Dabar su įvairiais verslo projektais bei struktūrinių fondų parama dirbanti I.Žilienė, atrodo, nuolat švenčia gyvenimą – su gera nuotaika, šypsena ir savitu požiūriu į ją supančius žmones bei kasdienybę.
Tačiau vilnietės gyvenime būta ir itin sunkių momentų. Vasaros pabaigoje Ilma su vyru Nerijumi atšventė porcelianines vestuves – pora kartu jau 20 metų. Bet bendro gyvenimo pradžia buvo išties nelengva.
Iš karto po vestuvių su vėžiu kovoti pradėjusiai I.Žilienei teko pasirašyti ir sutikimą gydytis, o tai reiškė, kad moteriai gali būti nupjauta krūtis.
„Dabar jau apie ligą galiu kalbėti – tam reikėjo dešimties metų. Viskas baigėsi gerai, gydymas buvo sėkmingas, o po to pagimdžiau tris vaikus“, – sako I.Žilienė.
Tiesa, kai moteris laukėsi pirmagimės ir pirmą kartą apsilankė pas gydytoją, ji negalėjo patikėti, jog po krūtine plaka kito žmogaus širdis.
Ilmai buvo taikyta radioterapija, todėl apie pastojimą ji negalvojo. Kai moteris kelis kartus pakartojo medikei netikinti, jog laukiasi, gydytoja pyktelėjo. „Gal jūs miegate su moterimi?“ – paklausė būsimosios mamos.
Dabar dvi sutuoktinių dukros jau ūgtelėjusios: Adrijai – 10, Lukrecijai – 16 metų. Prieš dvejus metus šeimą pradžiugino jaunėlio sūnaus Arono gimimas.
„Už mane pasiryžo Dievas“, – juokiasi I.Žilienė. Moteris sako, kad šeima, kurioje auga trys vaikai, greičiausiai buvo jos pasąmonėje. Juolab kad draugų šeimose auga ir po tris, ir po keturis vaikus.
„Visos tos moterys yra dirbančios, mielos ir viską spėjančios. Kai pastojau, jaučiausi gerai, mane labai palaikė šeima, draugės. Atrodė, kad jos džiaugėsi net labiau nei aš“, – sako I.Žilienė.
Tiek Ilma, tiek jos vyras Nerijus yra sulaukę dukterų pajuokavimų: jūs jau seni, kam jums vaikas?
Ilma pasakoja nė karto nepagalvojusi apie tai, jog jaunėlio sūnaus gali neužauginti ar nespėti į jo vestuves.
„Taip, baimės nebuvo. Tačiau buvau pagalvojusi, kad dukterys jau užaugintos, o aš gyvenu tarsi komforto zonoje. Galiu bet kada keliauti, man nebereikia skubėti namo taip, kaip reikia skubėti maitinant krūtimi. Tam tikras susitaikymas su situacija buvo, ir jis buvo sunkus. Tai – kaip perkūnas iš giedro dangaus“, – pasakoja I.Žilienė.
Ilma nuolat jaučia ir vyro palaikymą. Ji įsitikinusi: kokius santykius nori turėti – tokius juos abipusiškai gali ir sukurti.
„Visada iš jo jaučiu vyrišką šilumą ir meilę, tik ji, kai tau – per 40 metų, pereina į kitą dimensiją. Man nebereikia, kad jis klūpotų ant kelių su gėlių puokšte ir sakytų, kaip mane myli ar kad esu vienintelė.
Labai didžiuojuosi, kai mano vyras pastebi kitą gražią moterį, kad jis to nuo manęs neslepia.
Man labai didelė vertybė, kai aš esu pavargusi, o jis pasisiūlo pabūti su mažuoju sūnumi.
Labai didžiuojuosi vyru, kai garaže randu švarią mašiną su pilnu degalų baku – pilti jų aš labai nemėgstu.
Tiesa, tai nereiškia, kad per visus tuos santuokos metus aš niekada nenorėjau užmušti savo vyro ir jau būti išėjusi iš kalėjimo“, – juokiasi vilnietė verslininkė I.Žilienė.
Kas yra gražus žmogus? Apie tai neseniai Ilma kalbėjosi su savo sutuoktiniu Nerijumi.
„Atsakyti į klausimą, kas yra gražus vyras, man sunku ir dabar. Aš nežinau. Žinau tik, kad seksualiausia vyro dalis yra smegenys“, – juokiasi I.Žilienė.
Verslininkė neslepia – pamatyti vidinį žmogaus grožį jai prireikė ir laiko, ir gyvenimiškos išminties.
Nors Ilma stipri, savimi pasitikinti ir besirūpinanti kitais, kartais supratimo ir paramos reikia ir jai.
Kartą, kai moteris verkė, nusistebėjo ir vyresnioji dukra: „Mama, aš pirmą kartą matau tave verkiančią.“
I.Žilienė pasakoja, kad jos gyvenime būta situacijų, kai ji pati negalėjo susitvarkyti su savo emocijomis – nesugebėjo surinkti savęs, tarsi netvarkingai pažirusių karolių.
„Tačiau santuoka, poros tarpusavio santykiai yra darbas. Jei tau žmogus yra brangus, tu turi ką jam duoti, o jis tau irgi duoda ir vertina tai, ką suteiki jam, – tai ir yra abipusis noras išsaugoti buvimą kartu.
Labai svarbu, kad gali kalbėtis, išklausyti. Ačiū Dievui, kad mano vyras moka mane išklausyti. Be to, jis sako, kad su manimi jam susikalbėti lengviau tada, kai aš dirbu, nei tada, kai nedirbu.
Nors Nerijus kalba mažai, bet tai, ką jis pasako, man yra labai svarbu. O jis moka man pasakyti.
Būna akimirkų, kai suprantu – jis už mane kur kas stipresnis. Nieko keista – su silpnesniu už save žmogumi aš tiesiog negalėčiau būti“, – sako I.Žilienė.
Humoro jausmo nestokojanti moteris juokiasi – per dvi dešimtis metų šeimoje būta visko. Net lėkščių daužymo.
„Mums lengva kartu todėl, kad mes kartu ir subrendome. Dabar man atrodo, kad kurti šeimą, kai tau tik 22 metai, anksti, nes žmonės dar nėra subrendę priimti tokius svarbius sprendimus. O tada tai atrodė normalu, mumis tikėjo ir tėvai“, – pasakojo I.Žilienė.
Ji tvirtino gerai besijaučianti, kai jos vyrui viskas sekasi. „Kai vyrui gerai – visiems šeimoje gerai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ką duosi kitam – tai ir grįš. Tai – gyvenimo dėsnis ar jo taisyklė, kuria vadovaujasi Ilma. O viskas, kas sudėtinga, išties yra labai paprasta.
Maždaug prieš penkerius metus Ilma suskubo į pagalbą sostinės geležinkelio stotyje pasiklydusiai ir iki ligoninės negalinčiai nuvažiuoti garbaus amžiaus moteriai.
Tuomet Ilma ją nuvežė į ligoninę, pasirūpino, kol ji atsidūrė palatoje. Dėl visa ko, jei reikėtų pagalbos, I.Žilienė paliko ir savo vizitinę kortelę.
Po kelerių metų verslininkei reikėjo pasirašyti sutartį su verslo partneriais, o ta sutartis jai buvo labai svarbi.
„Jūs esate Ilma?“ – tąsyk jos paklausė verslo partneris. – „Taip.“ – „Sutartį jūs jau turite. Daugiau nieko nereikia. Prieš kelerius metus jūs iš geležinkelio stoties, kai manęs nebuvo, paėmėte mano mamą ir nuvežėte ją į ligoninę“, – tokius žodžius išgirdo I.Žilienė.
Lemtingos, keistos, sunkiai paaiškinamos situacijos moters gyvenimą lydi ir dažniau. Kai dukterys dar buvo mažos, o moteris namuose buvo viena, tik per laimingą atsitiktinumą išvengta tragedijos.
Tąsyk, per Kalėdas, ji ant stalo paliko degančią žvakę.
„Aš vos neuždegiau namų. Mane naktį kažkas tarsi pažadino“, – prisiminė I.Žilienė.
Moterį išgelbėjo tai, kad stalas, ant kurio stovėjo šventinė dekoracija su žvake, buvo stiklinis, todėl ugnis neišplito taip greitai.
Pabudusi naktį moteris pamatė šviesą ir pagalvojo, kad virtuvėje pamiršo išjungti šviestuvus. Tačiau atėjusi į virtuvę ji pamatė atvira liepsna degančias kėdes: „Po visko ugniagesiams sakiau, kad, matyt, trūko tik penkių minučių iki didelės nelaimės.“
„Ne minučių – sekundžių. Jūs turėtumėte uždegti žvakę bažnyčioje“, – tarstelėjo gelbėtojai, mat per gaisrą apsinuodiję smalkėmis žmonės tiesiog uždūsta, o ugnis plinta ne minučių, o sekundžių greičiu.
Žavią, besišypsančią moterį gali pravirkdyti kino filmas. Į kiną, sako Ilma, ji reaguoja jautriai. Tačiau pakelti nuotaiką gali net paprasta šokolado plytelė.
Daug veiklos turinti verslininkė sako spėjanti visur – ir pabūti su vaikais, ir su bičiuliais leistis į smagią kelionę: „Kai nori ir gali – spėji visur.“
Tiesa, pastaraisiais metais keitėsi Ilmos požiūris ir į pinigus, ir į dovanas: „Mes su vyru vienas kitam stengiamės dovanoti emocijas.“
Savaip I.Žilienė vertina ir pinigus. Jei seniau pinigai buvo lygūs naujiems pirkiniams, dabar jų paskirtis suprantama jau kitaip.
„Pinigai yra vaikų išsilavinimas. Pinigai yra geras sveikatos draudimas. Pinigai yra kelionės“, – sako pašnekovė.
Ir nustebina. Galbūt ateis diena, kai šeima išvyks iš Lietuvos. „Kuo toliau, tuo dažniau apie tai pagalvoju“, – šyptelėjo moteris, jau seniai suvokusi, kad pasaulis nebeturi neįveikiamų sienų.
Tačiau kol kas I.Žilienė dar turi neįgyvendintų svajonių. Tarkime, puikiai išmokti anglų kalbą – taip, kad galėtų diskutuoti verslo temomis. Ilma ketina mokytis gaminti iš vieno garsiausių virtuvės šefų ir labai norėtų pervažiuoti ralio trasa su daugkartiniu pasaulio čempionu Sebastianu Loebu.
Neseniai moteris pravėrė ir sporto salės duris: „Man, nesportavusiai, tai buvo didelis iššūkis. Vargsta su manimi treneris, nes aš, pasirodo, net nemokėjau daryti atsilenkimų.“
O kartais ateina diena, kai Ilmai norisi patylėti.
„Norėčiau porą dienų pabūti moterų vienuolyne. Aš nuo vaikystės turėjau problemą – man sunkiau buvo patylėti nei kalbėti.
Kartais bijau jausmo, kad galiu išsakyti savo mintis. Jei reikėtų jas įvilkti į neteisingus žodžius – aš to padaryti negalėčiau. Sakau tai, ką manau.
Dar tik liūdėti neišmokau su šypsena. Net mano močiutė man sakydavo, kad geriausias makiažas gyvenime yra šypsena“, – juokiasi I.Žilienė.
