Šiemet pažinties dešimtmetį švenčianti pora ilgai gyveno vienas kitą lankydami. Danguolė vis rasdavo priežasčių, kodėl negali išsikraustyti iš Vilniaus. Tačiau galiausiai ryžosi ir jau rudeniop išsikels pas sutuoktinį į saulėtą Ispaniją. Todėl pora nutarė atnaujinti savo namus. „Iš vyriškų pavertėme juos šeimyniškais“, – šypsosi Danguolė „Stiliaus“ skaitytojams praverdama savo tvirtovės Ispanijoje duris.
Netoli Barselonos įsikūrusiame miestelyje tvyro ramybė. Vos pakilus saulei čia pakvimpa šviežiai keptomis bandelėmis, gatvėmis lėtai žingsniuojantys žmonės trumpam stabteli persimesti keliais žodžiais, o tada eina garuojančių kepinių.
Atrodo, laikas šioje vietoje teka visai kitaip nei už keliasdešimties kilometrų esančioje Katalonijos sostinėje.
„Mūsų miestelis kaip Marijampolė, bet su sena istorija. Naujos statybos pastatų tektų gerokai paieškoti, kaip ir namų su sodais ir gėlynais. Mat šiame regione žemė nuo seno buvo tokia brangi, kad žmonės sau neleido aukoti gyvenamojo ploto dėl kvepiančių levandų“, – šypsosi jau dešimtmetį gyvenimą tarp Ispanijos ir Lietuvos dalinanti mados kūrėja D.Pečiukonytė-Juan Font.
Vis dėlto gėlių išpuoselėtuose garsios poros namuose netrūksta, jos veša terasoje. Tai viena mėgstamiausių lietuvės ir katalono meilės tvirtovės vietų. Čia skamba artimųjų juokas, liejasi kavos (katalonų putojančio vyno) purslai, iki paryčių nenutyla jaukūs pokalbiai.
Xavier giminė šiame miestelyje gerbiama ir gyvena nuo seno, gal todėl ir Danguolę vietiniai priėmė be didelio vargo.
„Vyro pusbrolis savo verslą įkūrė sename, prosenelio statytame name pačiame bažnyčios kieme. Kunigai jam siūlė didelius pinigus už tą namą, už juos buvo galima pusę to miestelio nupirkti, tačiau giminaitis į kalbas nesileido, nes jam, kaip ir daugeliui katalonų, be galo svarbi šeimos istorija, pagarba proseneliams ir šimtmečius puoselėtų vertybių išsaugojimas“, – sutuoktinio šeimos istorija dalijasi Danguolė.
Sklypą, kuriame stovi jos šeimos trijų aukštų namas, lietuvės vyras paveldėjo iš tėvų, šie – iš savųjų. Palyginti nedideliame, tačiau itin brangioje vietoje esančiame žemės lopinėlyje beveik prieš du dešimtmečius iškilo 300 kvadratinių metrų namas su nuosavu mažu liftu.
„Kažkada paklausiau Čavio (taip Danguolė ir artimiausi bičiuliai vadina jos sutuoktinį), ar niekada nenorėjo parduoti šio būsto ir už gautus pinigus nusipirkti vilos ant jūros kranto, su gražiu vaizdu ir ošiančios jūrs garsais? O jis kaipmat atsakė: „Galbūt daugelis nesupras, bet meilė praeičiai ir pagarba šeimai visada bus svarbiau už gražesnį vaizdą ir didesnius pinigus!“ Šiuos žodžius jis ištarė su didžiuliu pasididžiavimu, tačiau aš visa tai supratau tik po kelerių metų“, – atvirai prisipažįsta lietuvė ir čia pat savo žodžius palydi vaizdingu pasakojimu apie ilgas giminės vakarienes name, kuriame kadaise skambėjo prosenelių, o dabar aidi proanūkių juokas.
Iš gretimų terasų lietuvės ir katalono svečiams moja kaimynai. Nors įžvelgti veidus sunku, lengva suprasti, kad juos puošia šypsenos. Kartais pašnekesiai apie prabėgusią dieną su greta gyvenančiais žmonėmis užtrunka ne vieną valandą.
Plepėti, kaip ir ilgai mėgautis vynu ar gardžia vakariene, Ispanijos gyventojai labai mėgsta. Jei saulė neskuba nusileisti, kam žmonėms skubėti užbaigti dieną?
Atrodo, jų gyvenime streso mažiau ir laimės daugiau. Kai apie tai užsimenu, jie tik linkteli galvą: „Nes pas mus šilta ir saulėta.“
„Nors pro mūsų langus nematyti jūros, laimės pojūčio tai nė kiek nesumažina“, – sako Xavier. Jaukiai greta įsitaisiusi jo gyvenimo moteris šiek tiek susigraudina: „Po visų gyvenimo išbandymų, nenusisekusios pirmosios santuokos, sunkaus darbo prieš dešimtmetį patekau į aplinką be apgaulės, pasipūtimo ir su begaline meile savo šaknims!“
Tiesa, kai Danguolė pirmą kartą įkėlė koją į jos širdį pavergusio pietiečio namus, apėmė keistas jausmas: erdviuose namuose netrūko prabangos, tačiau nebuvo nė lašo moteriškų kerų. Nė vieno paveikslo, įrėmintos nuotraukos, net vazos gėlėms pamerkti.
„Čavio skonis be galo išlavintas, todėl jo name kvepėjo rafinuota prabanga, visi baldai nestandartiniai, interjero detalės išskirtinės, šviestuvai – unikalūs, viskas iš geriausių dizainerių salonų. Jis ir dabar apie kiekvieną daiktą ilgas valandas galėtų pasakoti“, – gražių žodžių sutuoktiniui negaili Danguolė.
Xavier supranta jos liaupses, todėl plačiai šypsosi, godžiai sugerdamas sielą glostančius žmonos žodžius.
Katalonas, kaip tikras namų šeimininkas, vedžioja po savo sukurtą tvirtovę, mosteli ranka į interjero detales, ir taip krintančias į akį, o vos paklaustas apie jas iš atminties traukia ne tik ilgas istorijas, bet ir menkiausias smulkmenas.
„Visame mūsų name parketas – iš tropinės medienos (Afrikoje augančio akmenmedžio, laikomo atspariausiu vandeniui visame pasaulyje). Iš tokios medienos statomi laivai“, – su pasididžiavimu žodžius beria verslininkas.
Danguolė irgi jau atmintinai išmoko jo pasakojimus, todėl sutuoktinį, jam baigus mintį, su malonumu papildo: „Xavier išstudijavo daug medienos rūšių, kol nusprendė, kokią pasirinks savo namų interjerui. Ilgai studijavo ir marmuro asortimentą, kad išsirinktų tinkamiausią, jo mūsų namuose tikrai daug. Pasirinko aukščiausios kokybės travertiną, juo išpuošė židinį ir pagrindinio vonios kambario sienas. Sakoma, kad šis marmuras tarsi gyvas, kvėpuojantis.“
Puoštis mėgstantys sutuoktiniai pažinties pradžioje turėjo gerokai pasukti galvą, kur sutalpins savo drabužius ir aksesuarus. Juolab kad tada erdviame katalono name nebuvo nei drabužinės, nei batų kambario, nebuvo vietos ir Danguolės kosmetiniam staliukui.
„Protinga moteris gali labai daug, – šypsosi lietuvė. – Supratau, kad atėjo mano eilė pagyvinti namus Danguolytės spalvomis! Xavier nusprendė rimtai užsiimti būsto renovacija ir sukurti meilės tvirtovę, kurioje abu jaustumės gerai. Davė man visišką laisvę rinktis spalvas, šviestuvus, baldus.“
Šioje vietoje ir prasidėjo sutuoktinių santykių tvirtumo išbandymas. Xavier mėgsta modernų stilių, o Danguolė tiesiog dievina klasiką, tad bendro sutarimo teko gerokai paieškoti.
„Pavyzdžiui, vyras Vokietijoje rado baltas natūralios odos modernias kėdes, bet ilgai suko galvą, ar kėdės patiks ir man, tad jas nufotografavo ir atsiuntė. Patiko, nes jose buvo inkrustuoti aukščiausios kokybės „Swarovski“ kristalai! Valio! Abu patenkinti! Dabar viena balta kaip gulbė stovi prie mano delikataus kosmetinio stalelio, kurį užsisakėme italų dizaino namuose“, – nuoširdžiai pasakoja lietuvių menininkė.
Kita prašmatni kėdė stovi poros drabužinėje. Abu vienbalsiai nusijuokia: „Juk reikia prisėsti, kartais gerai pagalvoti, kuo puoštis vakarui, ir ne dėl to, kad neturi kuo, o todėl, jog sunku išsirinkti iš to, kiek turi!“
Jei ir yra dalykas, kuriam katalonų verslininkas galėtų išleisti paskutinius pinigus, tai jis būtinai turėtų būti padabintas jausmingu, romantišku ir subtiliai pabrėžiančiu prabangą „Versace“ mados namų ženklu – paauksuota Medūzos galva. Ispanijoje esančių poros namų pažiba – unikali, įspūdinga šio italų prekės ženklo indų kolekcija, kurią Xavier rinko net... ketvirtį amžiaus!
„Kai čia atvykau, viskas buvo laikoma dėžėse. Tada net apsiverkiau. Sakau, kaip taip galima? Paauksuoti indai, kai kurie neįkainojamos vertės, pavyzdžiui, paskutinis Gianni Versace puodelis. Paskutinis! Ir pirmasis Donatellos Versace! Už šią kolekciją Vilniuje būtų galima naują butą nupirkti, o ji buvo paslėpta kartoninėse dėžėse!“ – prisimena Danguolė.
Čia pat žmonos žodžius atremia Xavier: „Tos dėžės tavęs laukė, brangioji, tavo rankų ir tavo meilės.“
Danguolės skruostais ima riedėti ašaros. „Taip gražiai pasakė“, – nesusitvardo.
Šiandien didingi „Versace“ kūriniai jau garbingai išrikiuoti specialiai jiems pagamintose stiklo vitrinose, dėl kurių sutuoktiniai tarėsi su italų meistrais. Abu ramiau atsikvepia, kad po 25 metų savo mylimam dizaineriui pagaliau atidavė tinkamą pagarbą.
„Tai, ką jis dabar pamatytų mūsų namuose, jo tikrai nenuviltų. Paauksuotos Medūzų galvos mūsų svečius dabar svaigina taip, kaip kažkada ir patį Gianni, net mūsų miegamojo lubų karnizai išpuošti meandrų ornamentais (du „Versace“ simboliai – Medūzos galva ir meandro ornamentas).
„Visada tariamės dėl visko. Kartą vyras nusprendė nieko man nesakęs nupirkti naują šaldytuvą, kurio kaina kaip geros mašinos. Žinojo, kad su tokiu pirkiniu nė už ką nesutiksiu, bet jis seniai apie tokį šaldytuvą svajojo, todėl nutarė surizikuoti. Prabundu vieną rytą nuo triukšmo namuose, kažkas kalba angliškai. Ispanijoje tai keista. Aplink pilna svetimų žmonių. Matau, kaip vyrai šaldytuvą išpakuoja. Per terasą su kranu į namus įkėlė, nes jis tokio dydžio, kad pro jokias duris netilpo.
Vos šoko negavau – šis pirkinys atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, šaldytuve įdiegta tokia pat vėdinimo sistema, kokia naudojasi NASA. Bandžiau kažką sakyti, bet Čavio kartojamas žodis „siurprizas“ leido man suprasti, kad jam tai išties svarbus pirkinys ir aš neturiu jokios teisės šio džiaugsmo iš jo atimti. Tiesiog nutilau, o jis lyg teisindamasis sako: „Mieloji, Messi tokį turi, Kardashianų šeimynėlė, Shakira taip pat, kodėl mes negalime tokiu pat pasidžiaugti?“
Palyginimus atrado, bet, ką tu jam padarysi, beria žodžius toliau: „Mudu dieviname futbolą, žavimės mada, klausomės Shakiros dainų, tad visi turime vienodą šaldytuvą! Kaip jo nemylėti, kaip ant jo pykti?“ – kad vyras mėgsta gražius ir kokybiškus daiktus, lietuvė jau seniai nebesistebi.
O kuri gi moteris nesidžiaugtų nuolat sulaukdama malonių staigmenų.
„Negaliu būti vienas, o žmona mėgsta ramybę, tylą, buvimą namuose. Labai jos pasiilgstu, todėl iki šiol vaikštome susikibę už rankų, negalime vienas kitu atsidžiaugti! Ne daiktai mūsų gyvenime svarbiausia, ne paauksuoti indai ar rankinės, o tai, kad iš namų bėgti nesinori, kad ir kur būtume, tik apie juos ir galvojame, nes juose vis dar skraido angelų plunksnos, visi namai alsuoja meilės aromatu“, – kai Čavis taria šiuos žodžius, Danguolės akyse vėl sužiba džiaugsmo ašaros.
Xavier be proto mėgsta tvarką, namai jam turi kvepėti gyvomis gėlėmis ir žvakių aromatu. Danguolės Zodiako ženklas – Mergelė, todėl ir ji pedantiškai tvarkinga, kartais įkyriai priekabi, bet, sako, būtent dėl šių savybių jos šeimos namuose gėlės niekada ir nevysta, negęsta žvakės. Rūpintis buitimi jai padeda namų šeimininkė.
Nors juodu mėgsta bendrauti, savo tvirtovės duris praveria tik patiems artimiausiems, nes tiki, kad netinkami žmonės ilgai puoselėtą ypatingą namų aurą greitai išnešios.
„Vilniuje sutikusi naujų žmonių, šiek tiek susibičiuliavus, kviečiu juos į svečius kavadienio. Čia viskas kitaip, nes tai mudviejų su Čaviu svajonių namai! Čia viskas kur kas intymiau. Jei pažvelgtumėte į mudviejų atvirą spintą (tai ne drabužinė, o autorinis dizainerio darbas), išvystumėte tiek „Hermes“ dėžučių, kad jų galėtų pavydėti net patys butikai. Tačiau jos ne šiaip atkeliavo į mūsų namus, viskas perkant apgalvota, kiekvieno daikto istorija sužinota, kiekviena rankinė paguldyta kaip kūdikis į tas dėžutes, nes tikime, kad daiktą reikia gerbti, gerbti tą, kuris jį sukūrė savo rankomis, tam aukodamas ne tik ilgas valandas, bet ir dalį savo gyvenimo. Visada sakau: tas rankines ir karalienės nešioja, todėl garbė jas ir man turėti! Tai vyro dovanos, jo meilės man išraiška!“ – sako Danguolė, kurios meilės tvirtovėje karaliauja violetinė ir oranžinė – mėgstamiausios jųdviejų spalvos. Tarp tokių spalvų, pora tiki, gali gyventi tik stiprios ir išskirtinės asmenybės.
Trijų aukštų namo sienos bėgant metams pasipuošė didžiulėmis poros nuotraukomis, kurias sukūrė lietuvių fotografė Ana Rosso, čia vietą rado ir iš Lietuvos atkeliavęs garsios grafikės Editos Suchockytės ofortas „Angelas“ bei daugybė lietuviškų knygų.
„Vis pakeliu akis į tą „Angelą“ ir dėkoju Dievui, kad man atsiuntė Xavier. Dažnai jam kartoju, kad yra man dangaus siųstas angelas, tik be sparnų! O jis sako: „Mums tų sparnų ir nereikia, nes mus meilė skraidina!“ Vėl apsiverkiu. Tik nepagalvokit, kad Ispanijoje nuolat verkiu. Taip, ten ašarą dažnokai nubraukiu, bet ne todėl, kad blogai, o dėl to, jog dar iki dabar, nors nuo mūsų pažinties jau praskriejo dešimt metų, negaliu patikėti savo laime.
Tuo, kaip man pasisekė, kaip teisingai susijungė mūsų pasauliai, kaip prisijaukinau jo šalį, rudenį tapsiančią ir mano namais.“
Vakaro pabaiga, juodu sėda prie stalo, ant jo stovi maža trispalvė – dalelė Lietuvos visada turi būti greta Danguolės.
