Penktadienio rytą paaiškėjus, kad dėl žiaurių sumušimų ketverių berniukas mirė, tos pačios dienos popietę sostinėje žmonės rinkosi degti žvakučių. Tarp susirinkusiųjų buvo ir K.Savickytė.
„Lūžta FB ne tik nuo liūdesio, bet ir nuo įvairiausių epitetų, skirtų mamai ir patėviui. O aš tyliai galvoju, kad juk jie irgi užaugo iš tokių pačių vaikų: muštų, nemylėtų, paliktų. Ir kai vadinam juos nerinkdami žodžių, stojam į teisuolių pusę. O tokių, kurie nemylėti augo ir dabar savo vaikus augina, – be galo daug. Ir ką jie supranta? Aš irgi išgama, reikia gūžtis ir slėptis nuo tų teisiųjų. Ir toliau daužo vaikus tylomis – žodžiais ar kumščiu.
Tikrai neteisinu smurto ir konkrečių žmonių, bet pati labai gerai pažįstu bejėgystės jausmą, kurio užvaldyta rėkiu ir – taip – esu sudavusi savo dukroms.
Ir tik todėl, kad meilės namuose, kuriuose augau, buvo daugiau nei smurto (kuris buvo naudojamas auklėjamaisiais tikslais), turiu jėgų ieškoti pagalbos ir tapti kitokia motina. Todėl nuoširdžiai noriu, kad geriau visi pagalvotume, ką sakom. Ačiū!“ – viešai svarstė moteris.
