Ji tokia atvira ir šilta – tarsi vandenyno gūsis kokiame nors atogrąžų krašte.
„Nevadink savęs boba“, – rašo Birutė žinutę pakeliui į oro uostą Vilniuje, kai pati save išvadinu žiople, kad nespėjau pokalbio jos nutverti viešinčios Lietuvoje, ir pažada už tai iškaršti kailį kiekvienai taip besielgiančiai, nes moterys yra karalienės.
– Jei Londone ar Lietuvoje, tarkim, pakelės kavinėje sutiktumėte nepažįstamą žmogų, nuotaika būtų išsikalbėjimo, kaip prisistatytumėte, apibūdintumėte save?
– Paprastai nepažįstamam žmogui nepasakoju visko apie save, nes tai gali jį šokiruoti: keturių vaikų mama, gyvena Anglijoje, dviejų knygų ir interneto tinklaraščio autorė, groja gongais ir organizuoja garso terapijos sesijas „Gongo maudynės“, Draugų gongų naktis, vaikų amatų stovyklas, rengia rankdarbių dirbtuves moterims ir vaikams, turi savo internetinę suvenyrų parduotuvę ir siuva, mezga, kuria suvenyrus, organizuoja didžiausią respublikinį ekologijos konkursą „Kamštelių vajus“, veda paskaitas moterims, organizuoja projektą „Sumanios mamos erdvė“ ir taip toliau...
Kiek ir kaip save pristatau, priklauso nuo sutikto žmogaus ir situacijos. Dažniausiai išsiaiškinu, kuo žmogus gyvena, domisi, tuomet artimomis jam temomis ir bendrauju. Lietuviai įpratę prie daug veiklos vykdančių žmonių, pas mus daug kas daro daug ką, tačiau britams nė pusės nepasakoju, ką veikiu, nes jie niekaip negalėtų to suprasti.
– Kiek suprantu, iš pastarosios viešnagės Lietuvoje prieš gerą mėnesį išsivežėte ir gerų, ir blogų įspūdžių. Geri – tai penktą kartą įvykęs „Kamštelių vajus“, blogi – į akis dar labiau krito skurdas. Dabar, kai įspūdžiai susigulėję, kaip nupasakotumėte savo kelionę į Lietuvą? Geras jausmas, kad esate svetur?
– Kartais išvažiuoju su daug slogesne nuotaika nei pastarąjį sykį. Šį kartą per „Kamštelių vajaus“ finalą važiavau per 13 Lietuvos miestų, per dvi savaites turėjau 25 renginius, todėl buvau nežmoniškai užsiėmusi. Sutikau labai daug nuostabių žmonių, bendraminčių, daug dirbančių ir vilties nepraradusių. Tai tarsi kompensavo tą neviltį, kuri mane apima pasigilinus į Lietuvoje gyvenančių eilinių žmonių – pensininkų, pedagogų, tarnautojų, smulkiųjų verslininkų, vienišų mamų – problemas ar valdžios priimamus sprendimus, kurie lyg ir turėtų lengvinti, tačiau dar labiau apsunkina gyvenimą.
Tačiau esu sau prisižadėjusi skleisti geras naujienas, visi žinome, kad Lietuvoje sudėtingas laikotarpis, todėl man nesinori kalbėti apie tai, kas negerai.
Praėjusią vasarą patyriau savotišką lūžį dėl Lietuvos. Kartais savo tinklaraštyje ką nors giriu ar kritikuoju, tačiau dėl kritikos sulaukiu tokios reakcijos, kad norisi trenkti durimis ir pasakyti: „Na, ir gyvenkite jūs sau, jeigu jums taip viskas gerai, nenorite savo problemų pripažinti ir jų spręsti. Nedarysiu daugiau nieko Lietuvoje, neorganizuosiu jokios socialinės veiklos.“
Tačiau grįžusi po vasaros atostogų į Angliją ilgai galvojau ir supratau, kad kaip tik turėčiau elgtis atvirkščiai, nes kas, jeigu ne aš? Kas, jeigu ne aš, gali imtis veiksmų ir keisti situaciją Lietuvoje? Todėl sau prisižadėjau, kad važiuosiu, darysiu, organizuosiu, ypač moterims, įvairius projektus ir renginius, paskaitas ir susitikimus. Nesvarbu, kad niekas man už tai per petį neploja, medalių neduoda ir visa tai organizuoju dažniausiai savo lėšomis arba su labai minimaliu privačių rėmėjų biudžetu.
– Teigiate, kad „Kamštelių vajus“ – didžiausias ekologijos projektas Lietuvoje. Kaip jums iš viso šovė į galvą rinkti kamštelius? Kodėl būtent juos?
– Prieš penkerius metus prasidėjęs kamštelių rinkimas ir „Kamštelių vajaus“ organizavimas – tai mano sugalvotas būdas ar priemonė ne tik kalbėti apie rūšiavimą, ekologiją, bet ir realiai apčiuopiamas, apskaičiuojamas pokytis.
Per penkerius metus esame surinkę ir atidavę perdirbti 30 tonų plastikinių butelių kamštelių – niekam nereikalingų, smulkių, gamtoje besimėtančių šiukšlių. Konkurse daugiausia dalyvauja darželiai ir mokymo įstaigos – pedagogai teigia, kad daugiausia kamštelių vaikai surenka gamtoje. Aš labai didžiuojuosi visais konkurso dalyviais už tokį milžinišką nuveiktą darbą. Nes kai nori, tai gali, net jeigu tas tavo veiksmas atrodo toks nežymus ir beprasmis kaip šiuo atveju kamštelio pakėlimas, tačiau matyti ir justi akivaizdus rezultatas – Joniškyje, Utenoje, Švenčionyse jūs nerasite gatvėje besimėtančio kamštelio.
– Dar nemažai žmonių tik numoja ranka – ką čia rūšiuosi, kai iš šiukšlių vos ne salos vandenynuose formuojasi, jokios naudos iš tokių akcijų, tai tėra uodo zvimbimas. Ką tokiems atsakytumėte?
– Apie rūšiavimą galiu kalbėti valandų valandas, vos tik paklausta apie tai užsivedu ir man sukyla labai daug emocijų. Rūšiuoju daugiau nei dešimt metų. Gyvendama sodyboje Trakų rajone apie konteinerius net nesvajojau, o savo išrūšiuotas šiukšles veždavau beveik penkiasdešimt kilometrų į Vilnių. Esu ne kartą pavadinta šiukšlių karaliene ir tikrai norėčiau tokios karalienės karūną nešioti.
Manau, kad besaikis vartojimas ir šiukšlių nerūšiavimas yra didžiausia nūdienos Žemės problema, katastrofa, už kurią atsakingas kiekvienas mūsų. Kokio masto ta katastrofa bus, ant kokio dydžio šiukšlių kalno augs mūsų vaikai ir bėgios anūkai, priklauso nuo kiekvienos išmestos šiukšlės.
– Kodėl išvykote iš Lietuvos – dėl moralinių, materialinių paskatų? Lietuvoje turėjote gerą finansinę padėtį. Ar noras keisti viską čia ir dabar buvo toks mirtinas?
– Sprendimas emigruoti brendo ne vienus metus ir dar iki skyrybų. Ne kartą dar iki santuokos galvojau apie gyvenimą svečioje šalyje, tačiau taip ir nesiryžau, nes nemokėjau anglų kalbos.
Emigraciją nulėmė daug veiksnių. Aš išvažiavau jau daug ką pabandžiusi – ne vienus metus turėjome savo verslą, buvau susidūrusi su įvairiomis sistemomis: mokestine, teisine, sveikatos ir jomis smarkiai nusivylusi.
Vaikai jau lankė mokyklą, ir mane tikrai trikdė Lietuvos švietimo sistemos trūkumai. O po skyrybų teko savo kailiu patirti ir socialinės apsaugos nutikus bėdai nebuvimą. Po skyrybų motinos su vaikais paliekamos likimo valiai kapanotis pačios savo bėdose ir dažnai dar būna savo buvusio vyro teroro įkaitėmis. Tačiau įstatymai Lietuvoje palaiko vyrus ir jų interesus, bet ne motinų, auginančių vaikus.
– Tai, kad vyras jus paliko su keturiais vaikais, – kraupus faktas. Bet gal šiandien galėtumėte pasakyti, kad visa tai tik į gera?
– Kad ir kas nutiktų gyvenime – visada tik į gera. Toks mano gyvenimo kredo ir taip yra iš tiesų. Tik kartais būna praėję per mažai laiko tą gerumą pamatyti, tačiau kai pažvelgi atgal, viskas matyti kuo puikiausiai.
Mano nueitą kelią irgi žymi nesėkmių ir skaudžios patirties akmenys. Jeigu jų nebūtų, šiandien nebūčiau ten, kur esu, esu labai dėkinga susiklosčiusiai situacijai, kad šiandien mano vaikai gyvena ir mokosi Jungtinėje Karalystėje, kad jų mokslo ir karjeros galimybės yra daug kartų geresnės, nei galėjau jiems suteikti gyvendama Lietuvoje, kad jie jau dabar puikiai kalba angliškai, kad man teko laimė pažinti kitos šalies gyvenimą, suprasti sistemą – mūsų visų emigracijos patirtis yra neįkainojama ir už tai reikia dėkoti nutikusioms skyryboms.
Viso to nebūtų buvę, jeigu ne tas kraupus faktas – likau viena su keturiais vaikais. Dar esu pastebėjusi vieną dalyką: kuo didesnis išgyvenimas ar nesėkmė tenka, tuo didesnis atlygis ateina.
– Įvairias emigracijos stadijas perėjote, net tą, kai jautėtės suprantanti, kodėl žmonės šoka nuo tilto. Kokia ši diena, kokia dabar jūsų nuotaika, nusiteikimas, kaip galėtumėte nusakyti savo materialinę padėtį?
– Manau, kad šiandien jau esu išsilaižiusi po skyrybų ir labai tvirtai stovinti ant žemės. Esu laiminga, nes gyvenu neeilinį, spalvingą, pilną iššūkių ir nuotykių gyvenimą, galiu daryti tai, kas man patinka, turiu nuostabią galimybę dalintis su kitais žmonėmis savo patirtimi, žiniomis.
Mūsų materialinė padėtis labai kukli, tačiau stabili. Per pastaruosius metus itin gerai suvokiau materialumo beprasmiškumą ir dažnai sakau, kad jeigu turime stogą virš galvos ir galime kasdien valgyti šviežius vaisius ir daržoves, man daug ko ir nereikia. Man visai geras daugiau nei dešimties metų senumo automobilis, man pakanka kelių porų batų ir kelių suknelių, pakanka atostogų Lietuvos kaime.
– Ką patartumėte tam, kuris trokšta nuotykio, bent jau šiokio tokio skonio savo gyvenime ir vis nesiryžta pagyventi svetur – laiko paskola, vaikai, darbas? O ką tam, kuris jaučia, kad netrukus bankrutuos?
– Manau, kad daugeliui žmonių trūksta pajutimo, jog gyvename vieną kartą ir savo gyvenime turime daryti tai, ko trokšta širdis, siekti svajonių, keisti, važiuoti, patirti nuotykių, nes kada, jeigu ne dabar?
Žmones kausto baimė ir nepasitikėjimas savimi, trūksta tikėjimo. Todėl patarčiau daugiau melstis ir imtis veiksmų. Toks pat patarimas galioja ir tiems, kurie ant bankroto ribos, nepragyvena. Niekas už jus nieko nepadarys, turėsite patys viską užbaigti, galbūt net kristi į patį dugną, tada vėl atsikelti ir eiti. Bankrotas, skyrybos, emigracija – tai iššūkiai, kurie užgrūdina ir daro žmogų stipresnį.
– Žinau, kad patyrėte ne tik visus tris jau išvardytus punktus: bankrotą, skyrybas, emigraciją, bet turėjote ir nelengvą vaikystę. Kaip jūs augote, kad šiandien esate būtent tokia?
– Augau daugiavaikėje – aštuonių vaikų šeimoje Suvalkijoje. Tėvai auklėjo darbo terapija ir diržu. Tada visi taip darė, šiandien suprantu, kokią „dovanėlę“ gavau visam gyvenimui ir suvokimui apie save ir pasaulį, – užaugau su absoliučiu savęs menkinimu ir savivertės trūkumu, daugybe kompleksų ir žalojančių įsitikinimų, kurie dažnai ir šiandien dar pasūdo gyvenimą.
Susimąsčiusi apie tai, ką teko patirti, jau suaugusio žmogaus protu sunkiai suvokiu, kaip iš viso išgyvenau, užaugau ir netgi kažkaip susitvarkiau savo gyvenimą, atsitiesiau ir tvirtai jaučiu žemę po kojomis.
– Kas padėjo atsitiesti, kad šiandien pati daugeliui esate šviesos spindulys?
– Manau, kad padėjo tikėjimas ir saviugda – beveik dvidešimt metų nuolat lankau įvairius asmenybės ugdymo, terapijos, motyvacijos seminarus, skaitau literatūrą, pati analizuoju, savigydai kaip priemones naudoju garso terapiją ir rašymą. Mano kelias nėra ir nebuvo lengvas, paprastas ir tai nenutiko per vieną dieną.
– Kokie jūsų vaikai – kuo džiaugiatės, kas šiek tiek kelia nerimą?
– Mano vaikai labai skirtingi, tačiau tuo ir žavūs, jie protingi, gerai mokosi, yra sveiki, mandagūs ir kūrybingi. Man labai gera juos auginti ir gyventi drauge, man patinka su jais keliauti, nes jie man suteikia labai daug džiaugsmo.
Manau, kad jie mane vertina kaip mamą, nes aš tikrai labai stengiuosi ir sugalvoju jiems nuostabių dalykų. Esu rami dėl jų, tačiau neramu dėl savęs. Kas būtų su mano vaikais, jeigu man kas nors atsitiktų, susirgčiau?
Kartais atsakomybė, kai tiek daug ant mano vienos pečių, labai slegia. Saugau savo sveikatą, darau labai daug profilaktinių dalykų ir labai daug meldžiuosi, todėl tikiuosi, kad man pavyks juos užauginti ir dar pačiai pasidžiaugti laisve senatvėje.
– Greičiausiai sulaukiate daug laiškų, žinučių iš nelaimingų, sutrikusių moterų, tai, ko gero, vargina?
– Manęs nevargina jokie laiškai ir žinutės, nebent tie, kur patarimai ir aiškinimai, kaip aš turėčiau gyventi ir ką turėčiau daryti. Šiaip man labai patinka gauti laiškus ir žinutes, visada į juos atsakau ir darau tai su dideliu malonumu.
– Įstrigo jūsų įspūdžiai iš Glastonberio, kur išgyvenate gilias emocijas, pasisemiate energijos, moteriškumo. Kaip iš viso atradote moteriškumo temą?
– Jeigu jau išgyvenai skyrybas ar niekaip nesiseka su savo partneriu ar jo net neturi, tačiau ieškai atsakymų, anksčiau ar vėliau ateis ta diena, kai atsakymas bus: dėl moteriškumo stokos. Savo problemą žinau seniai, tačiau gijimas trunka jau ne vienus metus ir jis lėtas.
Glastonberio lankymas – viena savigydos priemonių, nes būnant tokioje moteriškos energijos ir jėgos kupinoje vietoje procesai gali vykti greičiau. Absoliuti dauguma Lietuvos moterų turi moteriškumo problemų, užsikrovusios ant pečių vyrišką atsakomybės naštą. Vyrai dėl to atsipalaiduoja, o moterys vyriškėja.
Aplinkui nuolat girdėti, kaip moterys vyrus vadina „diedais“, o save „bobomis“. Man tai labai rėžia ausį. Rėžtų kiekvienam, jeigu viduje nestigtų tikėjimo, kad mes visos deivės ir karalienės, o šalia mūsų karaliai. Jeigu dėl tikėjimo, tiksliau, savivertės, viskas būtų gerai, liežuvis nesiverstų savęs „boba“ ar šalia esančio vyro „diedu“ vadinti.
– Visuomeninė jūsų veikla dar suprantama, bet kaip jūs atradote gongus ir dar pati skambinate?!
– Su gongais, garsais ir vibracijomis keliauju jau daugiau nei dešimt metų. Iš pradžių tai buvo tik terapija sau. Dažnai į klausimą, kaip išgyvenau skyrybas, atsakau – kasdien namuose grojau gongais. Jie mane ramino, gydė, atpalaidavo ir padėjo išgyventi. Mano vaikams taip pat.
Dabar groju ne tik namuose ir ne tik sau bei vaikams – organizuoju garso terapijos seansus „Gongų maudynės“ Anglijoje, taip pat Draugų gongų naktį Trakų rajone kiekvieną rugpjūčio mėnesį. Gongai ir garso kelias – tai mano kelias į sąmoningumą.
– Ką pasauliui norite pasakyti savo knygomis?
– Sunku vienu sakiniu atsakyti, nes per knygų pristatymus apie tai pasakoju mažiausiai dvi valandas. Tačiau labai apibendrintai galiu pasakyti taip: savo knygomis teigiu, kad atvirumas, sąžiningumas pirmiausia sau, ėjimas širdies keliu, mokymasis ir gebėjimas pažinti ženklus – tai tas kelias, kuriuo aš einu vis drąsiau, kelias, kuris yra patikimas ir tvirtas.
Savo knygose pasidalijau, kaip man nesiseka ir sekasi eiti savo širdies keliu, priimti iššūkius, spręsti atsiradusias problemas. Žmonės skaitydami mano knygas jose suranda save, jiems nutikusias panašias situacijas ir suvokia, kad ne jiems vieniems taip nutiko.
– Mokėtės šokti tango ar vis dar lankote pamokas?
– Nelankau... Londone šokau ilgiau nei metus ir supratau, jog nenoriu to daryti dėl to, kad neturiu savo nuolatinio partnerio. Tango yra labai intymus šokis ir nuolatinis partnerių keitimas man nebuvo priimtinas, jaučiausi šiek tiek paleistuviškai. Tačiau tango iki šiol tebėra mano aistra ir klausantis tango muzikos kojos tarsi pačios kilnojasi – tikrai nesu abejinga viskam, kas susiję su tango. Tikiu, kad ateis tokia diena, kai aš dar šoksiu su savo partneriu.
