Kaune gimusi Kristina augo eilinėje šeimoje, kuri nebuvo apsupta prabangos, bet meilės ir artimųjų palaikymo niekuomet netrūko. Už įskiepytą atkaklumą moteris dėkoja tėvams ir atvirai sako, kad niekuomet nė nesusimąstė, jog būdama 30-ies jau bus įgyvendinusi nemažai tikslų. Ir juos ji sunkiu darbu pasiekė pati.
Praėjusiais metais Kristina ir ilgametis jos širdies draugas Aleksandras Brokas nutraukė sužadėtuves. Netrukus garsi moteris buvo peršama su ne vienu vyru. „Dabar mano širdis nėra užimta. Esu laisva ir nepriklausoma, tad šiuo savo gyvenimo etapu išties mėgaujuosi“, – šypteli dainininkė.
Maišydama arbatos puodelį ji nusijuokia, kad dabar veiklos – nors vežimu vežk. Moteris vadovauja Vilniaus centre įsikūrusiai grožio studijai „Kristina“, koncertuoja su grupėmis YVA ir „Kristal“, su seserimi Natalija Bunke kuria laimę nešančias apyrankes „NK Sesės 2“.
Ir nors prireikė nemažai laiko, kad atsiribotų nuo visuomenėje sklandančių neigiamų kalbų ir pati suvoktų, jog kalbančiųjų bus visada, dabar Kristina į tai žvelgia pro pirštus. „Juk tik tavo pačios nusiteikimas lemia, kaip stipriai gali paveikti tavęs visiškai nepažįstančių žmonių kalbos“, – svarsto ji.
– Kristina, pastaraisiais mėnesiais atrodote tiesiog švytinti. Visi suskubtų sakyti, kad tai – meilė. Ar išties kalta būtent ji?
– Juokaudama visuomet sakau, kad nuo 30-ies esu laisva ir nepriklausoma. Ir šiuo tarpsniu labai džiaugiuosi. Nežinau, kas pasikeitė: ar aš pati, ar tiesiog trūko to atsvaros taško, nuo kurio įvyktų pokytis. Dabar mėgaujuosi viskuo, ką pati padariau ir pasiekiau. Drąsiai galiu pasakyti, kad vadovauju puikiam grožio studijos kolektyvui, esu už viską atsakinga. Grožio studija yra mano vienos, ir šis verslas man patinka. Jame puikiai realizuoju save ir kaip vadovė, ir kaip kolektyvo narė, pasisemiu kūrybiškumo. O statusas... Mano širdis yra laisva, antros pusės neturiu.
– Jūsų su Aleksandru skyrybos atrodė kiek netikėtos. Ar dabar, kai viskas atslūgo, o Aleksandras sukūrė naują šeimą, galite apie tai kalbėti ramiau?
– Dabar apie tai galiu kalbėti išties ramiai. Tam žmogui esu dėkinga už didelį žinių bagažą. Juk draugauti pradėjome, kai buvau dar labai jauna – magistrantūros studijas bebaigianti ir besiformuojanti asmenybė. Tuo metu aš brendau. Su juo praleidome septynerius metus. Atsitiktinai prieš porą dienų skambindama savo mamai netyčia paskambinau Aleksandro šeimai. Ir mes taip smagiai pakalbėjome! Tai dar kartą įrodo, kad skiriantis nereikia išsidraskyti. Juk antra pusė įsileidžia tave į savo šeimą ir tampi jos dalimi.
Tai yra dalis mano gyvenimo, kartais sakau, kad tai buvo lyg neoficiali santuoka. Mūsų skyrybos truko ilgokai, nes mus siejo įvairūs finansiniai dalykai. Išnarplioję visą tą painų kamuoliuką dabar mudu bendraujame puikiai. Žmogus atrado savo laimę. Tai rodo, kad mes, bijodami ką nors keisti, galime pražiopsoti savo žmogų.
Po skyrybų pasikeičiau beprotiškai. Nesakau, kad tas žmogus mane varžė, tiesiog gal išsisėmėme... Pasukus skirtingais keliais atėjo palengvėjimas. Manau, kad ne veltui ir vaikų neatsirado. Buvo akimirkų, kai pagalvodavau, kad man jau trisdešimt, reikėtų šeimos, vaikų. Bet dabar netgi viduje nekirba tas „reikia“. Tai – tik visuomenės sugalvotas standartas. Nereikia savęs varžyti kokiais nors standartais.
– Bet ar nekilo klausimo: kas manyje yra ne taip, kodėl įvyko skyrybos?
– Sau tokio klausimo nekėliau. Tiesiog vienas kitam buvome ne tie žmonės. Skyrybos buvo mūsų abiejų sprendimas. Gal nesugebėjome išsaugoti santykių ir toliau jų plėtoti, kad jie virstų šeima. Tiesiog pasibaigė dviem žmonėms skirtas laikas. Susižadėjusi buvau du kartus, gal ne veltui tos vestuvės vis neįvykdavo. (Šypteli.)
Nė vienam vyrui, kuris buvo mano gyvenime, nejaučiu kokio nors pykčio ar nuoskaudos. Nė vienam nesu skolinga. Esu dėkinga – kiekvienas žmogus į tavo gyvenimą įneša daug. Pati pamatai savo virsmus. Pajutau, kad susiradęs antrąją pusę labai greitai prarandi save. Kaip moterį, kaip asmenybę, kurią tiek metų kūrei. Tu lyg prisitaikai, ko nors nepasakai, bandai keistis. Bet juk įdomiausia esi tada, kai esi savimi. Dabar esu tokia, kokia noriu būti: man nereikia vaidinti, kam nors bandyti įtikti ar būti geresnei.
– Kartu kūrėte bendrus namus. Ar iki šiol juose ir gyvenate?
– Kai skyrėmės, iš karto norėjau naujos erdvės. Norėjosi pakeisti aplinką, ir tai labai pasiteisino. Norėjosi naujo lapo. Man šiaip patinka visa, kas nauja. Man šiuo atveju netgi buvo lengviau.
– Ar lengva dėmesiu papirkti Kristiną Ivanovą?
– Gerbėjų dėmesio sulaukiu nemažai. Žinote, scenos moterų nereikia bijoti. Visi susikuria viziją, kad jos šaltos, nepasiekiamos. Mes – paprastos moterys, kurios irgi myli, džiaugiasi, nori kuo nors rūpintis ir pačios tai jausti. Kaip mes su Natalija sakome, mums patinka gėlės, smulkmenos. Būtų visiškas melas, jei sakyčiau: „Ne, man tikrai nereikia gėlių, nepatinka kvepalai.“ (Juokiasi.)
Ar čia dabar tokia mada, jog visos nori parodyti, kad yra labai savarankiškos ir viską gali nusipirkti pačios? Taip, aš galiu nusipirkti ir gėlių, ir kvepalų, bet esmė ne tai. Juk pirkdamas kokią nors smulkmeną vyras galvoja apie tave, stengiasi, skiria tau savo laiko. O tai – jau vertybė.
– Ar pritariate, kad kartais sutikus žmogų tarsi nusispaudžia traukos mygtukas?
– Žinoma, kad pritariu. Mes, meno žmonės, esame linkę pasinerti į jausmus ir dėl to dažniausiai nudegame. Reikia greitai įjungti proto mygtuką. Visko būna. (Šypteli.)
– Esate nepėsčia ir ant kiekvieno kabliuko lengvai neužkibtumėte. Tuo labiau gyvenime būta įvairios patirties, tad turbūt jau ne taip impulsyviai nertumėte į jausmus. Tai koks turėtų būti TAS vyras?
– Man reikia vyro, kuris būtų stipresnis už mane, iš kurio galėčiau pasimokyti. Nenorėčiau vyro, kuris būtų įvairiapusiškai silpnesnis, nes jis jaustųsi nepatogiai. Man visuomet svarbiausia buvo naujovės, todėl šalia reikia žmogaus, kuris galėtų suteikti tą naujumą. Aš taip pat turiu sukaupusi bagažą ir juo galiu pasidalyti.
Dabar visi sakys: „Jau šita tai nori oho kokio vyro!“ Taip, aš žinau, ko noriu. Puikiai suvokiu, kad pirmiausia patraukia išvaizda, bet jei vidus tuščias... Šalia tokio vyro tiesiog sudegčiau.
Vyras turi būti gerai išauklėtas, gerbti moterį, savo mamą. Pagarba – svarbus dalykas. O visa kita – dviejų žmonių kūryba. Pinigai uždirbami, šeimos židinys – sukuriamas. Pirmiausia turi sutapti žmonės. Juk vyras ir moteris ir šiaip yra iš skirtingų planetų, du skirtingi poliai.
Vis pastebiu, kad kasmet mano poreikiai auga. Mano ilgamečiai vyrai buvo vyresni, matyt, mane jie traukia. Bet tai nėra kriterijus, nenubrėžiu griežtos taisyklės. Juk kiekviena taisyklė turi išimčių. Gali priplanuoti, o pamesi galvą dėl studento... (Juokiasi.) Laukiu tokio žmogaus, kuris mane papildytų, palaikytų kaip moterį, galėtų patarti, padėti.
Žinoma, šeima ir vaikai mano ateities planuose yra, bet tai nėra tikslas. Nekankinu savęs klausimais, kodėl to nėra dabar. Viskas ateina laiku.
– Kokie tikslai dar liko nepasiekti?
– Dabar kirba idėja, kad norėčiau ko nors mokytis. Tik klausimas – ko. Pradėjau domėtis akmenimis. Pati turiu pasidariusi iš natūralių akmenų apyrankių, ir daug kas klausia, iš kur jas gavau. Bet šiam projektui dar nepribrendau. Man niekuomet nepatiko stovėti vietoje. Dabar einu visur: į koncertus, spektaklius. Įkvėpimo ieškau mene. Gal buvau kiek atitrūkusi nuo jo, bet dabar visko darau triskart daugiau. Labai daug skaitau: nuo psichologinių knygų iki lengvų romanų. Norisi ko nors nauja.
Dabar tas metas, kai jaučiu grįžusį įkvėpimą, kūrybinį polėkį. Ir tai taip gera! Pastarosiomis dienomis ir iš namų, ir iš salono išmečiau daug nereikalingų daiktų. Pradėjus naują gyvenimo tarpsnį gerai atsikratyti senų daiktų, atlaisvinti erdvę naujiems dalykams. Ne tik daiktams. Gerai į galvą įsileisti naujų vėjų. Pastaraisiais metais mane supa nauji žmonės, ir tai labai smagu, nes jie suteikia įkvėpimo. Buvau pavargusi nuo tų pačių žmonių, vienodų idėjų, pasidarė nebeįdomu. Šie metai man labai kūrybiški.
Niekada nesusimąsčiau, kaip viskas bus sulaukus tam tikro amžiaus. Visuomet vieną tikslą vijo kitas. Dabar mano tikslas – žinios. Skambės banaliai, bet nereikia bijoti svajoti ir kartais užsibrėžti daugiau, nei gali.
– Jūsų šeimoje – dvi kūrybiškos sielos. Kaip su seserimi Natalija pasidalijate vieta po saule? Ar nė viena nesijaučiate kurios nors šešėlyje?
– Vietos po saule dalytis nereikia. Kaip tik viena kitai padedame. Vienur sesė turi pažinčių, kitur – aš, nuolat dalijamės darbais. Niekuomet viso vežimo darbų nevežame vienos. Tas mūsų pyktis, užsitęsę nekalbadieniai buvo iš nebrandumo. Dabar vis pakalbame, kad gal taip ir turėjo atsitikti, nors niekam nelinkime to patirti.
Kas turi brolių ar seserų, žino, ką reiškia artimas ryšys, labai svarbu jį jausti. O konkurencijos tarp mūsų tikrai nėra. Mums lengva dirbti kartu. Dažnai pasijuokiame, kad grupę YVA sudaro sesės Kristina ir Natalija bei pusseserė Goda. (Juokiasi.)
– Su grupės „Kristal“ (buvusi „Magnit“. – Red.) merginomis surengėte visai kitokią fotosesiją, kurioje visos esate neatpažįstamos. O juk ir grupės pavadinimas keitėsi... Kas tai įkvėpė?
– Grupė „Magnit“ labai keitėsi. Kartais nesuprasdavau, kodėl, kartais ir skaudėdavo, juk įdirbio įdėta daug. Bet dabar sakau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į ką nors dar geresnio.
„Kristal“ atsirado todėl, kad nenorėjau seno pavadinimo, nes visa tai kūrėme su Aleksandru. Nebijojau visko daryti iš naujo. Pasikeitė ir komandos narės.
Veiklą su grupe „Kristal“ pradėjome tik nuo rudens, nors pirmą kartą į eterį išėjome dar prieš televizijos sezono uždarymą. Bet per tą laiką nieko naujo nedarėme dėl paprastos priežasties: kadangi esu ir grupės siela, ir idėjų generatorius, neturėjau idėjų, buvau išsisėmusi. Geriau palaukti, negu daryti, kad tik darytum.
Mūsų naujoje dainoje „Širdis neverkia“ yra ir mano pačios gyvenimo istorijos dalis. Apie moterį, kuri patenka į situaciją, kai pasijunta trečia. Įdomus sutapimas, kad įrašų metu ir kitos grupės narės gyvenime buvo panaši situacija. Man tai jau buvo atslūgę, praeitis, o ji tai išgyveno tą akimirką.
Daina nėra apie moteriškus paverkšlenimus ar nuoskaudas, reikia viską priimti: jei buvo, vadinasi, taip reikėjo. Reikia judėti pirmyn. Tik užvertus seną lapą atsiranda kas nors nauja.
Norėjau, kad per fotosesiją atrodytume vienodai. Patekusios į kokius nors meilės trikampius mes pirmiausia klausiame: „Kas manyje yra blogai?“ Ir aš pati buvau tokioje situacijoje, svarsčiau, kuo ta kita yra geresnė. Bandai tapatintis su kuo nors ir prarandi save. Mes kartais elgiamės šabloniškai.
Dabar madinga eiti į sporto klubą ir turėti stangrų užpakaliuką. Pamatę vieną standartą į jį lygiuojamės. Nelieka asmenybės savitumo. Scenoje mus mato visiškai kitokias nei fotosesijoje. Mes gal net nelabai rekomenduojame tapatintis su mase.
Fotosesija norime parodyti, kad nejučia tam tikruose gyvenimo tarpsniuose tai tiesiog įvyksta. Labai gerai, kai turi šalia mylinčius žmones, kurie paklausia: o kur tavo norai, kur tu esi?
Pastarosios mūsų dainos – ar su grupe YVA, ar su „Kristal“ – yra iš mūsų gyvenimo. Pastebėjau, kad, nori to ar ne, sceninis gyvenimas kartais persikelia į asmeninį. Sunku atsiriboti, reikia daug dirbti su savimi. Galime save analizuoti, bet kiekvienas turime ne vieną kaukę.
Kartais užsidėti kaukes labai sveika, nes apsaugai save nuo kitų. Nuo stereotipų – šviesiaplaukė blondinė ant scenos, kvailoka ir panašiai. Tiesą sakant, nuo to pavargsti.
Aš jau išaugau iš to amžiaus, kai reikia ką nors įrodinėti. Ir visada tikiu – tinkamas žmogus iki tavęs tikrai ateis.
