Sužadėtinė mano, kad Mindaugas jai niekada greičiausiai nepirktų brangios rankinės, nes tai jam atrodo tuščia. „Tačiau jis mane palaikytų ir padėtų, jei, tarkim, sumanyčiau mokytis portugalų kalbos“, – įsitikinusi mergina.
Per interviu be paliovos kalbanti interjero dizainerė A.Plūkaitė, regis, stebina ir M.Sinkevičių. „Aistė nusprendė dabar kalbėti už visus ketverius tylėtus metus – tiek, kiek mes esame kartu“, – šypteli ūkio ministras. Viešumos ir asmeninio gyvenimo vengusi pora šį kartą žurnalui „Stilius“ – atvira.
Sužadėtiniai jau suplanavo ir savo vestuves. „Tuoksimės gegužės mėnesį. Vestuvės bus Vilniuje, o jose dalyvaus mūsų artimiausi žmonės“, – sako A.Plūkaitė ir M.Sinkevičius.
– Buvote Jonavos meras, dabar – ūkio ministras. Tiek jūs, tiek iš Kauno kilusi Aistė gyvenote Jonavoje. O dabar?
Aistė: Kai mūsų paklausia, kur gyvename, sakome, kad Jonavoje. Tačiau išties mano automobilyje yra daug daiktų, drabužių, batų. Nes iš Jonavos išvažiavusi į darbą Kaune nežinau, ar grįšiu. Jei Mindaugas užsibūna Vilniuje, aš dažnai lieku pas tėvus Kaune. Juk, be jo, Jonavoje manęs niekas nelaukia.
Mindaugas: Stengiuosi grįžti kasdien. Bet būna, kad tenka ilgiau užtrukti darbe, tada lieku Vilniuje pas tėvus. Visada sakiau – noriu gyventi Jonavoje. Man čia patinka.
Tai – mano vaikystės miestas, kuriame nėra tiek spūsčių, viskas šalia ir viskas pažįstama.
– Jonavos mero kabinetą iškeitėte į ūkio ministro. Jau apsipratote?
Mindaugas: Sveikinuosi su visais, kuriuos sutinku ministerijoje. Pradžioje nežinojau, ar šie žmonės dirba Ūkio, ar tame pačiame pastate esančioje Energetikos ministerijoje. Bet kuo toliau, tuo labiau imu pažinti žmones.
– Ar nejaučiate sąžinės priekaišto? Jumis pasitikėjo daugiau nei 70 proc. jonaviškių, kurie savo balsą atidavė už jus tiesioginiuose mero rinkimuose.
Mindaugas: Taip, jonaviškiai man parodė milžinišką pasitikėjimą. Mažai kas tiki, kai pasakau, jog mano savijauta – dvejopa. Prieš priimant sprendimą nerimo buvo daugiau nei džiaugsmo, abejonių – daugiau nei užtikrintumo. Man rūpi, kad pradėti darbai būtų tęsiami Jonavoje, o suplanuoti – pradedami.
– Kaip į jūsų sprendimą tapti ūkio ministru reagavo Aistė?
Mindaugas: Jai tai – taip pat iššūkis. Ji mane palaikė, tačiau ir jaudinasi, kaip man pavyks. Ją, kaip ir mano šeimą ar draugus, skaudina, kai kas nors parašo ar pasako apie mane ką nors nepagrįsto, juodinančio. Aš prie to jau esu pripratęs, bet Aistei dar teks išmokti.
Nacionalinė politika – visai kas kita nei regiono. Suprantama, kad darbas, atstumas, įtampa ir stresas bus tam tikras išbandymas, bet net neabejoju, kad įveikiamas.
– Aiste, jūs – kaunietė? Kaip judu susipažinote?
Aistė: Taip, aš iš Kauno. Susipažinome maždaug prieš ketverius metus naktiniame klube. Nebuvau nuolatinė tokių klubų lankytoja. Bet tą vakarą kartu su drauge užsukau.
Mindaugas: Tą dieną važiavau iš Druskininkų į Jonavą. Buvau nuvažiavęs paslidinėti. Sustojau Kaune ir nutariau užeiti į vieną naktinį klubą. Buvau vienas, mat mano santykiai su drauge jau kurį laiką buvo nutrūkę.
– Vienas – į Druskininkus, vienas – į klubą?
Mindaugas: Aš nejaučiu jokio diskomforto – dažnai pramogauti važiuodavau vienas. Kartais užsukdavau į klubą, kartais – į filmą. Darbe daug bendraudavau su žmonėmis, todėl buvimo vienam kartais net trūkdavo.
– Bet net ir vienatvė turi savo ribas? Juolab kai jums dar nebuvo nė trisdešimties metų, tad kalbėti apie vienatvę kiek keista.
Mindaugas: Turbūt. Kartais pajusdavau, kad artimo žmogaus šalia trūksta. Man gyvenime labai svarbu pastovumas, vidinė harmonija, pasitikėjimas ir ramybės jausmas. Negaliu į jį įsileisti bet ko. Tą vakarą netikėtai pamačiau Aistę. Priėjau, užkalbinau.
Aistė: Aš mačiau, kad jis mane stebi. Paskui pakvietė šokti. Taip ir susipažinome.
Mindaugas: Tik ji man nesutiko pasakyti savo telefono numerio. Apsikeitėme tik feisbuko vardais.
Aistė: Klube – garsiai leidžiama muzika, todėl daug bendravimo ten ir nebuvo. Jis tik pasiūlė parvežti mane namo, bet aš nesutikau. Važiuoti su nepažįstamu žmogumi man atrodė nepriimtina. Nors pirmą įspūdį Mindaugas paliko gerą – pasirodė normalus, tvarkingas vaikinas.
– Eilinė, paprasta, niekuo neišsiskirianti pažintis?
Aistė: Taip. Po to vakaro tapome draugais socialiniame tinkle, pradėjome susirašinėti. Žinojau tik tiek, kad jis – iš Jonavos. Ką veikia, kur dirba – nežinojau. Suprantama, kad peržvelgiau jo paskyrą socialiniame tinkle. Įstrigo vienas įrašas. Ten buvo vaikų piešiniai su prierašais „mūsų merui“, „geriausiam merui“. Mindaugo nieko neklausiau. Tačiau parašiau savo pažįstamai, kuri gyvena Jonavoje. Neieškojau informacijos interneto paieškoje, o tiesiog paklausiau jos, kas yra Jonavos meras. Ji parašė: Mindaugas Sinkevičius. Ir dar paklausė: „O ką?“
Mindaugas: Kaip atrodytų, jei pažinties pradžioje pasakyčiau: „Aš – meras“?
– Aiste, tačiau ši pažintis visiškai pakeitė ir jūsų gyvenimą. Jau netrukus jūs atvažiavote gyventi į Jonavą, o rytais nemažai jonaviškių jus gali išvysti bėgiojančią aplink Jonavos tvenkinius. Nebuvo diskomforto: iš Kauno – į Jonavą?
Aistė: Ne. Tik, pamenu, kai pasakiau mamai, kad turiu vaikiną, ji ėmė domėtis, kas jis toks ir ką baigęs. Mano tėvams labai svarbu, kad žmogus turėtų gerą išsilavinimą, darbą. Kai susipažinome, aš jau buvau baigusi bakalauro studijas. Kai mamai pasakiau, kad mano vaikinas – meras, jos veidas perbalo. Ji pamanė, kad jam – kokių 50–60 metų. O tuo metu Mindaugui tebuvo 29-eri.
– Mindaugai, atrodo, kad kalbamės mudvi su Aiste. Jūsų čia beveik nėra.
Mindaugas: Aš taip džiaugiuosi, kad kalba Aistė, o aš galiu tiesiog klausytis. Esu mažakalbis. Net ir ministerijoje po dviejų darbo dienų pasakiau, kad per jas išnaudojau savo savaitės žodžių limitą.
– Ar jus vienija ir bendri pomėgiai? Mindaugai, esate nubėgęs maratoną, mėgstate aktyvų laisvalaikį. O Aistė?
Mindaugas: Aistė anksčiau nebėgiojo. Pasiūliau.
Aistė: Greitai sutikau. Išties sportui reikia laiko, svarbu jo atrasti. Mes abu mėgstame aktyvų gyvenimo būdą, ramios atostogos pajūryje – ne mums. Važiuojame į kalnus, slidinėjame, važinėjame dviračiais.
Mindaugas: Dabar ji bėgioja dažniau nei aš. Kai susitvarkys dienotvarkė, noriu vėl grįžti prie intensyvių treniruočių – bėgimo, plaukimo.
– Tačiau kai pradėjote dirbti Vilniuje, jūsų kartu praleidžiamas laikas tapo trumpesnis?
Mindaugas: Dramatiškų pokyčių nebuvo, nors laiko sumažėjo. Mes susiskambiname, susirašome ir dieną.
Aistė: Taip, laiko mažiau. Natūralu – juk vien kelionė į darbą dabar užima daugiau laiko. Kai Mindaugas grįžta, aš kartais matau, kad jam norisi tik tylos ir ramybės. Jo darbas – nuolatinis bendravimas su žmonėmis, todėl namuose jis kartais nori tiesiog tylėti.
Mindaugas: O Aistė vakarais nori kalbėtis, kaip ir dauguma moterų. Klausti, pasakoti. Būna, kad man tiesiog reikia paprasčiausios tylos.
– Mindaugai, jūsų kolegos sako, kad esate ne paties lengviausio charakterio. Būti šalia jūsų sunku ar lengva?
Mindaugas: Net nežinau. Kaip sako vienas mano draugas, nė vienas mes nesame pyragėlis. Bet labai mėgstu konkretumą, aiškumą, paprastumą. Nemanau, kad su manimi labai sunku, nemanau, kad ir labai lengva.
Aistė: Jis kiek kitoks. Pavyzdžiui, Mindaugas man nepirktų prabangios rankinės. Jam tai atrodo tuščia. Tačiau jis nuolatos skatina mane tobulėti, mokytis. Mindaugas nėra tas vyras, šalia kurio galėtum apsileisti ir nieko nesiekti. Būdama greta jo aš taip pat turiu stengtis. Jam netinka bet kokia. Moteris šalia jo turi būti išsilavinusi ir įvairiapusiška, turinti savo siekių.
Kai susipažinome, buvau baigusi vadybos studijas ir dirbau. Tačiau jis mane paskatino mokytis toliau. Ėmiau studijuoti interjero dizainą, mat buvau baigusi dailės mokyklą Kaune. Esu iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jie – „prie meno“.
Ne kartą esame kalbėję, kad mes nė vienas nežinome, kaip susiklostys Mindaugo karjera, juk politika – toks nenuspėjamas reikalas. Todėl noriu žinoti, kad jei Mindaugui kas nors nutiktų, šeimą galėčiau išlaikyti aš.
– Kokios bus jūsų vestuvės?
Mindaugas: Pasirinkome galbūt tradicinį jų modelį – tai šventė sau ir artimiems žmonėms. Vestuvės – džiugi naujiena, ir ja su artimiausiais žmonėmis norisi dalintis.
Aistė: Tuoksimės vienoje Vilniaus bažnyčioje, kuri vėliau galbūt taps ir mūsų šeimos šventove. Kalbamės ir apie vaikus, apie ateitį. Mums labai svarbios vertybės, šeima, tradicijos. Tai atėjo iš mūsų abiejų šeimų. Tuo mes panašūs.
