Šiandien Olivijos dėmesio nepasidalija ne tik Lietuvos, bet ir Londono žiniasklaida. Ir visai ne be reikalo – jauna stilistė, turinti puikų stiliaus pojūtį, padeda jį atrasti ir kitoms moterims. O.Plekavičiūtė stilizavimo žinių sėmėsi Šv. Martino meno ir dizaino koledže. Šiame viename garsiausių mados koledžų mokslus baigė ir dizaineriai Alexanderis McQueenas, Stella McCartney. Londono mados ir menų koledže grožio ir SPA centrų rinkodarą studijavusi Olivija teigia, kad šiandien sunkiai gali įsivaizduoti savo gyvenimą be mados, tačiau niekada nesako „niekada“.
„Esu jauna, turiu ir kitokių pomėgių, tačiau dievinu tai, ką darau. Man beprotiškai gera padėti moterims atrasti savo stilių. Tikiu, kad šia veikla užsiimsiu dar ilgai“, – šypsosi jau ketverius metus Londone gyvenanti O.Plekavičiūtė.
Vaikystėje Olivija galėjo stebėti savo tėvus, besidominčius mada, o ją pačią visada žavėjo žmonės, gebantys save išreikšti per aprangą. Vis dėlto būdama paauglė O.Plekavičiūtė neskubėjo savo ateities sieti su drabužių stilizavimu. Mergina svajojo tapti psichologe. Šios svajonės Olivija neketina atsisakyti ir ateityje planuoja krimsti šiuos mokslus.
Paklausta apie savo sėkmės paslaptį Olivija atsako paprastai: „Darau tai, kas man patinka ir sekasi geriausiai, tikriausiai tokia ir būtų mano paslaptis.“
– Kodėl nusprendėte palikti tėvynę ir išvykti į Londoną, juk ten pragyvenimas kainuoja nemažai, o orai irgi nelepina.
– Prieš ketverius metus į Londoną išvykau dėl galimybės studijuoti, be to, ir dėl naujų išbandymų. Dar mokydamasi mokykloje žinojau, kad vos pabaigusi mokslus pakelsiu sparnus į Londoną. Šiam sprendimui įtakos turėjo tai, kad Londonas – man lyg antrieji namai. Mano tėtis čia gyvena jau kurį laiką, o kai buvau maža, su visa šeima čia praleidome ne vienus metus.
Apie nelepinančius orus susimąstau tik tuomet, kai kas nors primena, pati nelabai to pastebiu. Beje, kai grįžtu į Lietuvą, ir čia orai nelepina. (Juokiasi.)
– Kiekvienam, kuris palieka gimtąją šalį ir išvyksta svetur, reikia tam tikro laiko adaptuotis. Kaip buvo jūsų atveju, ar lengvai pavyko prisitaikyti prie kitokios kultūros, kalbos, aplinkinių?
– Man neiškilo jokių problemų, tokia jau esu. Ko gero, esu pripratusi prie nuolatinės kaitos, mat ir mokyklų esu nemažai pakeitusi. Vaikystėje mano mama Šiaulius iškeitė į Vilnių. Adaptacijas periodas man įprastas, be to, jis man netgi teikia malonumą. Būdama paauglė juokaudavau, kad jau laikas keisti mokyklą, nes pabodo rytą tuo pačiu keliu važiuoti ir grįžti. (Juokiasi.) Kalbos barjero taip pat neteko pajausti.
Už tai turiu būti dėkinga savo tėvams, jie pasirūpino, kad nuo mažens papildomai mokyčiausi anglų kalbos, mat planavome gyventi Londone, čia būtų tekę ir mokytis. Kai bendraklasiai po pamokų lankydavo dailės pamokas, aš – anglų kalbos pamokas.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte išvykusi į svečią šalį? Ar sunkiomis akimirkomis į galvą nešaudavo minties susikrauti lagaminus ir bėgti atgal į Lietuvą?
– Pirmuosius trejus metus nė neturėjau minties visam laikui grįžti į Lietuvą, juk turėjau tiek daug veiklos, aplink mane buvo šaunūs žmonės. Kadangi studijavau, drąsiai galiu teigti, jog nebuvo jokių dvejonių. Per šventes ir atostogas grįždavau į gimtinę pas šeimą ir bičiulius. Ir to visiškai pakakdavo! Tiesa, dabar, kai esu labiau subrendusi, pasikeitusios mano vertybės, imu svarstyti, kad galbūt norėčiau grįžti į gimtinę. Juk Lietuvoje viskas taip sava, artima... Labiausiai čia grįžti norėčiau dėl šeimos, mes turime labai artimą ryšį. Tiesa, to padaryti kol kas neleidžia mano darbas Londone.
Suku galvą, kokia veikla galėčiau užsiimti čia, kad kuo daugiau laiko praleisčiau gimtinėje.
– Metus bendradarbiavote su dizainere Stella McCartney. Kaip jums pavyko ten įsisukti?
– Tai buvo pirmasis mano darbas Londone, dirbau prekės ženklo konsultante. Puikiai pamenu, jog labai jaudinausi dėl darbo pokalbio (jį sudarė net keli etapai). Sukandusi dantis vaidinau labai savimi pasitikinčią, nors viduje virpėjau. Tačiau man pavyko! Labai džiaugiuosi dėl to, kad dirbant su S.McCartney pavyko įgauti neįkainojamos patirties mados industrijoje.
– Jūsų stiliaus pojūtis išties stulbinamas ir nepriekaištingas. Iš kur semiatės idėjų?
– Labai malonu tai girdėti. Mano idėjos kyla vieną drabužį derinant prie vis kitokių aprangos derinių. Retai kada vartau žurnalus ir madą seku tik iš smalsumo, bet ne todėl, kad skubėčiau pirkti tai, kas populiaru.
Drąsiai galiu teigti, kad mados tendencijų nesivaikau ir neskatinu to daryti savo klienčių. Juk kiekvienai moteriai tinka vis kitoks stilius: tai priklauso nuo jos gyvenimo būdo, kūno linijų.
Pirkite tai, kas madinga, jeigu jums tai išties patinka.
– Ne kartą minėjote, kad kartais drabužius skolinatės iš mamos Loretos Šurkutės. Galbūt ji įkvepia jus?
– Iki šiol skolinuosi drabužius iš jos. (Šypsosi.) Mano mama turi labai gražių apdarų, o aš, sumaišydama jos klasikinius drabužius su savo jaunatviškais, gaunu puikius derinius.
Ji mane įkvėpdavo vaikystėje ir paauglystėje, o būdama Londone susikūriau savitą stilių, tad su mama šiuo klausimu nesutariame kaip anksčiau. Gana dažnai viena kitą mėgstame patraukti per dantį sakydamos: na, ir nusirengei vėl. (Juokiasi.)
– Ar turite autoritetų stiliaus klausimu?
– Anksčiau mano autoritetas buvo mama, o dabar pati sau esu autoritetas. (Juokiasi.) Tiesą sakant, neapsistoju prie vieno stiliaus. Sykį galiu apsirengti berniukiškai, o kitą – mergaitiškai, romantiškai ir net saldžiai. Man patinka būti įvairiai.
– Kada pradėjote rašyti tinklaraštį? Kaip jums pavyko padaryti taip, kad jis būtų žinomas ir jame turėtumėte daug sekėjų: tai sėkmė ar sunkaus darbo rezultatas?
– Sukūriau jį išvykusi į Londoną. Nelabai tikiu sėkme, labiau tikiu pastangomis ir veiksmais. Kai pradėjau mokytis jį kurti, dalytis pirmaisiais įrašais, iš aplinkos plūdo neigiamos emocijos, tačiau niekada nepasidaviau tam ir tikėjau savo jėgomis.
Be to, padėjo tai, kad dariau tai, kas man teikia neapsakomą malonumą. Jau senokai savęs nevadinu mados tinklaraštininke, tačiau ši etiketė vis dar klijuojama, mat daugiausia dalijuosi nuotraukomis su įvaizdžiais ir trumpais aprašymais. Ne vieni užsakovai prašydami reklamuoti jų produktą užsimindavo, kad kelčiau daugiau nuotraukų ir mažiau rašyčiau. Mano auditorija labiau mėgsta vaizdinę informaciją nei ilgus tekstus. Tai man patinka. (Šypsosi.)
– Dauguma žmonių rašo tinklaraščius, tačiau tai netampa jų pajamų šaltiniu. Ar galėtumėte pragyventi iš tinklaraščio rašymo?
– Tikiu, kad reikia turėti išskirtinį braižą, skleisti unikalią žinią. Tiesą sakant, iš to pragyventi negalėčiau. Tai buvo papildomos pajamos, be to, jos buvo labai nedidelės. Dabar tinklaraštis yra tik mano, kaip stilistės, darbo dalis.
– Ar galėtumėte palyginti tinklaraštininkių gyvenimą Lietuvoje ir Anglijoje? Kalbama, kad anglės turi kur kas daugiau galimybių, tarkime, joms mokami pinigai, kad ateitų į renginį. Visa tai yra tiesa ar tiesiog iš piršto laužtos kalbos?
– Tai yra tiesa. Anglijoje tinklaraštininkės turi kur kas daugiau galimybių. Pavyzdžiui, Lietuvoje verslininkai tinklaraštininkėms dažnai duoda savo produktus nemokamai, kad merginos juos reklamuotų, o Londone neretai ir sumoka. Tačiau tai yra natūralu, juk Londone kur kas daugiau įmonių, turinčių gerokai didesnį biudžetą.
– Šiandien stilistų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra daugybė. Ne vienas stilistas mėgina išgarsėti įsiliedamas į elito vakarėlių gretas, stengiasi kuo dažniau šmėžuoti žiniasklaidoje. O kokią strategiją taikėte jūs?
– Mano savireklama prasidėjo nuo lietuviškų renginių. Tai padėjo ir Londone, ko gero, dauguma manė, kad Lietuvoje esu garsi. (Juokiasi.) Tačiau bene labiausiai man padėjo tinklaraščio rašymas ir saviraiška būtent ten.
– Neretai nutinka, kad stilistai ima kurti drabužius. Jūs tokių užmojų neturite?
– Neneigsiu, apie tai pagalvoju vis dažniau, galbūt ateityje išties pavyks sukurti savo produktą.
– Kokias žaviausias stilisto profesijos puses galėtumėte išskirti?
– Santykių užmezgimas su klientėmis, jų įvertinimas ir padėka. Labai smagu sulaukti klienčių, su kurioms drauge rinkomės drabužių derinius, nuotraukų iš vakarėlių.
Be to, labai malonu, kai klientės papasakoja, kad jų stiliaus pokyčius teigiamai įvertino antroji pusė. Dirbdama stiliste pastebėjau, kad moterys itin dažnai kreipia dėmesį į vyrų nuomonę.
– Ar daug laiko skiriate savo išvaizdai?
– Jeigu jūsų geriausiai draugei reikėtų apibūdinti jus, ką ji pasakytų?
– Jautri, šilta ir paprasta asmenybė.
– Kam iš tikrųjų negailite pinigų?
– Negaliu atsispirti nukainotam daiktui, jaučiuosi sutaupiusi. (Juokiasi.)
– Kokie stilingi daiktai jums yra svarbūs?
– Daiktai, kurie turi savo istoriją arba ką nors man primena. Galbūt tai gali būti dalykas, įsigytas kitoje šalyje, o galbūt tai brangaus žmogaus dovana.
– O ar yra dalykų, kurie jums vis dar prabanga?
– Prabanga – ne dalykas, o tai, kas neapčiuopiama. Tai šeimos artumas, draugystė ir meilė. Šiuos dalykus labiausiai vertinu.
– Turite pavydėtinai gerą figūrą. Kaip pavyksta ją tokią išlaikyti: sportas, dietos, genai?
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, kai atitrūkstate nuo darbų?
– Domiuosi psichologija, veidotyra. Šias žinias mėgstu pritaikyti. Išėjusi į miestą kavos mėgstu stebėti žmones, jų elgesį.
Vakarieniauti ar tiesiog įsijungti gerą filmą – tai man yra prabanga.
– Ar dar yra svajonių, kurios nevirto realybe?
