Netikėta staigmena, meilūs komplimentai, šviežiai spaustos sultys į lovą. Vaidą kasdien supa vyro dėmesys. O dabar – ir jaukus laukimas, apie kurį kartu tik tyliai pasvajodavo prieš miegą, mat birželį jų šeimą papildys dar vienas vaikelis, rašo žurnalas „Stilius“.
Prieš kurį laiką gera šeimos bičiulė juvelyrė Vaidos prašymu sukūrė Deividui kaklo papuošalą, ant kurio išgraviruotos visų šeimos narių vardų pirmosios raidės. Tačiau juvelyrė sumąstė palikti ir tuščios vietos naujam vardui.
„Norėjau sukurti Deividui šeimos talismaną. Visada maniau, kodėl čia taip tuščia, bet dabar šią vietą užpildysime“, – šypsojosi V.Grikšaitė-Česnauskienė.
Sūnūs Deividas (8 m.) ir Rojus (5 m.) nekantriai laukia, su kuo gi jie galės žaisti futbolą. Kaskart mažųjų futbolininkų nuomonė vis keičiasi.
„Deividas visada norėjo broliuko, o Rojus – sesers. Turime kalytę, todėl Rojus apskaičiavo, kad šeimoje būtų visų po lygiai. Tačiau kartą grįžęs iš treniruotės atlėkė pas mus ir pasakė, kad nori brolio, mat kai vyresnysis stovės vartuose, jam nebus kam perduoti kamuolio“, – juokėsi Vaida su Deividu.
– Kaip jūsų vyras reagavo, kai sužinojo, kad po širdimi nešiojate kūdikį?
– Kai apie savo kūno pokyčius pasisakiau Deividui, jis pasakė, kad jam reikia įrodymų. Po rungtynių rudenį, lapkričio 9 dieną, pajutau, kad pilve darosi kažkas neįprasta ir kartu tai, kas labai artima ir jau jausta. Vyras grįžta vakare po rungtynių pavargęs, o aš jam rodau įrodymą. Gulėjome vakare lovoje, dėliojomės planus – tai neapsakomas džiaugsmas.
Kai auginome pirmą vaiką, vis pagalvodavome, kas būtų, jeigu gimtų antras. Ir kai dabar yra du vaikai, atrodo, kad jie neišskiriami ir kitaip tiesiog negali būti. Kartu žaidžia, pešasi, bėgioja. Tuoj neįsivaizduosime savo šeimos be trijų vaikų. (Šypsosi.) Deividas taip pat yra iš trijų vaikų šeimos – jis turi jaunesnį brolį ir seserį. Mūsų šeimos modelis panašus. Sąmoningai tikrai nekopijuojame, bet likimas jau taip sudėliojo.
– Vaida, jūs tikriausiai norėtumėte mergaitės ir kartu draugės, su kuria galėtumėte moteriškai praleisti laiką.
– Namuose krūva sportinių batelių, spintose – marškinėlių. Grįžta vyrai po treniruotės, nusirengia, ir hm... (Juokiasi.) Rojus tikrai labai meilus – pribėga, pabučiuoja. To artumo ir ramybės sūnus turi labai daug. Aišku, auginant du berniukus norėtųsi mergaitės, bet mums svarbiausia, kad kūdikis gimtų sveikas ir gyvybingas, todėl lytis nesvarbu.
– Būdama nėščia jūs visu tempu dirbate. Ar nemanote, kad reikėtų daugiau ilsėtis?
Vaida: Nėštumas – ne liga. Per šventes manęs nespaudė darbai. Turėjau laisvų dienų, ilsėjausi namuose ir buvau tuo nepatenkinta. Kai būnu ūžesyje, darbe, regis, laukiu laisvos dienos, miego. Ir kai tai gaunu, pradedu galvoti, kad man blogai.
Deividas: Neįsivaizduoju jos nedirbančios. Vaida be to negali – jai reikia veiksmo. Bet dabar, kai ji laukiasi, dar daugiau dėmesio skiriu žmonai. Jai negalima sunkiai kelti, persidirbti.
Vaida: Deivido rūpesčiu labai džiaugiuosi. Išgyvenau sunkų rudenį, buvo toks etapas, kai negalėjau važiuoti į futbolo turnyrus, pakęsti triukšmo, bruzdesio. Vyras mane suprato, stengėsi padaryti taip, kad man būtų geriau, užsiimdavo su berniukais. Jie visi trys turi tokį nuostabų ryšį, esame tikra komanda. Kai susipažinome, Deividas buvo labai rūpestingas, nuo tada niekas nepasikeitė. Turiu nuo-stabų vyrą, vaikus – esu pati laimingiausia moteris.
– Galbūt trečias nėštumas jau lengvesnis, nes žinote, kas laukia netolimoje ateityje?
Vaida: Nusispjausiu tris kartus per petį, bet ir su pirmu, ir su antru kūdikiu jaučiausi puikiai, su trečiu kol kas lygiai taip pat – lyg viskas vyktų pagal vadovėlį. Aišku, nekalbu apie pačią nėštumo pradžią, kai buvau jautri kvapams, norėdavosi keisto maisto. Pavyzdžiui, su vyru rytais turime tradiciją užvažiuoti į parduotuvę ir nusipirkti šiltų bandelių, papusryčiauti darbe, o nėštumo pradžioje keletą rytų pirkau krabų lazdelių. Ir pati nesuprasdavau, ką darau, – juk visi ankstų rytą geria kavą. (Juokiasi.)
Deividas: Dabar jau sąlygas nebe tu diktuoji!
Vaida: Taip, kurį laiką valgydavau tai, ką matydavau parduotuvėje. Dabar visą mitybos planą dėlioja mažasis ar mažoji gyventoja. Darbų ir aktyvumo prasme esu išlikusi tokia pat. Mane supranta tie, kurie jau turi vaikų ir žino visus tuos išgyvenimus.
Kai laukiausi pirmojo vaiko, niekas to negalėjo įtarti, o su trečiu esu jau daug didesnė. Šis etapas įdomus tuo, kad vyras, kaip futbolininkas, pagal sutartis anksčiau išvykdavo į Graikiją, Škotiją, Azerbaidžaną. Mes visur keliaudavome paskui tėtį ir gyvendavome ant lagaminų. Trečias nėštumas kitoks: visi gyvename Lietuvoje, vyras atstovauja futbolo klubui „Trakai“, o aš darbuojuosi Lietuvos futbolo federacijoje.
– Bet jau namuose turite daugiau pagalbininkų.
– Taip, vaikai patys moka išsikepti kiaušinį. Vyresnysis Deividas iškepa sau ir broliui, pasidaro sausų pusryčių su pašildytu pienu. Tai nėra sunku. Šeštadienį atsikelia, leidžia mums pailsėti, uždaro duris ir užsiima savais reikalais. Jie savarankiški ir neabejoju, kad mums padės ir nori nenori taps dar savarankiškesni. Bet jų nespausime, jie juk turi savo vaikystę, kuria reikia džiaugtis.
– O gal tyliai pamąstote ir apie daugiau vaikų?
Vaida: Mes jaučiamės gerą darbą padarę, kad šeimoje jau yra du berniukai, o patys dirbame. Sunkios bemiegės naktys pasimiršo. Dabar vėl reikės sugrįžti prie sauskelnių. Trys vaikai gal jau yra gerai...
Deividas: Tu jau vėl ką nors planuoji?
Vaida: Aš negaliu planuoti. (Juokiasi.) Kaip bus, taip. Pasiduodu gyvenimo tėkmei, bet trys vaikai jau yra tobula!
– Ar esate griežti tėvai?
Vaida: Deividas nėra griežtas, bet jis teisingas, sąžiningas. Kadangi pats nemeluoja, to ir netoleruoja. Aš esu impulsyvesnė ir iškart pasakau griežtesnį žodį. O Deividas mane ramina ir tuo pat metu vaikus. Jis viską ramiai paaiškina – juk vaikai auga ne tik namų aplinkoje – yra darželis, mokykla, futbolo treniruotės, kur jie susiduria su įvairiais vaikais ir suaugusiaisiais. Žiūrėk, ir keiksmažodį parsineša.
Tada kalbamės su Deividu, ir sprendžiame, kur tokį žodį galėjo išgirsti.
Deividas: Su vaikais reikia kalbėtis, atskirti, kas yra gerai, o kas blogai. Ir aiškinti, ką vienas ar kitas žodis reiškia. Arba bandome gudrauti ir sakyti, kad ko nors nenupirksime, jei taip negražiai elgiasi. Jie turi dėlioti pliusus ir žinoti, kad žaislus taip pat turi užsidirbti būdami geri.
Kalbant apie futbolą, irgi nesu griežtas. Jie patys noriai lanko treniruotes. O aš patariu, mokau.
– Kokias vertybes savo vaikams bandote perduoti?
Vaida: Jau įskiepytas pareigos, atsakomybės, pagarbos jausmas, tradicijos. Per kiekvienas Kalėdas gaminame imbierinius namelius. Atrodo, grįžti po darbo pavargęs, bet būtinai turime pagaminti imbierinį namelį, negalime pasiduoti – juk tai tradicija, mes taip laukiame Kalėdų! Tas pat dėl kiaušinių marginimo. Nemerkiame visų kiaušinių tiesiog į spalvotus dažus. Dažome vašku, kad patys vaikai galėtų būti dailininkai, į viską įsijausti. Ką abu su Deividu patyrėme maži, tą norime perduoti savo vaikams. Viskas turi būti atliekama su meile.
– Jūsų šeimoje svarbią vietą užima futbolas. Kaip vaikus paskatinate siekti rezultatų?
Vaida: Jiems Deividas sako, kad svarbiausia futbole yra žaisti, degti noru. Ne-svarbu, laimi, nelaimi, svarbiausia – žaisti. Ir kai žaidi su užsidegimu, viskas išeina. Tėvai neturi teisės iš tokio amžiaus vaikų reikalauti rezultatų. Vaikai turi patys priimti sprendimus. Prieš kiekvienas rungtynes sakome: „Nenorėk nugalėti, nenorėk laimėti.“ Kad paskui vaikas nenusiviltų. Juk jie turi mažutes širdutes. Kai jiems bus trylika, gal tada treneriai iš jų pradės daugiau reikalauti. O yra tokių tėvų, kurie šventai įsitikinę, kad jų vaikas bus didelė žvaigždė, iš to uždirbs daug pinigų.
Aišku, mūsų vaikai nori būti kaip tėtis. Kai tik Deividas nusiperka naujus sportinius batelius, jie išpakuoja ir po visus namus su jais bėgioja. Taip, kaip aš vaikystėje su mamos bateliais.
– Vaida, jus supa vyrai ir vyriška veikla. Ar jie nepakeičia moteriškų pokalbių su draugėmis?
Vaida: Mano geriausia draugė – mama. Jai paminklą reikėtų pastatyti už tai, kiek man daug padėjo prižiūrint vaikus, kai Deividas būdavo komandiruotėse. Ji vis sako: „Vaida, daugiau dėmesio skirk sau.“ Jeigu skiriu laiko sau, jaučiu, kad atimu tokį svarbų laiką iš šeimos.
– 2002 metais esate laimėjusi gražuolės titulą. Ar tai įpareigoja dar labiau puoselėti savo grožį?
– Grožiui puoselėti nelabai turiu laiko ir tai darau labai minimaliai – atlieku būtiniausias kasdienes procedūras. Daug ką galiu pasidaryti pati, daug ką darau vaikams užmigus – pedikiūrą, manikiūrą. Per grožio konkursus išmokau kruopštumo. Svarbiausia mano procedūra – miegas.
Bet negalėčiau į miestą išeiti nepasidažiusi blakstienų. Pasidažiusi jaučiuosi pasitikinti savimi. Vyras sako, kad gražiausia jam esu natūrali. Nepatinka tai, kas dirbtina, – priaugintos blakstienos ar priauginti nagai, todėl ir dažausi labai saikingai.
– Gal yra dalykų, kuriems negalite atsispirti?
– Mano moteriška silpnybė – knygynai, ten praleidžiu daug laiko, patinka jų aplinka. Dar labai mėgstu audinių parduotuves. Vilniuje yra viena audinių parduotuvė, kurioje laikas tirpsta. Esu dovanų gavusi siuvimo mašiną, todėl man vis įdomu dėlioti audinius. Drabužių parduotuvių nemėgstu, gaila laiko. Yra keletas – kai tikrai reikia, nuvažiuoju, nusiperku ir esu laiminga. Neturiu kantrybės ilgai vaikščioti ir žiūrėti, iškart važiuoju turėdama tikslą.
– Kaip atsiskleidžia jūsų kūryba, kai namuose stovi siuvimo mašina?
– Atsimenu, kai buvau maža, mama kalėdinius kostiumus man pasiūdavo, todėl tai darau ir savo vaikams. Jiems tai svarbu. Paprasta nusipirkti ar išsinuomoti. Bet mes norime, kad vaikas jaustų šilumą, kad štai mama pasiuvo kostiumą, o tėtis padarė kepurę.
Per šventinį laikotarpį labai norėjau megzti. Nusipirkau siūlų, per keletą dienų nusimezgiau liemenę. Dabar ypač norisi kruopštumo.
– Deividai, kurios Vaidos savybės jus žavi, o kurios erzina?
Deividas: Jos aktyvumas man patinka, bet kai jo būna per daug, irgi gali erzinti. Kas per daug – tas nesveika, juk viskam yra ribos. Ji mėgsta užsisėdėti darbe. Kita vertus, taip labiau jos pasiilgstu.
Ji labai graži.
Vaida: Jis taip dažnai tai kartoja, kad kartais tuo nepatikiu.
Deividas: Ji labai graži, graži, graži... Kai pasakau „graži“ ir „myliu tave“, Vaida iškart klausia, ar tikrai. (Juokiasi.)
– Vaida, ar jūsų vyrai romantiški?
– Tikrai romantiški. Džiaugiuosi – visi trys yra supratingi ir geri. Bet jie berniukai, todėl faktas, kad šeimoje yra trys vyrai ir futbolas žaidžiamas tiek stadione, tiek namuose, viską pasako. Dažnai prašau ramybės ir tylos namuose. Vaikai grįžta iš mokyklos pavargę, bet įsijungia trečiasis kvėpavimas ir dūksta su kamuoliu.
O staigmenas galėčiau vardinti nesu-stodama. Vyras labai mėgsta jas daryti. Pavyzdžiui, pernai Valentino dieną sutikome Italijoje, Veronoje. Deivido futbolo klubas kaip tik tuo metu ten stovyklavo. Staiga jis man paskambina ir sako, kad atsiuntė lėktuvo bilietus ir po poros dienų turiu atskristi. Norėjosi atostogų ir iš-trūkimas su mylimu žmogumi į visai kitą aplinką buvo nuostabus ir romantiškas. Dabar vis prisimename, kaip smagiai praleidome laiką.
Deividas: Jeigu matau, kad žmonai patinka, mane tai dar labiau džiugina. Kai ateina šventė, visada susikaupiu, pamąstau, kaip turėčiau pradžiuginti.
Vaida: Kartą buvo tokia juokinga situacija – tarsi pamoka. Kalėdos, visi įsisukę į gamybos procesą, keičiasi dovanomis, o mes su Deividu sutarėme, kad svarbiausia, jog turime šeimą ir nereikia tų dovanų.
Ir neturėdamas nieko, bet labai norėdamas vis tiek ką nors įteikti Deividas padovanojo tokią dovaną, kurios tikrai nesupratau ir netgi pyktelėjau. (Juokiasi.) Vietoj padėkos vyras gavo barti. Jis labai nepataikė ir nupirko tik tam, kad nesijausčiau liūdna. Jau geriau nieko negauti! Aišku, Deividas į tai reagavo jautriai. Dabar mėgstu tai jam priminti juoko forma.
Man tikrai nesvarbu dovanos dydis ar kaina. Šiais metais gavau labai gražią pižamą, net terasoje sniege šokinėjau. Prie jos buvo pridėti šilti pūkiniai bateliai. Man, mamai, tai pati geriausia dovana – juk dabar ypač norisi jaukių patalų.
– Ką jums reiškia Valentino diena?
Deividas: Norėčiau, kad tokių dienų būtų daugiau. Gal tada pasaulyje būtų daugiau meilės.
Vaida: Aišku, yra daug yra nuomonių: vieniems ji patinka, kiti teigia, kad tai komercinė šventė. Bet tai tarsi priminimas, kad reikia pabūti tik su tuo žmogumi dviese: susiorganizuoti vakarienę, išeiti kur nors. Vėlgi nebūtina ko nors dovanoti, svarbu dėmesys.
– Ar jūsų šeimoje yra buvę kibirkščių?
Vaida: Kaip ir kiekvienoje šeimoje, žinoma. Aš esu ugnis, kuri užsiliepsnoja.
Deividas: Aš – vanduo, kuris viską užgesina. (Juokiasi.)
Vaida: Būna daug situacijų, kai reaguoju impulsyviai, gal isteriškai, bet Deividas protingai nusodina. Tai visiškai maži dalykai – mūsų santuoka nėra patyrusi krizės.
– Kaip reikia kurstyti santykius? Kartą esate užsiminusi, kad vyrui retkarčiais šokate viliotinį.
Deividas: Mūsų poroje yra aistringų momentų. Jauni dar esame, viskas pas mus puiku. (Šypsosi.) Vaidai jaučiu tokius jausmus, kad nieko per daug kurstyti nereikia.
Vaida: Pas mus viskas, kas įvykę geriausia, buvo neplanuota. Pakurstyti nėra sudėtinga, bet turi būti pagarba vienas kitam ir noras tai daryti. Jeigu reikia versti – nieko gera. Susituokę esame dešimtmetį, bet laimės recepto nežinau. Darome tai, kas mums patinka.
– Kuriam iš jūsų labiau reikia dėmesio?
Vaida: Abiem. Užsibūnu darbe, o jis paskambina ir pasako, kad nori pabūti su manimi. Važiuojame į kiną, vakarieniaujame.
Nesame robotai, būna sunkių momentų, kai jaučiamės sumišę, sutrikę. Tada visa šeima ieškome ramybės Bernardinų bažnyčioje. Iš ten išeiname kitokie, atsiriboję nuo minčių, rūpesčių, problemų. Ta aplinka suteikia lengvumo, pasisemiame stiprybės ir tikėjimo.
