Sandra išgarsėjo po to, kai LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“, kalbėdami apie neįprastą jos pasiektą rekordą laidos vedėjai Živilė Kropaitė ir Richardas Jonaitis prapliupo nevaldomu juoku, o šį vaizdo įrašą internete peržiūrėjo šimtai tūkstančių internautų.
Pernai rudenį pėsčiųjų žygio Nemuno kilpomis metu S.Valančauskaitė atbulomis nužingsniavo 55 kilometrus.
Nors S.Valančauskaitė nėra profesionali sportininkė, jos pasiekimai – įspūdingi, rašo žurnalas „Stilius“.
Sportu klaipėdietė susidomėjo ne taip seniai – maždaug prieš penkerius metus. Tarp S.Valančauskaitės pasiekimų – ir įveiktos triatlono rungtys, nors prieš tai atkakli žemaitė net nemokėjo gerai plaukti. Netrukus po to ji dalyvavo ir plaukimo maratone – per parą nuplaukė daugiau nei 31 kilometrą.
Neseniai, atlikdama „mirties traukos“ pratimą, sportininkė iškėlė 117 kilogramų svorį.
Sandros bičiuliai ir draugai nesistebi jaunos moters užsispyrimu įveikti išsikeltus tikslus ir neabejoja nė viena jos, atrodytų, sportine beprotybe.
„Kai sumaniau eiti atbulomis, nė kiek neabejojau, kad man pavyks nueiti visus užsibrėžtus kilometrus, tik svarsčiau, kiek sunkus bus šis ėjimas. Eiti atbulomis man pasiūlė žygio Nemuno kilpomis organizatoriai – „TrenkTuras“. Jie žygio metu net paženklino specialią trasos vietą visiems, norintiems išbandyti tokį ėjimą“, – sakė S.Valančauskaitė.
Kad ir kaip juokingai skambėtų Sandros pasiektas rekordas, pati moteris sako, kad šis ištvermės ėjimas jai nebuvo linksmas. „Ėjimas atbulomis nebuvo žaidimas. Tai buvo iššūkis man pačiai. Esu žemaitė – užsispyrusi, todėl žinojau: kad ir kas nutiktų, pasieksiu finišą.
Sunkiausia buvo ties 42–43 kilometrais. Akyse kaupėsi ašaros, svajojau apie lengvą sustojimą punkte ir prasitampymą. Daug motyvacijos suteikė ir artimųjų palaikymas – jie mane pasitiko viename iš žygio poilsio punktų“, – pasakojo S.Valančauskaitė.
Iki tol moteris niekada nebuvo ėjusi atbulomis daugiau nei poros metrų, o treniruotis pradėjo tik sumaniusi įveikti rekordą.
„Organizmui buvo tikras šokas, vestibuliarinis aparatas nesuprato, kas vyksta, galva sukosi, pėdas ir čiurnas skaudėjo. Ėjimas atbulomis iš pradžių kėlė tikrai daug juoko ne tik man, bet ir aplinkiniams. Žmonės į mane žiūrėdavo keistai.
Eidamas atbulomis žmogus jau savaime prieštarauja savo fiziologijai. Negali matyti, kur eini, pasukti galvos ir pėdos pratusios eiti į priekį, o ne atvirkščiai.
Tiesa, smagiausia tai, kad eidamas su kompanija gali bendrauti lengvai juos matydamas, nereikia sukti galvos“, – juokėsi S.Valančauskaitė.
Išvardyti visus Sandros sportinius pomėgius – ne taip lengva. Ji plaukioja, eina, bėga, važiuoja dviračiu, dalyvauja orientacinėse treniruotėse, multisporto varžybose, o naujausia jos aistra – „CrossFit“ treniruotės, kuriose dera svoriai, kardiotreniruotės, gimnastika, aerobika.
„Dažniausiai sportuoju kelis kartus per dieną. Mano žadintuvas skamba kasdien 5.33 val. ryto. Tuomet lekiu minti dviračio, į baseiną ar į „CrossFit“ treniruotes. Vakare einu į gimnastiką arba sunkiosios atletikos treniruotes. Pradėjau sportuoti nuo bėgimo treniruočių. Kartais bėgimas buvo kaip būdas praskaidrinti galvą, o kartais – galimybė pabūti su savimi ir apmąstyti daugybę dalykų“, – pasakojo klaipėdietė.
Sandra sako, kad nederėtų sureikšminti jos iškelto 117 kilogramų svorio vien dėl įspūdingai atrodančio triženklio skaičiaus. Svorių kėlimas – ne tik fizinis, bet ir psichologinis darbas.
„Pirmiausia buvo svarbu ne kuo daugiau iškelti ar išrauti – svarbiausia buvo technika. Viskas prasidėjo nuo paprastos medinės lazdelės, o laikui bėgant atsirado ir grifas, ir vis didesni svoriai.
Turi būti stiprus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Man pačiai dirbant su svoriais buvo kiek sunku pereiti nuo dviženklio kilogramų skaičiaus į triženklį. Taip pat jei ateisi piktas ar susierzinęs, tau gali nepavykti padaryti net paprasčiausio pra-timo, tarkim, dvigubo šuoliuko virvute“, – pasakojo S.Valančauskaitė.
Daug dėmesio sportui skirianti moteris rūpinasi ir savo mityba. Tiesa, sveikai maitintis jai pavyksta beveik natūraliai ir be didelių pastangų.
„Kai daug sportuoji, automatiškai stengiesi sveikiau ir taisyklingiau maitintis. Nevalgau cepelinų, kiaulienos – produktų, nuo kurių sunkiai jaučiuosi. Valgau vaisius, daržoves, paukštieną, jautieną, kitaip tariant, viską, kas man skanu. Tikrai neriboju savęs dėl ledų ar pyrago gabalėlio, jei labai noriu, suvalgau ir šokoladuką, ir išgeriu taurę vyno. Pati labai mėgstu gaminti, todėl iš vakaro susiruošiu maistą kitai dienai, viskas būna suplanuota ir sudėta į dėžutes“, – pasakojo S.Valančauskaitė.
Šiuo metu Vilniuje gyvenanti, tačiau žemaite save vadinanti S.Valančauskaitė taip pat gerai jaučiasi ir su vakarine suknele, ir su sportiniais bateliais.
Jei pravertume Sandros spintos duris, rastume apie 15–18 porų sportinių batelių. Vieni jų skirti bėgti, kiti – golfui, važiuoti dviračiu ir kitoms treniruotėms.
„Turiu ir aukštakulnių, tačiau jų – tikrai mažiau. Mano spintoje – ne tik sportiniai drabužiai, yra ir nemažai suknelių, nes jas vilkėti labai mėgstu“, – sakė S.Valančauskaitė.
Vienoje telekomunikacijų įmonėje projektų vadove dirbanti S.Valančauskaitė nei vaikų, nei šeimos dar neturi. Todėl, kaip ji sako, gali sau leisti sportui skirti tiek laiko, kiek pačiai norisi, nors kartais diena viskam atrodo per trumpa.
„Man labiausiai gaila laiko, kurį praleidžiu automobilių spūstyse, o jei para turėtų bent trimis valandomis daugiau, neabejodama jas skirčiau miegui. Tada vietoj penkių valandų miegočiau visas aštuonias. Tai būtų tobulas poilsis“, – juokėsi S.Valančauskaitė.
Geležine mergina draugų vadinama Sandra sako pasvajojanti ir apie šeimą, ir apie vaikus.
„Aišku, jau norėtųsi šeimos ir vaikų, tiesiog dar nesutikau savo antrosios pusės“, – sakė klaipėdietė.
Nors yra sakančių, jog svorių kilnojimas ir intensyvios treniruotės nėra suderinami su moteriškumu, Sandra teigė, jog tai – netiesa.
„Manau, kad moteris moteriška tiek, kiek ji pati viduje tokia yra, kiek ji sugeba šypsotis ir flirtuoti, būti švelni ir jautri. Aš sporto salėje būnu su sportine apranga, sportiniais bateliais, prakaituota, tačiau už jos ribų – visada pasidažiusi, susišukavusi, pasikvepinusi, su suknele ir aukštakulniais“, – sakė ji.
S.Valančauskaitė neturi susikūrusi vyro idealo, tačiau vyras pirmiausia turi traukti savo esybe, charizma, būti mandagus, kultūringas, dėmesingas.
„Na, ir aukštesnis už mane, – juokėsi S.Valančauskaitė. – Esu gana stipri, savarankiška ir nepriklausoma, todėl dažnai jaučiu, kaip vyrai į mane žiūri su baime. Bet gal ne dėl to, kad aš stipri, o dėl to, kad jie šalia manęs bijo pasirodyti silpni? Šalia įsivaizduoju vyrą, kuris rūpintųsi manimi, lepintų, palaikytų, mylėtų – šalia kurio jausčiausi saugi. Ir dar toks, kuris suprastų mano aistrą sportui.“
