sulaukti palaikymo, siūlymo padėti patarimu ar konkrečiu darbu. Viską tyliai nešiojamės savyje, todėl pagalbos ir nesulaukiame – toks užburtas ratas.
Kita vertus, dažnas dairymasis, kiek daugiau turi kitas ir kaip kitam pasisekė, mums užgožia, kiek daug turime patys. Juk jau šiandien su mumis, tokiais „nelaimingais“, vietomis apsikeistų iš globos namų su maišeliu rankose išleidžiamas aštuoniolikametis – į nebūtį, į nežinia kur.
Man gaila laiko būti nelaimingai, todėl siekiu savo svajonių. Net utopinių.
– Kaip čia pasakosi apie savo svajonę, juk priimta manyti, kad neperšokęs griovio nesakyk „op“ – kai padarysiu, tuomet tik galėsiu kalbėti?
– Čia didžiausia bėda, nes mes patys sau avansu esame linkę susikrauti keliasdešimt priežasčių, kodėl svajonės nepavyks įgyvendinti.
Dažna moteris į „Tris seseris“ ateina nelaiminga, nes metų metus dirba nemėgstamą darbą. Tiek laiko! Pamirštame, kad esame mirtingi, kad kiekviena gyvenimo diena svarbi. Kad esame svarbūs, patys svarbiausi kažkam. Darbo pokytis – vienas paprastesnių gyvenime. Be jokios abejonės, jį keičiant reikia atsarginių planų, nes visi turime įsipareigojimų, vaikų, kuriuos reikia išleisti į mokslus. Be to, patys esame verti gerų atostogų – kartą per metus su mylimu žmogumi pabūti prie šiltos jūros, o ne bristi į šaltą kaip mūsiškė.
– Oho, tokia prabanga! Argi nežinote, kad dauguma net vidutiniškai uždirbančių žmonių negali sau to leisti, Rima!
– Yra žmonių, nebuvusių Vilniuje, nors gyvena šalia jo, vaikų, niekada nemačiusių jūros, neapsilankiusių net nemokamame muziejuje.
Kartą surinkome vaikus iš kaimų ir vežėme į kino teatrą – didžioji dalis jų net jau ir pilnametystės sulaukė, o niekada rankose neturėjo kino bilieto. Visko šiame gyvenime yra.
Deja, mūsų valdžia gyvena 4 metų periodais, pažadais ir pašalpų dalijimu, o mūsų gyvenimas juk kur kas ilgesnis, jis realus, dirbantys žmonės nori užsidirbti, gyventi oriai, tuo metu šiandien didieji laimėtojai – tie, kurie visą gyvenimą taip ir nedirbo nė vienos dienos. Liūdna, bet mane palaiko tai, kad valdžia tai nėra valstybė.
Lietuviai yra darbštūs ir tikrai nusipelno kartą per metus atostogų prie šiltos jūros, nes gyvename strese, blogų naujienų, karo grėsmės sraute, skaičiuojame, ar galime nusipirkti žieminius batus, ar leisti vaiką į fortepijono pamokas.
– Kaip veikia „Trys seserys“?
– Socialinis verslas toks pat kaip kitas, tik jis įkurtas tam, kad išspręstų problemą. Mes jį sukūrėme tam, kad padarytume moteris laimingesnes. Siūlome seminarų, kuriuos moterys gali lankyti nemokamai. Tačiau lektorėms – psichologėms, psichoterapeutėms, praktinės sėkmės, juoko jogos, kvėpavimo mokytojoms mokamas atlyginimas, nes už kiekvieną darbą, ypač gerą, turi būti mokama. Iš ko? Moterys į „Trijų seserų“ butiką atneša, paaukoja nebereikalingų drabužių, mes juos parduodame ir už tas lėšas rengiame seminarus.
Per pusantrų „Trijų seserų“ gyvavimo metų surengėme 75 seminarus ne tik Vilniaus, bet ir Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Ukmergės, Rokiškio moterims.
Jau yra įmonių, kurios prisideda prie mūsų verslo.
– Paklausiu konkrečiai: jūs gaunate algą, galite išvažiuoti kartą per metus prie šiltos jūros, nusipirkti žiemai batus be kankinančio taupymo?
– Taip, algą aš užsidirbu. Su vyru sudedame savo biudžetus ir planuojame, bet itin atsakingai. Perkame tik tai, kas būtiniausia, – sveiką maistą, beje, turime mamas, kurios prideda savo sodo ir daržo gėrybių, daiktus perkame tik tuomet, kai jų reikia, o ne tam, kad atrodytume madingai ar šauniai. To mokome ir savo netrukus aštuonerių metų sulauksiantį sūnų Oliverį.
– Bet argi jums nesinori pasipuošti!
– Mano spintoje yra tik 4 batų poros.
– Ką sako jūsų draugė stilistė Agnė Jagelavičiūtė?
– Rengiuosi paprastai, bet pagalvoju, ką kaip paderinti, – ji manęs nebara. Man patinka jos rūpinimasis, kai apkabindama pašnabžda: „Drauge, tau jau reikia į kirpyklą.“ Niekada nebuvau stiliaus dievaitė, mano spinta mažesnė nei vyro, nes jis turi daug sportinės aprangos. Man svarbu, kad būtų patogu, švaru. Su viena suknele galiu 5 metus eiti į dideles šventes ir jaučiuosi puikiai. Mūsų namai įrengti ne dizainerio, o tiesiog patogūs gyventi, svarbu, kad Oliveris galėtų piešti ant sienų – taip, mūsų namuose tai daryti galima bet kur.
Man smagiau išvykti į kelionę, o ne pirkti naujus batus. Šiltos jūros atsisakėme, kai reikėjo išleisti pirmoką į mokyklą. Tuomet mano atostogos buvo kitokios: paskelbiau 30 pasakų skaitymo vakarų. Ir tai buvo ne ką prastesnis laikas nei užsienio kurorte.
Man gera, kad su Žydrūnu pinigų klausimu mūsų požiūris sutampa. Atsakingai elgiuosi su pinigais, nes žinau, kiek kainuoja juos uždirbti. Tikrai geriau uždirbsiu mažiau, bet turėsiu laiko sūnui, šeimai, draugams. Jei negalime nueiti su draugais į barą, kepsime dešreles namų kieme, jei neišeisime į kiną, sulauksime tamsos ir žiūrėsime į žvaigždes.
– Kaip jūs iš viso sumanėte „Trijų seserų“ projektą?
– Televiziją iki šiol mėgstu. „Išsipildymo akcija“, „Lietuvos garbė“ – tie projektai, kurie mane joje laikė. Kaip ir varžybų, olimpiadų transliacijos, žinios – laidos, kurios tinka mano suvokimui. Tačiau buvo ir tokių laidų, kurias iš viso išbraukčiau. Pamažu kaupėsi noras skirti savo laiką tik tam, kas man brangu. Nenorėjau būti nelaiminga.
Tad gerą algą, puikią darbo poziciją televizijoje iškeičiau į kur kas mažesnį atlyginimą, į nežinią, kaip iš viso visuomenė priims mano sumanymą. Juk socialinis verslas – dar gana naujas reiškinys Lietuvoje. Pasaulyje jis jau tvirtai stovi ant kojų ir net investuoja į kitas socialiai atsakingas įmones, padėdamas joms augti. Simboliška, kad „Trys seserys“ yra trečiasis mūsų įmonės nacionalinio masto projektas.
– Koks buvo jūsų atsarginis planas?
– Mudu su vyru nuo pat pradžių buvome sutarę, kad kai jis baigs savo krepšininko karjerą ir įsitvirtins naujame darbe, aš imsiuosi savo svajonės. Pamažu ir užaugau „Trims seserims“.
Nepuoliau stačia galva, nerizikavau šeimos gerove. Mano planas B buvo galimybė grįžti dirbti į korporaciją, jeigu nepasiseks. Mes pradėjome taupyti – sukaupėme pinigų fondą, kuriuo galėčiau naudotis, jei nepakaktų lėšų bankui už būsto paskolą ar sumokėti darbuotojams atlyginimų, – tai planas C.
Aš niekada nebuvau darbo interviu – mane vis kviesdavo ateiti dirbti. Pasitikiu savo jėgomis, esu rinkai reikalinga, visus tuos trejus metus sulaukiu skambučių. Tai mano planas D.
– Kaip dabar gyvuoja „Trys seserys“?
– Mūsų socialinėje paskyroje matyti 27 tūkstančių narių skaičius, tačiau tai tik nedidelis atspindys to, kiek moterų dalyvauja mūsų veikloje. Mūsų drabužiai jau iškeliavo į 19 šalių. Ne viena moteris, išgirdusi apie mūsų veiklą, butike nusiperka ne vieną ar du apdarus, bet įkvėpta paima daugiau savo dukrai, seseriai ar draugei.
Emigrantės mūsų prašo „Trijų seserų“ modelį perkelti į Angliją, Airiją, Švediją, mūsų nori ukrainietės.
Stebuklas, kad mums nereikėjo kviesti nė vienos lektorės – jos pačios atsirado „Trijų seserų“ gyvenime ir šiandien turime kiečiausių profesionalių komandą. Turime net savanorių teisininkių, įdarbinimo agentūrų specialisčių.
– Tačiau manoma, kad drabužiai „Trijose seseryse“ brangūs.
– Mes esame dėvėtų daiktų labdaros butikas. Čia gali nusipirkti puikius džinsus už 1 eurą, bet gali rasti ir dizainerės Julijos Janus suknelę už 100 eurų. Brangiausias iki šiol parduotas drabužis – Juozo Statkevičiaus sukurti puskailiniai, už kuriuos moteris paaukojo 500 eurų.
Kam nereikia daiktų, perka mūsų sukurtus rožinius rašiklius, apyrankes, turime net savą pašto ženklą.
– Kodėl būtent dabar pagreitį įgauna tokios nesavanaudiškos idėjos?
– Po ilgo laiko visuomenė išgyvena moterų amžių. Daugiau moterų politikių, įvairių sričių lyderių ir jos keičia pasaulį. Tai geriausias periodas visuomenei, nes moterys apdovanotos intuicija, ko neturi dažnas vyras. Mes apdovanotos atjauta kitam, globa, švelnumu, supratimu. Mes, moterys, jaučiame, kaip užauginti žmogų, ir esame tas meilės stuburas šeimoje. Džiaugiuosi, jog gyvenu šiame amžiuje ir moterims nebereikia būti vyriškoms, kad galėtų įgyvendinti savo svajones.
– Minėjote, kad apie nesėkmes reikia kalbėti taip pat kaip apie sėkmę ir to nesigėdyti. Rima, kokios jūsų nesėkmės?
– Neslėpsiu – buvo ir asmeninė patirtis, kuri taip pat mane augino iki „Trijų seserų“. Kai susilaukiau Oliverio, mano gyvenime įvyko daug lūžių. Iki tol galvoje turėjau gražų paveikslą: vaikai išpuošti, mamos sėdi šalia pievoje, laimė, ramybė, blynai sekmadienį... O kad susilaukus vaiko pokytis milžiniškas – niekas nepasakoja. Bemiegės naktys, kūtvėlos įvaizdis, šokas – ką tik dirbau biure, sprendžiau plėtros ir konkurencijos klausimus ir staiga esu atitverta nuo pasaulio, nenoras iš viso su niekuo bendrauti – kodėl nekalbama apie tai, kodėl to gėdijamasi, juk tai paprastas gyvenimas, situacijos, į kurias patenka ir tas, kuris turi vieną eurą, ir tas, kuris valdo milijoną.
Motinystė atėjo, bet neišsipildė mano svajonės pagimdyti natūraliai, negalėjau maitinti savo vaiko dėl nuolatinių komplikacijų – juk troškau būti geriausia mama! Ačiū Dievui, kad mano vyras labai geras, kantrus, nes buvo laikas, kai šeimos gyvenimą ant savo pečių laikė jis. Labai padėjo ir mano seserys. Aš vidurinė iš trijų seserų šeimos.
– Jau girdžiu, kaip ne viena moteris piktdžiugiškai purškia: kaip čia nesusitvarkei su vienu vaiku, o aš, žiūrėk, ir kelis auginau, ir dirbau, ir dar su psichopatu vyru kažkaip gebėjau sugyventi.
– Tai būtų tas pat, kas baksnoti motinai, pagimdžiusiai neįgalų vaikelį, arba moteriai, kurios vyras susirado kitą. Piktdžiugiškai purkšti galime ir ant senmergės, ant apvalių formų moters, ant per liesos, ant karjeros siekiančios ir vaikų nesusilaukiančios – visas galime pirštais užrodyti, kaltomis išvadinti ir rasti priežasčių papurkštauti. Nesiskirsime nė kiek nuo tų, kurie iki šiol moteris akmenimis užmėto.
Aš nebaksnoju, aš gyvenu savo gyvenimą, žinau, ką išgyvenu. Žinau, kad tokių kaip aš – labai daug. Suprantu ir tas, kurios panyra į depresiją, todėl ne niekinti tokią moterį reikia, o paimti už rankos ir sakyti: „Einam, specialistas tai tikrai išspręs.“
Baksnoja tos moterys, kurioms galbūt nepadėjo, jų nesuprato, gal net vaikai užaugę neįvertino. Baksnoja nelaimingos moterys. Būti moterimi – ypač sudėtingas reikalas.
Didelė laimė, kad sukuosi tarp žmonių, kurie viską supranta, su kuriais kalbamės apie sėkmes ir nesėkmes, kurie man gali įspirti į užpakalį, jei reikia, o kai kada – paimti už rankos ir padėti.
– Kaip atsigaunate jūs – juk norint dalytis, reikia ir pasipildyti?
– Kylu apie 5 valandą ryto – mano vyrai miega, ramiai geriu kavą ir kokį pusvalandį tiesiog gyvenu savimi. Privaloma sau skirti laiko. Kaip įvertinsi gyvenimą, dieną, jei nepagalvojai apie ją bent penkias minutes? Negali žengti pirmyn, kol neperžvelgei, kaip tau sekėsi iki šiol. Kasdien dėkoju už naują dieną, už sūnų ir už vyrą, už mūsų sveikatą, už tai, kad kyla naujų idėjų, už tai, kad senas jau įgyvendinau, už laimę sutikti žmones gyvenime, kurie mane augina. Tai mano mantra.
Moteris yra save dalijanti – vaikams, vyrui, šeimai, tėvams, darbui. Jei save ištuštinsi – nieko negalėsi duoti. Todėl svarbu klodus ir dovanas atnaujinti. Jei reikia – išeiti parai iš namų.
– Juokaujate, kur jūs einate?
– Einu sau, – juokiasi Rima. – Kai pajuntu, kad mane apėmęs ne šiaip fizinis nuovargis, kai užtektų pamiegoti, bet niūrumas, nelaimingumas, vyrams pasakau, kad savaitgalį noriu pabūti viena. Juodu apkeliauja senelius, vyras pabūna su savo draugais. Man reikia dienos, kai žiūriu serialus ir apie nieką negalvoju, kapstausi sode ir apie nieką nešokinėju.
– Skirti laiko sau labai egoistiška.
– Savęs auginimo laikas – ne gėda. Kaip galime auginti kitą, kai patys stovime vietoje, kaip galime linkėti laimės, kai patys jos nepažįstame, galiausiai kaip mylėti kitą, jei nemylime net savęs? Kalbu ne apie savimeilę, kalbu apie meilę sau. Mylėti save mokausi iš sūnaus, kuris kartą net stabtelėjo nuo mano klausimo, ar myli save. Jo atsakymas buvo tvirtas: „Argi galėčiau nemylėti savęs, kai gimiau iš jūsų meilės, kai jums esu toks svarbus. Kai mane myli tiek daug žmonių. Aš labai save myliu. Jus myliu ir save myliu.“ Mes svarbios savo vaikams, mylimiesiems, tėvams, draugams, mylėkime save.
– Judu su vyru draugavote nuo mokyklos laikų 11 metų, Žydrūnas studijavo sporto vadybą Amerikoje, žaidė įvairiose šalyse, vadinasi, santykius per atstumą įmanoma puoselėti?
– Sudėtinga, bet įmanoma. Mes žinojome, kad būsime vienas kito. Kai Žydrūnas pradėjo žaisti Lietuvoje, tuomet ir sukūrėme šeimą, tik tuomet pradėjome galvoti apie vaiką, nes gerbėme savo tėvų norą, kad anūkas gimtų santuokoje, kad patys jau turėtume darbą ir namus.
Neseniai pradėjome lankyti salsos šokių pamokas, ten yra momentas, kai keičiamasi poromis. Juokėmės su Žydrūnu, kad pasikeitę poromis vis tiek akimis ieškome vienas kito. Man gera, kad įkopę į trečią savo santykių dešimtį mes dar ištempę kaklus dairomės vienas kito minioje.
– Įsivaizduokite, kad jūsų mintis skaito dar seminaruose nedalyvavusios moterys. Ką joms pasakytumėte, kaip išskleisti sparnus, kaip atsikratyti niūrumo ar su juo susigyventi?
– Pasidalysiu tuo, kas suveikė man, kai pradėjau jausti, kad noriu keisti ir keistis, kai pasakiau sau, kad noriu būti laiminga.
Aš įvardijau sau, ko nenoriu. Kaip nenoriu, kad su manimi elgtųsi, kokia mano savybė nepatinka ir noriu atsikratyti, kokio darbo nenoriu dirbti, su kokiais žmonėmis nenoriu bendrauti, kurie mane ne augina, o smukdo, neleidžia būti savimi.
Keturi „nenoriu“ man padėjo sudėlioti, ko noriu. Tai nebuvo perversmas – ilgą laiką gryninau šiuos dalykus, kalbėjausi su savimi ne todėl, kad pats esi protingiausias, o kad išgirstum save.
Neraginu drastiškiems sprendimams, gal kartais toje terpėje, kurioje gyveni, tereikia tik šį tą pataisyti. Gal pasikalbėti su vyru ir išsiaiškinti, kas kuriam netinka, gal pasikalbėti su darbdaviu, kad aš užaugau ir noriu daryti visai ką kita.
Aš pati gyvenu taip, lyg ši diena būtų paskutinė, – nenoriu gailėtis, kad ko nors neišdrįsau, nepadariau, kam nors nepasakiau, kaip stipriai myliu. Labai aiškiai suvokiu, kad stovėdami prie didžiųjų vartų šv.Petrui neįduosime pakyšio ir nepaprašysime pasodinti mūsų į VIP ložę su vaizdu į Dievo sodus.
