Karinos darbotvarkė tokia intensyvi, kad net laiko pokalbiui moteris rado tik prieš pat naktį. „Neslėpsiu, mano gyvenime būna visko. Tikrai turiu labai daug veiklos, dėl kurios kartais nukenčia namiškiai. Aš galiu tik džiaugtis, kad jie tai supranta ir be galo mane palaiko. Bet, žinote, aš įsitikinusi, kad tik sunkiu darbu gali pasiekti savo tikslų“, – pokalbį pradėjo K.Krysko-Skambinė.
Gimtadienį moteris atšventė kiek neįprastai – su bene 8 tūkstančiais bendraminčių. Ištvermės žygyje pajūryje ji kartu su vyru Sauliumi Skambinu (39 m.) pėsčiomis nužygiavo 25 kilometrus. Iš kelionės parsivežusi šūsnį įspūdžių Karina juokėsi, kad tokioje gausioje kompanijoje gimtadienio dar neteko švęsti.
Daugiau nei dešimtmetį Karina buvo pažįstama kaip grupės „69 danguje“ narė, ji dalyvavo muzikiniuose ir šokių projektuose, o pastaraisiais metais aktyviai įsiliejo į teatro veiklą. Moters sąskaitoje – stiprūs miuziklų „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ ir „Paryžiaus katedra“ vaidmenys. Ir vis dėlto net ir turėdama tokią sceninę patirtį kaskart prieš lipdama į sceną ji jaučia jaudulį.
– Karina, kas paskatino rinktis tokią neįprastą gimtadienio šventę? Juk dauguma žinomų žmonių renkasi vakarėlius, į kuriuos suguža visi bičiuliai.
– Pastaruoju metu pastebėjau, kad mane vis traukia aktyvi veikla, aktyvios pramogos. Išgirdau apie organizuojamą žygį ir pagalvojau, kad gimtadienį norisi praleisti visai kitaip. Aš labai džiaugiuosi, nes dažniausiai per mano gimtadienį būna labai geri orai. Buvo įspūdinga diena, daug žmonių, tai gimtadienį atšvenčiau kaip reikiant. (Juokiasi.) Vaizdai labai gražūs, oras, saulė, jūra, smėlis, miškas, smagi kompanija.
Iš tikrųjų neišvengiau ir bičiulių susibūrimų. Mama su sese padarė staigmeną. Kitą dieną grįžau į Kauną, atvažiavo artimiausi mano žmonės, užsuko draugai pasveikinti. Ir tiesiog gryname ore išsikepėme valgyti, pasiruošėme vakarienę, labai smagiai praėjo laikas su savais žmonėmis. Man patiko vienas linkėjimas. Kai aš pati sveikinu žmones, pradžioje visiems linkiu sveikatos. Be sveikatos juk nieko nesinori. Juk jei negaluoji ar ką nors skauda, jau nereikia nei meilės, nei veiklos. (Juokiasi.) Artimas žmogus man palinkėjo, kad lydėtų sėkmė. Ir aš tuomet pagalvojau, kad nuo sėkmės juk priklauso ir sveikata. Gyvenime ar siekdamas karjeros turi būti sėkmės lydimas žmogus, kad atsidurtum toje vietoje, tuo laiku, kai reikia.
– Žengiate naują žingsnį ir pradedate solinę karjerą. Tikiu, kad tai buvo ne mėnesio ir ne metų planas. Kada nusprendėte, kad jau pribrendo metas bandyti savo jėgas?
– Nuo pat pradžių, kai tik pradėjau dainuoti, tikrai neįsivaizdavau, kad dainuosiu kokioje grupėje. Tiesiog norėjau dainuoti. Bet susibūrė grupė, kuria aš labai džiaugiuosi. Vis dėlto tai kita patirtis, ne taip baisu žengti tuos pirmuosius žingsnius, kai esi ne vienas. Ypač kai visame tame šou versle esi žalias. Ir tais laikais yra buvę, kad džiazo koncertuose viena lipdavau į sceną. Per tą laikotarpį, kol buvome su grupe, visą laiką svajodavau, jog norėčiau kitokio kelio. Dėl to atsirado miuziklai. Tai buvo pirmasis žingsnis gimus sūnui Majui, kuriam dabar jau penkeri. Tąkart mane pakvietė dalyvauti projekte „Auksinis balsas“. Kaip aš sakau, tada tai man buvo spyris į užpakalį. Įgijau naujos patirties, pasitikėjimo savimi.
Turiu tokį charakterio galbūt minusą, galbūt pliusą – nežinau. Į save ir į tai, ką darau, aš žiūriu labai kritiškai. Visada man atrodo, kad ką nors nepakankamai gerai padarau. Gal esu perfekcionistė? Ir kai mane pakvietė į projektus, kad ir suvaidinti Barborą, man tai buvo „oho, kodėl mane?“. Tuomet ateina akimirka, kai suvoki, kad kaip smagu, kai tavimi tikima ir pasitikima. Kai žmonės nesidomi ir nežino, ką veiki gyvenime, jiems juk irgi yra atsakomybė duoti man vaidmenį, pasitikėti manimi. O man tai vėl papildomas stresas. (Juokiasi.)
– Scena jums pažįstama jau gerą dešimtmetį ir vis dar lieka jaudulys?
– Daugiau negu dešimtmetį. Kai praeina daug laiko, įgyji labai daug patirties ir ta oda pasidaro storesnė. Bet visa tai, kas būna nauja, visada kelia jaudulį. Kad ir kaip pasitiki savimi, svarbu žinoti, kiek reikia įdėti darbo, kad pasiektum norimą rezultatą. Baimės gal nebeliko, bet jaudulys lipant į sceną man išlieka visada.
Jaudiniesi netgi dėl to, ar gerai išmokai žodžius. Kartais tikrai būna, kad išeini į sceną, sustresuoji ir vienu momentu tarsi viskas dingsta, nieko nebežinai. Atrodo, tiek mokeisi, tiek dirbai. Tačiau scenoje po pirmųjų akordų įsivažiuoji ir viskas vėl stoja į savo vėžes.
– Bet juk kritikai dabar suskubtų sakyti, kokia čia gali būti baimė, juk jos visos dainuoja su fonograma.
– Aišku, visko buvo mano gyvenime. Ir fonogramų, aš to visiškai neslepiu, nematau čia nieko bloga. Dabar jau nebent tik patys rengėjai televizijos laidose nori, kad tai būtų fonograma. Bet vis tiek „ant viršaus“ dainuoji. Bet sakyčiau, kad jau labai seniai nebuvo fonograminių koncertų.
– Su grupės „69 danguje“ narėmis patyrėte ir šilta, ir šalta. Natūralu, kad praleidus kartu daug laiko atsiranda ir trintis. Ar jums pavyko to išvengti?
– Kai daug laiko praleidi kartu, gal trintis ir galėtų atsirasti. Pastaruoju metu nelabai dažnai matomės. Būna koncertai ar laidų filmavimai – susitinkame, bet dabar taip retai matomės, kad spėjame ir viena kitos labai pasiilgti. Senokai nemačiau merginų, bet mes bendraujame kitokiais būdais. Galbūt smagu tai, kad mums bendraujant nėra kategoriškų dalykų: kas nors užsibaigė ir dabar būtinai turi prasidėti kas nors nauja. Aš šiaip nesu tas žmogus, kuris nukerta ir pamiršta: išeinu, nieko nenoriu, imuosi naujos veiklos. Galbūt kam nors tai trūkumas. Bet man tai leidžia tiek laiko drauge su merginomis išbūti. Daug ką nuveikiau ir pati viena. O toliau planuoju dar daugiau.
– Įprasta, kad muzikantus lydi ir ne vienas skandalas, bet jūs pati jų išvengiate. O gal tiesiog būtų galima sakyti, kad prie Karinos skandalai nelimpa?
– Galbūt grupės istorijoje ir buvo skandalų. (Juokiasi.) Bet pati, kad ir ką daryčiau, išsisuku be jų. Viskas pasiekta darbu. Kai kam atrodo, kad kas čia tokio – užlipi į sceną, atsistoji, padainuoji ir išeini. Net kalorijų jokių nesudegini. O iš tiesų kiek prakaito ir fizinių, psichologinių emocijų reikia į tai įdėti... Nemanau, kad dabar reikalingi skandalai. Niekada nebuvau už juos, bet jei praeityje jų įvyko, tai įvyko. Specialiai pūsti burbulą – gal jau tiek to. Anksčiau tai buvo madinga. Dabar tas netikrumas labai jaučiamas.
– O kokia Karina yra namie? Ar kartais nesinori moteriškai susisukti į chalatą ir tiesiog nieko neveikti?
– Taip irgi būna. Pastaruoju metu nelabai mėgstu visiškai atsipalaiduoti. Gal dėl įtempto tempo, darbų organizmas kiek pavargsta. Kai tik atsipalaiduoji, pradedi sirguliuoti. Kai atsiranda negalavimų, nėra malonu. Todėl gal tiesiog psichologiškai stengiuosi sau neleisti atsipalaiduoti. Bet jei yra galimybė pamiegoti, nes tai – geriausias man poilsis, galiu netgi nekreipti dėmesio į neplautus indus ar nešvarumus, dulkes. Kaip aš sakau, valai valai, o jų vis tiek yra. (Juokiasi.) Aš leidžiu sau tiesiog ilsėtis. Kita vertus, man patinka ir aktyvus poilsis. Džiaugiuosi, kai kelis kartus per savaitę man pavyksta nueiti į sporto klubą. Dabar geri orai, todėl bėgioju lauke.
– Dabar, kai visi esame tarsi priklausomi nuo socialinių tinklų, įprasta viešinti kiekvieną savo ar vaiko žingsnį. Jūs elgiatės priešingai: išties sunku rasti paviešintų Skambinų šeimos akimirkų.
– Aišku, tikrai nesmerkiu tų žmonių, kurie kelia nuotraukas į internetą. Tai jų pasirinkimas. Bet man atrodo, kad viešindamas nuotraukas pažeidi vaiko teises. Gal jis nenori, kad visi čia žiūrėtų jo nuotraukas. (Juokiasi.) Kai jis pats supras, paaugs, pats galės ir įsidėti jas į feisbuką.
Dabar džiaugiamės tais paprastais dalykais savo šeimos rate. Aš gal net šiek tiek pavargčiau nuo to. Tikrai negalėčiau skelbti kiekvieno žingsnio. Tam atiduočiau labai daug energijos, o ją taip be reikalo švaistyti tikrai gaila. Tikiu tais energiniais dalykais, kai daug akių žiūri. Juk pasitaiko ir gerų, ir blogų nužiūrėjimų. Tikiu, kad viskas persiduoda.
– O ar liko dar kokios veiklos, kurią norėtumėte išbandyti? Na, kad ir dažniau šmėžuoti televizijoje.
– Vedėjos amatą esu išbandžiusi ir supratau, kad tai ne man. Labai reikia verstis per galvą, kad to išmoktum, bet tai man neteikia malonumo. Galbūt norėčiau... Žinote, Lietuvoje nėra vaikiškų filmų, pasakų. Filmų kuriama daug, bet vaikams – nė vieno. Kokio nors su fantastikos elementais. Tai gal tokiame norėčiau suvaidinti. (Šypteli.) Būna, su sūnumi žiūrime tokius filmus, aišku, holivudinius, ir jie man tokie gražūs ir įdomūs. Tad pasakos heroję tikrai norėčiau suvaidinti.
