Netrukus trečio vaiko su vyru verslininku Tomu susilauksianti Beata nežada lėtinti gyvenimo tempo. Kai pokalbio su maisto gamybos žinove susitikome studijoje „Beatos virtuvė“, ji kaip užsuktas vilkelis skrajojo po erdvią teritoriją, su kolegėmis derindama naujų patiekalų fotosesiją, aptarinėdama būsimo pavasarinio žurnalo „Beatos virtuvė“ straipsnius ir stilių.
Vos pasisveikinusi Beata iškart puolė virti kavos ir įsiūlė naminės picos gabalėlį. Vaišinga, besišypsanti, užkrečiamai ir garsiai kvatojanti tarsi visas orkestro kolektyvas pagal komandą, ji visiškai nepriminė stereotipinės nėščiosios – išblyškusios, išvargusios, pajuodusiais paakiais.
Kūdikio laukimu besimėgaujanti kulinarinių leidinių autorė turi sėkmingos veiklos ir laimingo gyvenimo receptą: „Niekada sau nieko nedraudžiu, nespraudžiu savęs į rėmus. Visuomet darau tik tai, ką noriu daryti.“
Dar kažkiek padirbėjusi savo studijoje Beata ruošėsi vykti į mokyklą pasiimti vaikų – Izabelės (10 m.) ir Jurgio (8 m.), po to atžalas turėjo nuvežti į būrelius, galiausiai grįžusi į namus šeimai paruošti vakarienę.
Laikydama rankose savo naujausią knygą „Viskas suskaičiuota“ B.Nicholson sakė, kad šį kartą ji yra visai kitokia – daug lengvesnė, plonesnė. Knyga patiks tiems, kurie nesikankindami nori atsikratyti kelių kilogramų svorio ir maitintis sveikai bei lengvai. Gausiai iliustruotame leidinyje – dviejų savaičių valgymo dienoraštis.
Kiekvienos dienos maisto norma yra 1400 kalorijų, tačiau skaniai pavalgyti mėgstantiems smaližiams alkio neteks kęsti, nes patiekalų porcijos yra gana didelės. Beatos sukurtame valgiaraštyje yra pusryčiai, pietūs, vakarienė bei trys užkandžiai.
„Ši knyga yra savotiško nuotykio rezultatas. 2016 metų rudenį tris mėnesius skraidžiau į Londone esančią kulinarijos mokyklą ir mokiausi sveikos mitybos. Baigiamasis darbas buvo mitybos planas pasirinktam žmogui. Pasirinkau savo seserį Odetą – ji mėgsta išbandyti naujienas ir kaip tik norėjo atsisveikinti su vienu kitu kilogramu.
Man taip patiko kurti mitybos planą, o seseriai – juo vadovautis, kad šovė mintis visa tai pavesti knyga“, – pasakojo B.Nicholson.
Visos jos knygos turėjo sumanymą ir tikslą. Į pirmąją kulinarijos knygą, kuri, autorė manė, bus pirma ir paskutinė, ji sudėjo visus populiarius receptus, kurie jos virtuvėje buvo naudojami nuolat.
Šeimos valgių knyga sulaukė didelės sėkmės. Antrojoje knygoje daugiau dėmesio skiriama šventėms ir metų laikams. Trečioji knyga buvo skirta konditeriniams kepiniams – duonai, pyragams, sausainiams, pyragaičiams, tortams.
„Knygą kūriau metus ir valgiau tortus bei pyragus. Gamindama ir viską aprašinėdama buvau priversta viską išragauti. Mano vyras priekaištavo, esą kiek galima tuos pyragus kepti, po fotosesijų liepdavo išnešti gardėsius iš namų. Aš juos išdalindavau draugams, kaimynams. Po knygos išleidimo į kepinius nebegalėjau net pažiūrėti.
Natūralu, kad kitoje kulinarinėje knygoje norėjau kalbėti apie daržoves. Po jos dienos šviesą išvydo knyga mamoms su patarimais, kokius patiekalus gaminti atžaloms. Galiausiai įgyvendinau savo seną svajonę – išleidau lietuviškų valgių knygą anglų kalba, kuri pristato lietuvišką virtuvę užsieniečiams. Vėliau atsirado ir šios knygos lietuviškas variantas. Visos mano knygos buvo gana didelės ir storos, todėl norėjau, kad pastaroji būtų lengva, plona. Iš pradžių planavau rašyti knygą apie keksiukus, bet Tomas mane sukritikavo, nes nenorėjo, kad namuose būtų keksiukų perteklius. Ir kai pradėjau lankyti subalansuotos mitybos kursus, supratau, kad skaitytojams pateiksiu dviejų savaičių nekaloringo maitinimosi planą, kad žmonės valgytų ir lieknėtų“, – pasakojo Beata.
– Bet jūs nesate iš tų žmonių, kurie daug dėmesio skiria dietoms, kalorijų skaičiavimams, alpsta dėl kiekvieno papildomo kilogramo?
– Aš esu iš tų žmonių, kurie mano, kad maistas yra labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Esu tradicijų šalininkė. Žinoma, man patinka tos visos naujos valgymo kryptys, kai vieni atsisako mėsos, kiti – pieno produktų, nes ieškojimai yra gerai ir galima daug ko pasimokyti. Tačiau reikia nepamiršti, kad maitintis reikia taip, kaip sumanė gamta. Nemanau, kad žaliavalgystė turi ateitį. Tiesiog norėjau susisteminti savo sukauptas žinias, kurias aš, domėdamasi maistu, renku. Taip, pirmą kartą kurdama receptus pradėjau galvoti apie maisto kaloringumą, bet ne apie alinančias dietas.
Naująja knyga noriu parodyti, kad dietiniai patiekalai gali būti skanūs ir įdomūs. Žmogus valgydamas neturi jaustis kankiniu. Mano seseriai Odetai maitinimosi planas labai patiko, ji numetė ke-lis kilogramus. Kai po gimdymo nustosiu žindyti kūdikį, tuomet ir pati galėsiu maitintis pagal knygą, nes daugelį patiekalų taip gaminu ir dabar, tik, aišku, neskaičiuoju kalorijų ir valgau daug vaisių bei daržovių.
– Ar nėštumo metu valgymo racionas kiek nors pasikeitė?
– Labiau užsimaniau silkės, varškėčių, varškės. Mano mityba pasidarė daug tvarkingesnė. Manau, tam įtakos turėjo knygos rašymas, nes joje aprašyti patiekalai yra skirti valgyti konkrečiu metu. Anksčiau niekada valgydama nesilaikydavau plano. Dabar man patiko valgyti kasdien tuo pačiu metu, nes maitinimosi tvarka palengvina maisto pasisavinimą, neleidžia prisivalgyti visokių nesąmonių.
Man patinka pasilepinti skaniu maistu, mėgstu ir saldumynus, bet jų tikrai nėra kiekvienos dienos valgiaraštyje. Nėštumo metu dar labiau ėmiau klausytis savo organizmo.
Stengiuosi, kad mano mitybos pagrindą sudarytų daržovės, mėsa, nepiktnaudžiauju angliavandeniais, nes nesu iš tų žmonių, kurie gali valgyti viską iš eilės ir nepilnėti. Valgau kuo įvairesnį maistą, nes kaip tu valgai, taip ir jautiesi, o ką tu valgai, tas ir esi.
– Baigėte žurnalistiką, bet nesiėmėte rimtosios tiriamosios ar naujienų žurnalistikos. Jei tikėtume stereotipais, tai žurnalistiką dažniau renkasi emancipuotos moterys, kurios vengia aklinai užsidaryti virtuvėje, buityje. O štai jūs karjerą padarėte virtuvėje.
– Na, taip. Save vadinu virtuvės žurnaliste. Šis terminas man yra artimas, nes apima namus, šeimą, žmogiškus santykius, žinoma, laiką, praleistą virtuvėje. Tai irgi svarbi kasdienybės dalis. Aš, kaip žurnalistė, viską išsiaiškinu, ištiriu, išbandau, perleidžiu per savo prizmę ir pristatau galutinį rezultatą visuomenei.
– Bet ar kartais nepasidaro bloga nuo receptų kūrimo, maisto gaminimo? Ką darote, kad tai netaptų rutina?
– Kulinarija man yra įdomi sritis. Aš esu apsėsta kulinarinių knygų. Namuose turiu jų labai daug, dalį laikau savo studijoje. Bet iš esmės patys įdomiausi virtuvės zonoje yra žmonės. O maistas veikia žmogaus gyvenimą. Man viskas turi susilieti į vientisą harmoniją.
Mėgstu gaminti maistą šeimai, bet nesu išprotėjusi namų šeimininkė. Kartais nenoriu arba nespėju sukiotis prie viryklės, tada ir negaminu. Tokiu atveju vyras patiekalais pasirūpina. Nėra taip, kad maistas ir šeimos pamaitinimas būtų tik mano vienos reikalas. Tomas nėra iš tų, kuris, jeigu nėra ko valgyti, priekaištauja, kad nepasirūpinau maistu. Mes esame šeima, kuri vienodai dalijasi buities darbus ir rūpesčius. Patiekalai, apie kuriuos kalbu ir rašau, atskleidžia ir mano gyvenimo situaciją, ir mano asmenybę. Man įdomiausi tie patiekalai, kurie gaminami greitai ir nesudėtingai.
Gal kai vaikai užaugs, o aš turėsiu mažiau visokių pareigų, norėsiu kurti sudėtingus receptus, pagal kuriuos ką nors pagaminti reikia daug laiko.
– Ar ruošiate šeimai maistą tik tam kartui, ar pagaminate didesnį kiekį ir kitą dieną šildote?
– Dažniausiai gaminu tam tikrą kiekį konkrečiai dienai. Retai gaminu į priekį. Neretai iš anksto nusprendžiu, ką gaminsiu pietums ar vakarienei, tačiau ilgalaikio plano neturiu.
– O jeigu šeimos nariai pageidauja skirtingų patiekalų?
– Ne, namuose visi turime valgyti tą patį maistą.
– Ką patartumėte moterims, kurios nusiplūkusios po darbo grįžta į namus ir ne visada sugeba pajusti įkvėpimą ruošti maistą?
– Maisto gaminimas yra šiokia tokia rutina. Kartais pagalvoju, kad turbūt dauguma norėtų namuose turėti virėją, bet maisto gaminimas šeimai man yra malonumas, nors ir atima nemažai laiko.
– Ar drauge su vyru mėgstate sukiotis virtuvėje?
– Ne. Jeigu aš pagaminu vakarienę, tada Tomas pavadovauja, kad vaikai su-tvarkytų stalą ir sudėtų indus į indaplovę. Jeigu vyras gamina, aš neinu į virtuvę ir nenurodinėju, kaip ir ką jis turi daryti. Jei atvirai, mėgstu išsakyti savo poziciją, pareguliuoti, bet tada tik vyrą sunervinu ir pati susinervinu. Todėl geriau, kad tas, kuris tuo metu gamina, savarankiškai viską ir padarytų. Mano vyras puikiai gamina, iš jo kartais neblogų idėjų pasisemiu.
Nebent jei turime daugiau laisvo laiko savaitgalį, tada bandome kartu su vyru įsitaisyti prie viryklės. Jau ir vaikus įtraukiame į maisto gaminimą. Jie bulves nuskuta, iškrauna indus iš indaplovės, susitvarko savo kambarius, susilanksto drabužius, padengia stalą.
Ne visada vaikai noriai daro namų ruošos darbus, bet stengiamės laikytis įvestos tvarkos.
Visi vaikai mėgsta patingėti. Kai buvau maža, man reikėdavo ir daržus ravėti, ir kambarius tvarkyti. Galvodavau: kokia neteisybė, kad tenka tiek daug darbų nudirbti. Bet dabar džiaugiuosi, kad išmokau darbštumo ir disciplinos.
Tingėjimui namuose neleidžiame įsišaknyti, ypač mano vyras griežtai reikalauja tvarkos.
– Dabar dėl vaikų auklėjimo, taikomų bausmių kyla daug diskusijų. Kaip jūs auklėjate vaikus?
– Taip nutinka, kad dažnai kalbu pakeltu balsu. Būna, pasakau vaikams griežtai, kad jeigu to ar ano iš savo daiktų nesusitvarkys, juos išmesiu pro langą. Iš antro karto nurodymus išgirsta.
Jie pripratę prie mano elgesio ir manęs mažiau klauso, manipuliuoja. Mano vyro žodis tvirtesnis.
– Augote Kėdainių rajone, jūsų tėvai gyveno ūkiškai. Tikriausiai nemažai įvairių lauko darbų išmokote?
– Gyvenome nuosavame name. Daug dirbau daržuose, šiltnamiuose. Mano tėvų šeimoje maistas buvo užauginamas ir pagaminamas, o ne nuperkamas. Namuose buvo raugiami kopūstai, verdamos uogienės, rūkomos dešros. Tad maisto gaminimas nuo mažens buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis.
Nors tėtis buvo valdingo charakterio, užaugau šeimoje, kur vyras ir moteris buvo lygiaverčiai gyvenimo partneriai.
– Gyvenime neišvengėte skausmingų išgyvenimų. Neabejotinai jus sukrėtė ankstyva mamos mirtis. Skaudu, kad nėra su kuo pasitarti, močiutė anūkams pasakų neskaito. Iš kur semiatės stiprybės, kai netekties ir ilgesio rakštis paliečia sielą?
– Žinoma, patyriau išgyvenimų. Nežinau, iš kur ta mano stiprybė. Manau, kad viskas prasideda ir baigiasi pačiame žmoguje.
Galima visą atsakomybę už savo gerovę, nesėkmes, sunkumus perkelti ant kito pečių, bet aš niekada neturėjau priežasties ko nors kaltinti dėl savo likimo. Iš prigimties esu optimistė.
Gana anksti supratau, kad esu savo gyvenimo šeimininkė. Tad kaip manysi apie savo gyvenimą, taip ir bus.
Galima galvoti iš nuskriaustojo pozicijos, kad kai ko netekau, ko nors neturiu, kad man labai sunku, ir tada susitelkti į neigiamas emocijas.
Bet iš tiesų galima džiaugtis ir manyti, kaip man pasisekė, pavyzdžiui, kad mano mama buvo tokia nuostabi moteris ir kad jos dėka užaugau tokia, kokia esu.
Stengiuosi galvoti, kad stiklinė visais atžvilgiais yra labiau pilna nei pustuštė. Toks mąstymas lemia palankesnius rezultatus negu savigrauža ar savęs gailėjimas.
– Bet net ir didžiausias optimistas kartais patenka į patyčių, pavydo, apkalbų audras. Kaip stengiatės to išvengti?
– Žinoma, negalima to išvengti. Bet ir negatyvi erdvė brandina žmogų. Kai tai išgyveni, pasidarai stipresnis, taip pat išmoksti atsieti save nuo to, kas vyksta aplinkui. Bet to reikia mokytis kasdien.
Būdama viešumoje stengiuosi nepasiduoti neigiamoms reakcijoms, vengiu skaityti komentarus. Bet esu šventai įsitikinusi, kad gero pasaulyje yra daugiau negu blogo.
Jei susitelki į vienintelę blogio dalelę, tuomet ignoruoji aplink tave sklindantį didelį gėrį.
– Gal turite tam tikrų ritualų, kurie padeda įsikrauti energijos, nuveja sunkias mintis?
– Man nesvetima ir pyktis, ir susierzinimas, ir nepasitenkinimas. Tai yra normalios emocijos, kurias išgyvena kiekvienas mirtingasis.
Stengiuosi su savimi susitarti, galų gale koncentruojuosi į esamąjį laiką, buvimą čia ir dabar. Grynas oras atpalaiduoja protą ir padeda išmesti slogias mintis. Bet kartais su liūdesiu reikia kurį laiką pabūti – svarbu neužsibūti per ilgai.
– Ar vyras atkiša petį, kai norite išsilieti, paverkti?
– Ne, aš nesu iš tų moterų, kurioms reikia, kad vyras nušluostytų ašaras. Kita vertus, šalia savo vyro jaučiuosi gerai.
Mes leidžiame kiekvienam pagal poreikius pabūti savo erdvėje, nevaržome laisvių, norų, interesų. Kiekvienas žmogus pats atsako už savo gyvenimą ir vidinę būseną. Tik mes patys galime pagerinti bendravimą su aplinkiniais žmonėmis ir pelnyti jų džiaugsmą, prieš tai suteikdami jiems teigiamų emocijų.
– Kaip puoselėjate santykius, kad bendravimas nevirstų rutina?
– Pavasarį bus 15 metų, kai esame kartu. Nesistengiame specialiai vienas kito stebinti, įtikti. Esame labai užsiėmę. Bet abu visada galvojame apie šeimą, mums gera kartu. Abu mėgstame keliauti. Praėjusią vasarą su vaikais buvome šešias savaites išvykę į Aziją. Prieš tai su šeima mėnesį keliavome po Ameriką. Šią vasarą planuojame atostogauti Anglijoje.
Man geriausias laikas – vakarai namuose, praleisti su šeima. Be to negalėčiau egzistuoti. Šeima yra mano energijos baterijų įkrovimo punktas. Aš daug dirbu, bet nedarau nieko, ko nenoriu. Judėjimas ir idėjų generavimas yra dovana. Man pasisekė, kad daug norų, svajonių tapo realybe.
Dabar, kai jau devintas nėštumo mėnuo, man sako, kad daug dirbu, siūlo pagulėti. Bet manęs niekas niekur nevaro su botagu, viską darau savo noru.
– Gal trečias nėštumas jums sudėtingesnis?
– Gal net lengvesnis. Man visada labai patiko būti nėščiai. Tai labai geras laikas. Visą nėštumo laikotarpį nebuvo jokių sunkumų. Žinoma, vakare aplanko normalus nuovargis.
– Savo pokyčius pajuntame per vaikus. Ar per pastarąjį dešimtmetį stipriai keitėtės kaip moteris?
– Kai gimė Izabelė, man buvo 27 metai. Tada nemaniau, kad esu labai jauna, bet dabar manau, jog buvau labai jauna, netgi per jauna. Bet, kita vertus, moters jaunystė yra didžiulis privalumas. Kai gimė Izabelė, metus nedirbau, ir tai buvo pats nuostabiausias laikas.
Aš buvau rami, ir vaikas buvo ramus. Naujas gyvenimo etapas man buvo tikras atradimas.
– Ir niekada nesibaiminote, kad padaugėjus rūpesčių namuose nebeturėsite tiek laiko sau, susitikimams su draugais, vakarėliams?
– Aš manau, kad žmonės patys prisigalvoja suvaržymų, atsiriboja nuo įvairių galimybių, nes mano, kad jei moteris nėščia, tai labai silpna, vos ne ligonė.
Kartais girdžiu užuojautos kupinus klausimus: „Kaip tu jautiesi?“ Tai mane glumina. Būtų galima pamanyti, kad mane pervažiavo traukinys, aš penkis mėnesius praleidau reabilitacijoje ir po truputį bandau atgauti kvapą. Vaiko laukimas ir gimdymas – jokia stichinė nelaimė.
Žinoma, tenka prie kūdikio bent jau pradžioje keltis naktimis, bet tai normalu.
Manęs niekada nekankino nerimas, kaip viskas bus gimus vaikui. Vadovaujuosi intuicija ir širdies balsu.
Atsiduodu gyvenimo tėkmei, nesipriešinu jai. Jeigu moteris nori vaiko ir tame mato gyvenimo džiaugsmą, viskas klostysis lengvai.
– Trečias nėštumas buvo po ilgesnės pertraukos.
– Aš seniai galvojau apie trečią vaiką, bet nenorėjau, kad mažyliai pasipiltų vienas po kito. Mano amžius buvo mano są-jungininkas, leido neskubėti. Todėl pamaniau, kad kai pirmagimiai paaugs, aš daug ką nuveiksiu savo srityje, tuomet trečias vaikas man bus kaip desertas.
– Ar ties trečiu vaiku sustosite?
– Nežinau, pažiūrėsiu, kaip jausiuosi. Vis dėlto jaučiu, kad amžius dar bus mano pusėje. Tikrai nesakau, kad apsiribosime trimis vaikais.
– Gal nėštumo metu labiau pasinaudojate savo būsena? Pavyzdžiui, gal vaikai tapo paklusnesni ar vyras dažniau palepina?
– Ne, viskas vyksta įprastai. Kaip ir sakiau, nėštumas – ne liga. Žinoma, aš pati labiau savimi pasirūpinu, nes organizmas dažniau reikalauja poilsio, norisi ilgiau pamiegoti.
– Dirbsite iki paskutinės nėštumo dienos?
– Televizijos laidos šiuo metu nevedu, bet turiu reikalų su nauja knyga. Prieš išeidama sūpuoti kūdikio noriu sudaryti mūsų šeimos restorano „Jurgis ir drakonas“ pavasario valgiaraštį.
– Ar iš Anglijos į namus jau atkeliavo istorinis lopšys, kuriam per 80 metų ir kuriame augo jūsų vyras su broliu, taip pat jūsų vaikai Izabelė ir Jurgis? Prieš kelerius metus esate minėjusi, kad jeigu lauksitės trečio vaikelio, būtinai jį pirmuosius mėnesius sūpuosite relikvija jau tapusiame lopšyje.
– Tas lopšys šiuo metu stovi Tomo mamos namuose. Šįkart pasvarstę nusprendėme, kad lopšio nesigabensime į Vilnių. Gimus vaikeliui planuojame kuriam laikui su šeima vykti į Angliją, tai ten būdami ir pasinaudosime lopšiu. Bet šiaip augindama trečią kūdikį stengsiuosi elgtis taip pat, kaip ir su anksčiau gimusiais savo vaikais, jokių naujovių netaikysiu.
Trečias vaikas, kitaip nei vyresnieji, gims Lietuvoje. Tai bus esminis skirtumas. Kraitelis dar nesukrautas, bet draugės man jau atidavė nemažai savo vaikų drabužėlių. Vyresniųjų atžalų išaugtus drabužėlius esu išdalijusi. Bet liko vežimėlis – jį naudosime toliau. Kita vertus, manau, dar turėsiu laiko kraiteliui sukaupti. Dabartiniais pertekliaus laikais užteks vieno vizito į parduotuvę. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad daiktai žmogaus gyvenimą tik apsunkina.
– Ar jau žinote, kokios spalvos drabužėliai dominuos?
– Žinau, bet nenoriu sakyti.
– Esate pasakojusi, kad nuo vaikystės labai mėgote muziką, grojote pianinu, netgi norėjote pianiną iš tėvų namų atsivežti į Vilnių. Galbūt nėštumo metu daugiau laiko skiriate muzikos klausymuisi, gal ji atlieka jums savotišką harmonizuojamąjį poveikį?
– Pianiną atsivežiau. Kai mano dukra lankė „Liepaičių“ chorą, truputį juo grojo, dabar jau ne. Ir pati, tiesą sakant, negroju. Man patinka foninė muzika, bet nesu užkietėjusi melomanė. Sąmoningai nėštumo metu muzikos nepadaugėjo.
Jokių specialių ritualų neturiu. Manau, kad besilaukiančiai moteriai specialiai nieko nereikia daryti, visi ritualai turi būti jos viduje. Su dar negimusiu vaiku egzistuoja ryšys, kurio neįmanoma nupasakoti.
– Ar po gimdymo greitai vėl pulsite į darbus?
– Nežinau. Aš vėl darysiu tai, ką noriu daryti. Neskubinsiu savęs, neprievartausiu, nebandysiu spraustis į kokius nors rėmus. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę pati valdyti savo gyvenimą.
– Gal vyras po vaikų gimimo kaip nors ypatingai jus apdovanoja ar medį vaiko garbei prie namų pasodina? Pažįstu moterį, kuriai vyras už kiekvieną vaiką dovanoja žiedą su deimantu.
– Man atrodo, kad šiais laikais žmonės per daug koncentruojasi į daiktus, išorės apraiškas. Jeigu šeimoje yra darna ir harmonija, nereikalingi nei briliantai, nei prabangūs automobiliai. Man nereikia tokių dovanų. Žmogiškas dėmesys ir rūpestis, emocinis įsitraukimas į šeimą, bendras rūpinimasis vaikais yra daug svarbiau negu dovanos.
Aš manau, kad yra kvailas kultas, kai vyras perka moterį daiktais. Pavyzdžiui, neduok Dieve, vieną dieną susipyksta, o kitą dieną žiedą ant rankos užmauna. Kai kurios moterys mėgsta būti daikto vietoje. Mūsų su vyru santykiuose tikrai to nėra. Mes esame lygiaverčiai partneriai ir mums svarbiausia gerai jaustis kartu. Jeigu nėra tarpusavio supratimo, visi daiktai yra tik beverčiai blizgučiai.
