Marius šiuo metu žaidžia Ispanijai priklausančios Tenerifės „Iberostar“ klube, o Salomėja mokslus kremta privačiame LCC tarptautiniame universitete, kuris įsikūręs Klaipėdoje. Krepšininko rungtynių grafikas intensyvus, todėl Salomėja džiaugiasi, kad šiame universitete turi daug atostogų ir gali dažnai nuskristi pas mylimąjį, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Kartais juokaujame, kad Ispanijoje praleidžiu daugiau laiko nei Klaipėdoje. Per metus pas Marių keliauju maždaug penkis kartus. Kartais praleidžiu ten vos kelias dienas, o kartais ilgiau nei mėnesį. Marius į Lietuvą grįžta tik vasarą, pasibaigus sezonui, ir tai pabūna vos kelias savaites.
Taip, kartais kelionės būna ilgos ir varginančios, daug persėdimų, bet tai smulkmena. Ko nepadarysi dėl mylimo žmogaus“, – šypsosi žavi šviesiaplaukė.
Salomėja neskubėjo susikrauti lagaminų ir paskui mylimąjį vykti į saulėtąją Ispaniją. Merginai daug svarbiau buvo įgyti išsilavinimą ir nebūti tik blizgančiu vyro papuošalu.
„Žinau, kad iš pirmo žvilgsnio ne vienam pasirodau kaip eilinė blondinė, nuolat lipdoma krepšininko draugės etiketė. Tai juokinga. Noriu tikėti, kad pasauliui turiu pasiūlyti daugiau nei šis stereotipas. Labai vertinu išsilavinimą. Turėjau visas galimybes baigusi mokyklą kartu su Mariumi išvykti į Ispaniją ir ten žaisti šeimą, būti jo papuošalu, – kalbėjo S.Karvelytė. – Pasirinkau daug sunkesnį variantą – ketverių metų draugystę per atstumą. Buvo nepakeliama, pirmais metais verkdavau, rašydavau Mariui, kad mesiu universitetą ir daugiau niekada nesiskirsime. Tačiau šeima, Marius ir draugai net neleido apie tai galvoti – juk studijų metai patys geriausi! Meilė palauks.
Na, ir iš tikrųjų tie ketveri metai taip greitai bėga... Likti mokytis buvo vienas geriausių mano sprendimų! Nesvarbu plaukų spalva, noriu, kad gražiausias mane apibūdinantis dalykas būtų mano protas. Stiprybės semiuosi iš tikėjimo. Už viską dėkoju Dievui, jaučiu begalinį jo rūpestį ir meilę savo gyvenime. Net jeigu nesiseka, žinau, kad tai pamoka ir todėl turiu judėti toliau. Tai mano įkvėpimas“, – tvirtino mergina.
Salomėja su būsimuoju vyru susipažino mokykloje, šeštoje klasėje, tačiau iki 11 klasės tik prasilenkdavo koridoriuose.
„Marius nuo mažų dienų mokykloje išsiskyrė ne tik ūgiu, bet ir charakteriu, jis visada būdavo apsuptas draugų. Atsimenu jį kaip juokingą ir labai padūkusį. Jis buvo iš tų vaikų, kuris pirmas mokyklos kieme pradėdavo sniego karą, todėl dažnai tekdavo nuo jo bėgti“, – juokdamasi prisimena mergina.
Pora mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, po 10 klasės Salomėja turėjo galimybę per mainų programą metams išvykti mokytis į Ameriką. Mergina iš anksto žinojo, kad grįžusi turės kartoti 11 klasės kursą, nes amerikietiška švietimo sistema neatitinka mūsiškės. Taip po metų Amerikoje Salomėja grįžo ne į savo, o į metais jaunesnių – M.Grigonio – klasę.
„Atsimenu, kai atėjau į pirmą pamoką, visi suolai jau buvo užimti, išskyrus vieną... Žinoma, Marius buvo tas, kuris pasiūlė man atsisėsti šalia jo. Nuo tada taip ir neišsiskyrėme“, – pažintimi, kuri porai tapo lemtinga, džiaugėsi S.Karvelytė.
– Tikriausiai jūsų šeimoje nuolat kalbama apie krepšinį. Gal ir pati įsitraukėte į šį sportą?
– Aš krepšinio žaisti nemoku, man trūksta koordinacijos. (Juokiasi.) Jei ne Marius, turbūt apie krepšinį kalbėtume labai retai. Dabar ir su mano, ir su Mariaus šeima stebime ir aptariame visas rungtynes. Pats Marius nelabai linkęs su manimi kalbėti apie šį sportą, jam to kartais būna per daug. Jis stengiasi atskirti darbą nuo namų.
– Ar esate didžiausia jo sirgalė?
– Be abejonės! Manau, jam svarbiausia jaustis mylimam ir užtikrintam, kad po rungtynių, nesvarbu, kokia tą dieną buvo statistika, jį pasitiks šypsena ir palaikymas. Aikštelėje matau tik jį, man jis visada geriausias ir gražiausias, net jei ir pralaimi. (Šypsosi.) Todėl Marius kartais ne juokais supyksta, kad nemoku būti kritiška. Tačiau žinau, su kokiu įkvėpimu jis treniruojasi ir žaidžia, net kai patiria traumą. Labai juo didžiuojuosi. Mane žavi jo užsispyrimas.
– Jūsų senelis – laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas ir vedėjas V.Mačiulis. Kokių jums ir Mariui patarimų pažeria?
– Turbūt nėra srities, kurioje senelis nebūtų davęs gyvenimiško patarimo. (Šypsosi.) Juodu su močiute yra labai jaunatviški, todėl su jais galiu bendrauti kaip su draugais. Abu skatina siekti užsibrėžtų tikslų, pataria, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Senelis visada pabrėžia mano gerąsias savybes, padrąsina, pamoko, nuramina. Taip pat aiškiai pasako, kur turiu pasitempti. Žodžio kišenėje tikrai neieško. Esu jam be galo dėkinga, pirmiausia būtent jis mane užkrėtė meile krepšiniui. Dažnai su juo susitikti negalime, todėl naudojamės šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis.
Senelio patirtis krepšinio pasaulyje įspūdinga, Marius dar net nebuvo gimęs, kai senelis jau sukosi šioje srityje. Atrodo, kad su Mariumi jie sutaria neblogai, nes kai susitinka, pokalbių temų jiems tikrai nepritrūksta.
– Sportininko dienos režimas griežtas: reikia laiku keltis, sveikai maitintis. Dažnai antroji pusė ima gyventi jo gyvenimą. Kaip yra pas jus?
– Pati rutinos nemėgstu, todėl niekada nebūčiau pagalvojusi, kad teks savo gyvenimą sieti su profesionaliu sportininku. Išties krepšininkų režimas griežtas, bet Marius puikiai susiplanuoja savo dienotvarkę ir mitybą. Kadangi gyvenu studentišką gyvenimą, man tai daryti sekasi kur kas sunkiau. Marius neretai renkasi sveikuoliškus, ekologiškus produktus, skaito jų sudėtį, įvairina maisto racioną. Gerai, kad bent vienas iš mūsų tai daro, nes aš maitinčiausi tik šokoladu ir plikytos tešlos pyragaičiais su kremu viduje. (Juokiasi.)
– Kai būnate atskirai, kaip malšinate ilgesį?
– Kadangi jau kurį laiką turime bendrauti per atstumą, draugai gali patvirtinti, kad abu nepaleidžiame iš rankų telefono. Mums tai vienintelis būdas ryšiui palaikyti. Gyvename XXI amžiuje, todėl nors mus skiria tūkstančiai kilometrų, galime bendrauti be problemų. O būdama Ispanijoje vieniša tikrai nesijaučiu, nes ten jau susiradau daug draugių.
Mariaus grafikas intensyvus: treniruotės, kelionės, rungtynės, todėl laikas kartu mums labai brangus. Per darbus pasiilgstame vienas kito, todėl laisvalaikį leisti atskirai mums būtų tiesiog nepriimtina. Iš tikrųjų esame paprasti, mums daug nereikia. Dažnai leidžiame laiką ant jūros kranto, mėgaujamės ispaniška virtuve ir gėrimės vaizdais, egzotika. Daugelis neturi tokios galimybės, todėl vertiname tai, ką turime.
– Kartu esate penkerius metus. Kas sutvirtina draugystę?
– Kai pradėjome draugauti, buvome visai jaunučiai. Abiem tai buvo pirmoji meilė, pirmi rimti santykiai, todėl vienas be kito negalėdavome būti. Man teko susitaikyti su sportininko rutina. Turėjau suvokti, kad draugauju ne tik su Mariumi, bet ir su jo krepšiniu. Kad ir kaip tai skambėtų, išmokau visada būti pasiruošusi blogiausiam. Kiek daug planų, kelionių, gimtadienių yra tekę atidėti dėl Mariaus traumos, treniruočių ar rungtynių. Laikui bėgant šie nesklandumai mus suartino, leido dar geriau pažinti vienam kitą. Tapome geriausiais draugais. Marius yra juokingiausias žmogus pasaulyje, niekas nemoka prajuokinti taip, kaip jis. Žavu matyti, kaip Marius skleidžiasi, tobulėja, bręsta kaip asmenybė ir kaip vyras.
– Vasarą ketinate susituokti. Šiais laikais poros neskuba žengti tokio rimto žingsnio. Ar negirdite iš aplinkinių, kad esate per jauni santuokai?
– Vestuvių dieną jau abu būsime 23-ejų. Šį pavasarį baigsiu universitetą. Abu esame tikintys, santuokos nebijome, todėl susimetę gyventi nematome prasmės. Dažnai girdime iš vyresnių draugų, pažįstamų, kad jų santykiai klostosi puikiai, tačiau santuokai jie dar nepasiruošę. Todėl iškyla klausimas: bučiuotis pasiruošę, apsikabinti pasiruošę, bet prisiimti atsakomybės už kitą žmogų nepasiruošę? Žodis „meilė“, mano ir Mariaus akimis, yra veiksmažodis, tai nuolatinis darbas.
– Kokia tai bus šventė?
– Planavome iškelti didelę puotą draugams ir giminėms su muzikantais, vedėjais ir žaidimais. Iškart po sužadėtuvių kaip akis išdegusi pradėjau viską planuoti, todėl bakalauro darbui pasirinkau artimą temą – vestuvių planavimą. Tęsiant studijas ir galvojant apie būsimą šventę vieną dieną mane lyg žaibas trenkė. Vestuvės – tokia tuštybių mugė! Kam mes tai darome? Tai juk mūsų šventė, todėl neprivalome paisyti lietuviškų standartų ir tilpti į kokius nors rėmus. Nusprendėme tuoktis Jėzuitų bažnyčioje, ten, kur viskas ir prasidėjo. Po ceremonijos pabendrausime tik su artimaisiais ir tą pačią dieną išskrisime į povestuvinę kelionę. Nei gėlės, nei dovanos mūsų laimingesnių nepadarys, todėl savo ir svečių pinigus, skirtus mūsų šventei, paaukosime kūdikių namams. Norime savo meilę švęsti padėdami kitiems, šiuo atveju – patiems mažiausiems.
– Ar po vestuvių galvojate apie bendrus namus?
– Žinoma, kad gyvensiu ten, kur žais Marius. Jau ilgai buvome toli vienas nuo kito. Mudu įsimylėjome Ispaniją, jos kultūrą, tradicijas. Būtų smagu ten dar pagyventi, nes Marius jau laisvai moka kalbą, turi daug draugų ir yra puikiai ten prisitaikęs. Tačiau esame lankstūs, viskas priklausys nuo to, kur pasisuks Mariaus karjera.
– Pavydas jūsų šeimoje retas ar dažnas jausmas?
– Jeigu mums pavydi, tai nebent ispaniškos saulės, kuri džiugina visus metus. (Juokiasi.) Nepaisant to, šeimoje tokio dalyko išvis neturėtų būti. Mes džiaugiamės vienas kito pasiekimais, sėkme.
Jaučiuosi labai mylima, pasitikiu Mariumi. Aišku, būna visko. Kaip ir tarp visų porų, taip ir mes kartais nesusikalbame, tačiau jau pasimokėme, kad pavydas neduoda jokių vaisių.
– Ar daug laiko praleidžiate prie veidrodžio prieš kur nors išeidama?
– Vadovaujuosi mintimi, kad kiekviena moteris privalo prisižiūrėti. Juk esame kaip gėlės, turime žydėti, puoselėti save. Manau, kad itin svarbu mokėti išryškinti gražiausius savo bruožus. Nesuprantu moterų, kurios tiesiog pasiduoda, nustoja savimi rūpintis. Kadangi Kaune esu baigusi makiažo kursus, išmokau kelių gudrybių, dėl kurių man nereikia prie veidrodžio stovėti valandų valandas.
– Kokios veiklos norėtumėte imtis po studijų?
– Komunikacijos studijos unikalios tuo, kad įgytas žinias galima pritaikyti daug kur. Svajoju apie magistro studijas svetur, man patinka mokytis, tobulėti. Labai tai vertinu. Tačiau šiuo metu, be studijų, intensyviai domiuosi paramos fondais ir įvairia labdaringa veikla. Degu noru padėti žmonėms, tikiu, kad visi nusipelno antro šanso. Augau labai geroje šeimoje, tėvai ir seneliai man suteikė viską ir dar daugiau. Supratau, kad nei turtai, nei daiktai manęs laimingos tikrai nepadarys.
Šias Kalėdas su Mariumi šventėme kitaip: priruošėme daug maisto ir dalinomės juo su vargšais, benamiais. Tai buvo geriausios Kalėdos, jaučiau begalinį džiaugsmą ir vienybę. Kiek nedaug reikia, kad nors trumpam padarytum kitą žmogų laimingą. Supratau, jog nenoriu, kad tai būtų tik vienkartinis kalėdinis nuotykis, noriu, jog tai pasiektų kuo daugiau žmonių.
Po truputį mokausi ispanų kalbos. Juk Marius amžinai nebus mano vertėjas, todėl turiu priežastį labai stengtis.
