Tačiau Dainora Smoriginienė (36 m.) savo vyrą mato kur kas dažniau – moteris nuskrenda pažiūrėti premjerų, kuriose jis dainuoja. „Manau, kad Kostas šiuo metu – vienas geriausiai Eskamiljo partiją operoje „Karmen“ atliekančių dainininkų pasaulyje. Nematau, su kuo jį palyginti“, – sako Dainora.
K.Smorigino žmona – taip pat menininkė, iš profesijos – smuikininkė, tačiau atrodo labai racionali, tiksli, žaibiškos orientacijos. Tai moteris, kuri visus keturis namų kampus gali laikyti ant savo pečių, – rūpintis vaikais ir, be abejonės, vyro karjera. Tai moteris, kurioje puikiai sutaria menininko siela ir matematiko protas.
Treji metai Smoriginai gyvena nuosavame name gražioje sostinės vietoje Markučiuose. „Kostas šildymą name po grindimis įrengė. Norėjo parodyti, kad moka tokį šildymą įrengti. Aš netikėjau, bet jis padarė. Ir šildo“, – džiaugiasi Dainora.
Tiesiog nesitiki, kad gražuolis bosas baritonas, scenoje užkariaujantis moterų širdis, gali žongliruoti replėmis ir plaktukais. „Nebijau ūkio darbų, galiu juos nudirbti“, – ramiai sako keturių vaikų tėvas.
Šį rudenį žiūrovų mėgstamas K.Smoriginas Lietuvoje užtruko kiek ilgiau – repetuoja „Vilnius City Opera“ spektaklyje „Samsonas ir Dalila“.
– Dainora, kokius naujausius Kosto spektaklius matėte?
– Stengiuosi pamatyti viską, ką jis dainuoja. Ir jeigu tik pavyksta, visada ištaikau savaitgalį nuskristi ir pažiūrėti. Vaikai jau paaugę, paliekame juos prižiūrėti Kosto tėvams arba mano mamai, ir aš visada bent porai dienų ištrūkstu nuskristi į premjerą.
Londone mačiau jo toreadorą Eskamilją Georges’o Bizet operoje „Karmen“, Malmėje – grafą Almavivą Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro vedybose“. Šią vasarą Austrijoje, Brėgenco mieste vykusiame festivalyje, Kostas taip pat dainavo Eskamilją. Bodeno ežere buvo įrengta platforma, ant kurios vyko spektakliai. Ta plūduriuojanti scena, šokėjai, apšvietimas, 3D projekcijos – viskas atrodė fantastiškai, nieko įspūdingesnio nesu regėjusi. Nekalbu apie dainininkus, gal tai nėra stiprioji Brėgenco festivalio pusė, bet visa kita buvo puiku.
– Jūs – pirmoji vyro vaidmenų vertintoja, kritikė?
– Aš ne tik spektaklių, bet ir mokymosi proceso vertintoja. Kai namuose jis mokosi naują partiją, daug padedu muzikiniais ir solfedžio klausimais. Duodu patarimų. Šiek tiek pabaru, jeigu išgirstu, kad duše ne tas natas dainavo.
– O Kostas tų patarimų paiso?
– Ar svajojate tapti orkestro smuikininke, griežti orkestre pirmuoju smuiku, išreikšti save muzikoje?
– Ne, apie tai negalvoju. Nėra kada man dirbti. Svajoju kuo daugiau visur keliauti su vyru, palaikyti jį, būti su juo, jam patarti, padėti.
Neturiu jokių darbo ambicijų. Aš niekur negrojau, studijų metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbau smuiko mokytoja su privačiais mokiniais ir Vievio meno mokykloje. Po to – tik mama. Iki pat dabar.
Man nereikia jokios saviraiškos. Būnu labai laiminga, kai pavyksta su vyru kur nors iškeliauti, o pabūti dviese – iš viso fantastika, bet vaikai lanko mokyklą, tai nepavyksta taip dažnai, kaip norėtųsi.
Vyriausiasis, Kostukas, – trečiokas, Mykolui – šešeri, lanko ikimokyklinę grupę, Nora – trejų metų, ką tik pradėjo eiti į darželį.
Kostukas dainuoja „Ąžuoliuke“ ir lanko boksą, Mykolas – baseiną ir sportuoja su vaikų treneriu, Nora – „Yamaha“ muzikos mokyklėlę ir taip pat sportuoja su tuo pačiu treneriu. Aš esu taksistė – visur juos vežioju.
– Kostai, ar susitinkate su savo dukra Goda iš pirmosios santuokos, kuri gyvena Vokietijoje?
– Be abejo. Kai pernai vasarą dainavau Brėgense, Goda ten atvyko su mano mama ir buvo beveik dešimt dienų. Labai gera mergaitė, mūsų santykiai gražūs. Mes šnekėjomės apie išsiskyrimą, ji skaudžiai tai išgyvena, bet protingai. Retai matomės, tai labai liūdina, bet per visas šventes, vasarą susitinkame. Goda groja fortepijonu. Ji nuostabiai piešia – buvau nustebintas. Piešinį paprastu pieštuku padaro per kelias minutes. Visi vaikai muzikalūs.
– Kuriose šalyse ir kokiuose spektakliuose artimiausiu metu dainuosite?
– Camille’io Saint-Saenso operoje „Samsonas ir Dalila“, kurią Dalia Ibelhauptaitė stato „Vilnius City Opera“, dainuosiu vyriausiąjį vienuolį.
Premjera – gruodžio pradžioje. Sausio 2-ąją išskrendu į Londoną, ten teks būti ilgai – iki liepos 2-osios. Karališkajame „Covent Garden“ teatre dainuosiu Eskamilją operoje „Karmen“. Šis australų režisieriaus Barrie Kosky pastatymas perkeliamas į „Covent Garden“ teatrą iš Frankfurto prie Maino. Ankstesniame „Karmen“ pastatyme, kur į sceną įjoju arkliu, jau atidainavau.
Birželio mėnesį bus Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ premjera, kur dainuosiu karalių Heroldą. R.Wagnerio operoje dainuosiu pirmą kartą, partija – labai sunki.
Tarp „Karmen“ spektaklių ir „Lohengrino“ repeticijų – pasirodymai Vilniuje: opera „Eugenijus Oneginas“, Modesto Musorgskio dainų ciklas „Mirties dainos ir šokiai“.
– Štai ir išaiškėjo jūsų repertuaras iki rugsėjo. Vis skubate į oro uostą, iš jo – į viešbutį, iš šio – į teatrą. Tai kur jūsų namai?
Kostas: Vilniuje, Markučiuose. O opera, teatrai, kuriuose dainuoju, – visame pasaulyje. Lietuvoje būnu daugiausia tris mėnesius per metus. Kitu laiku Dainora pas mane skraido – pabūna 10 dienų ar savaitę.
Dainora: Jau moku atskristi ir su visais vaikais.
Kostas: Dirbu savo darbą. Esu laimingas, kad esu užsiėmęs, kad galiu važinėti po pasaulį ir dainuoti.
– Jūsų darbo įrankis – balsas. Kaip jį tausojate?
– Niekaip netausoju. Gyvenu visa koja kaip normalus žmogus. Intensyviai sportuoju, nerūkau. Bet galima išgerti vyno taurę, kodėl gi ne?
– Koks vaidmuo jums buvo sunkiausias?
– Visi vaidmenys sunkūs. Kartais viename pastatyme tas vaidmuo gali būti daug lengvesnis nei kitame. Labai priklauso nuo režisieriaus, užduočių, kurias scenoje turi daryti.
Don Žuano vaidmuo – labai sudėtingas. Birželį jį dainavau Šveicarijoje, Lozanos teatre. Demonas Antono Rubinšteino operoje – taip pat labai sunkus vaidmuo. Bet „Demonas“ buvo pusiau koncertinis Briuselio „La Monnaie“ teatro pastatymas.
– Bet gyvenime turite dar du vaidmenis – sutuoktinio ir tėvo? Gal tie vaidmenys lengvesni?
– Per gyvenimą pajutau – jie lengvesni, nes su Dainora viską darome kartu.
– O jums, Dainora?
Dainora: Man viskas gerai. Kai tėtis namie, mums viskas labai gerai klojasi. O kai jo nėra, labai pasiilgstame.
Kostas: Kartais būna – išvažiuoji ir galvoji: „O, kaip visų pasiilgau!“ Grįžti namo: „O, kaip pasiilgau tylos.“ Paskui pripranti ir atrodo, kad jau nebegirdi triukšmo. O tik grįžus kartais būna ir sudėtinga.
Dainora: Ir kai aš grįžtu po kelių dienų, praleistų užsienyje, trys vienas per kitą kalbantys vaikai tikrai nemenką triukšmą sukelia.
– Kaip leidžiate laiką, kai Kostas iš įvairių pasaulio scenų sugrįžta namo? Kokia būna namų idilė?
– Dainora, ar jums niekada nekilo noras atimti Kostą iš scenos, įdarbinti pedagogu, pririšti prie šeimos ir namų?
Dainora: Ne. Dainavimas – Kosto pašaukimas.
Kostas: Mėgstu pedagogo darbą. Oficialiai jo nedirbu – tik asistuoju. Netgi išvažiavus į užsienį žmonės dažnai prašo pagelbėti, patarti, susitikti.
– O jums, Kostai, ar neatrodo, kad žmona vargsta kiauras dienas plūkdamasi su vaikais? Juk ji – muzikantė, tegul ima į rankas smuiką ir groja orkestre. Tegul išreiškia save toje profesijoje, kurią studijavo.
Kostas: Aš nieko prieš. Bet manau, kad ji puikiai griežia šeimos smuiku.
Dainora: Jeigu eičiau į darbą, kuris mane pririštų prie namų, prie grafiko, niekada nepamatyčiau savo vyro. Tiesiog mes nesusitiktume tuo metu, kai jis yra Lietuvoje. Aš turėčiau eiti į darbą, kai jis grįžtų namo?! Tai kada mes matytumės? Niekada. Aš net negalėčiau pas jį nuskristi, nes man būtų repeticijos ir koncertai. Ir dar gastrolės. Taip, kaip gyvename dabar, manau, yra tobulas variantas.
– Jūsų balsas – bosas baritonas. Galite dainuoti ir boso, ir baritono partijas? Tai privalumas?
– Žinoma, kad privalumas. Bosas baritonas – tai balso tembro spalva.
– Kostai, ar operos pasaulyje jaučiate stiprią konkurenciją?
Kostas: Ne. Atvirai sakau. Pasigendu jaunų žmonių, kurie turėtų didžiulių siekių, kurie darytų geriau negu kiti. Labai norėčiau, kad visada būtų gabių, talentingų žmonių, kurie siektų ir eitų į priekį. Tada, kai aš mokiausi, jų dar buvo, dabar – nelabai. Gal aš jų nematau? Aš konkurencijos tiesiog nepaisau. Labai sunku gyventi žmogui, kuris per daug save myli ir bijo konkurencijos.
Dainora: Konkurencija – tik pasaulinėje scenoje. Bet viską daro agentai, jam nereikia su niekuo konkuruoti. Jam sudaro grafiką, duoda pasirašyti sutartį, ir jis važiuoja.
Kostas: Mes, solistai, esame labai skirtingi, ir dėl to tos konkurencijos kaip ir nėra.
Vienam režisieriui vienas Eskamiljas labiau patinka nei kitas, kitam režisieriui – dar kitas. Šiandien pasaulyje – vienetai solistų, kurie dainuoja tą partiją gerai. Juos galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
– Jau 140 metų „Karmen“ – viena populiariausių operų pasaulyje, sulaukusi daugiausia pastatymų. Ir Karmen, ir Eskamiljo vaidmenys joje – solistų siekiamybė. O kaip Eskamiljo partija vertinama honoraru?
Kostas: Tai – viena partijų, kuri yra vedamoji, nors nėra didelė. Honoraro atžvilgiu ji vertinama taip, lyg dainuotum pagrindinį vaidmenį ir visą spektaklį būtum scenoje. Dažniausiai teatrai ir agentūros, dirbančios su jais, turi savo kriterijus ir tam tikras kiekvieno atlikėjo „lubas“.
Ar tu dainuosi Londone, ar Vokietijoje, ar Italijoje, dažniausiai gausi tą patį.
Svyravimas gali būti labai nežymus. O metams bėgant, kai sukaupta didesnė patirtis, tavo honoraras kyla.
Kartais dainininkai karjeros pabaigoje dainuoja visiškai nedidelį vaidmenį, bet honorarą gauna tokį pat, kaip prieš penkerius metus, kai dainavo pagrindinę partiją.
– Dainora, kaip sutariate su anyta – aktore Dalia Brenciūte?
– Puikiai. Kartu sportuojame, kartu prieš vyrus sąmokslus rengiame, mylime juos. Mes esame draugės.
– Dalia pasiaukojo dėl Kosto tėvo – savo profesinę karjerą nustūmė į šalį, kad vyras scenoje spindėtų. Ir jis spindėjo. „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, „Makbetas“, „Lėlių namai“ – vaidmenimis šiuose spektakliuose Kostui Smoriginui nebuvo lygių. O jūs aukojatės dėl savo Kosto – kad jis spindėtų. Ir jis spindi jau ne Lietuvos, o pasaulio scenose.
Dainora: Manau, kad Dalia save realizavo, ji dirba ir dabar. Ji save išreiškė labiau negu aš.
