Juodos kelnės, sukištos į raudonus aulinukus, raudonas šalikėlis, raudonos lūpos ir stilinga sidabrinių plaukų šukuosena, spindinčios jaunos moters akys.
Pasaulinio garso norvegų rašytoja viešbučio vestibiulyje pasitinka taip, lyg žurnalistė būtų jai įdomi ir laukiama viešnia. Karališkai dėmesinga, kalba išraiškingai, žiūrėdama tiesiai man į akis, bet ne į laikrodį, kvatodamasi nuo ją prajuokinančio klausimo ir niekada nepasislėpusi nuo atsakymo, kad ir koks skaudžiai atviras jis būtų. Ir tik į vieną klausimą atsakė trumpai. „Taip, būti mano vaikais turi savo kainą.“ Ir aš neišdrįsau jos paklausti – kokią?
Nes yra atsakymų, kurie aiškūs ir be žodžių.
– „Ta, kuri parašė Diną.“ Turbūt visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, taip sakoma apie jus. Jūs neatskiriama nuo savo sukurtų herojų. Jos pasiskolinusios jūsų žodžius, jausmus, gyvenimo skaudulius. Jūs dažnai esate jos ir to neslepiate. Esate sakiusi, kad gyvenate su jomis ir jaučiatės joms įsipareigojusi. Personažų gyvenimas tragiškas. Kaip jūs pailsite nuo jų, kaip atsitraukiate, sukaupiate jėgų naujam romanui?
– Man nereikia pailsėti, kad sukurčiau naujus personažus. Geriausiai ilsiuosi savo vaizduotėje. Taip, jaučiuosi jiems įsipareigojusi. Kai parašiau Dinos trilogiją, maniau, viskas. Dina mirė. Bet palikau jos 17-metę anūkę Karną su labai sudėtinga užduotimi. Ir tai mane kankino, kad išdaviau ją. Nes tik aš, kūrėja, galiu žinoti, kaip jai toliau seksis. Todėl dabar, po 20 metų, parašiau tęsinį apie Karną „Ta, kuri mato“. Jau sakiau, kad tai rodo mano, kūrėjos, savotišką pamišimą, jei taip stipriai esu susijusi su savo herojėmis.
Pailsėti fiziškai man padeda buvimas gamtoje. Mėgstu fizinę veiklą ir tai darau kiekvieną dieną.
– Dirbate savo namo sode, vaikštote po mišką? Juk dabar gyvenate ne mieste, bet Oslo priemiestyje, dideliame nuosavame name?
– Taip. Daug vaikštau, irkluoju valtį nes gyvenu prie Oslo fjordo. Pro langus matau miškais apaugusias salas ir fjordų vandenis. Žiūriu į tuos vaizdus, ilsiuosi ir dirbu.
– Kokia jūsų diena? Jūsų romanai – tai ne ištisinės, nenutrūkstamos istorijos, kai įvykių seka chronologiška. Jos suvertos lyg nuostabūs perlai, kiekviena jų turi savo švytėjimą, melodiją, prasmę. Tos istorijos glaudžiasi viena prie kitos lyg į krantą dūžtančios bangos, drauge sukuriančios tą neaprėpiamą jausmų vandenyną.
Sunku įsivaizduoti, kad jūs galite pertraukti tą stebuklo kūrimą ir tvarkyti namą, plauti grindis, virti valgį. Atrodytų, jums turėtų trukdyti net katės ar šuns kvėpavimas šalia.
– Neturiu nei šuns, nei katės, todėl jie netrukdo. Bet turi kaimynai. Mes gyvename kaime, kur labai tylu, girdžiu tik paukščius, jūros ošimą. Pradedu rašyti anksti ryte, gal pusę septynių. Pati pabundu tuo pačiu metu be žadintuvo ir sėdu prie rašomojo stalo. Pasiimu didelę stiklinę vandens su citrina, tačiau nieko nevalgau. Mano knygos parašytos tuščiu skrandžiu. Rytinės valandos man yra geriausias laikas, o po trijų valandų vyras pakviečia mane pusryčių. Jis keliasi, kada nori, nes jau yra pensininkas. Vyras man niekada netrukdo, žino, kad rašant man reikalinga vienatvė. Man nereikia bendrauti su žmonėmis, kai rašau. Bet labai gerai, kai pakviečia pusryčiauti.
– Mūsų susitikimo išvakarėse žiūrėjau sukrečiantį filmą „Aš esu Dina“ – ekranizuotą jūsų romaną „Dinos knyga“. Čia ypač daug meilės ir daug mirties. Dina trokšta meilės, bet žudo tuos, kuriuos myli, – motiną, vyrą, mylimąjį. „Dina, kuri žudo mylėdama“, – frazė iš jūsų knygos. Kodėl jūsų herojų meilė žudo?
– Tai labai įdomus ir platus klausimas, ir aš nerasiu vieno atsakymo. Tačiau faktas tas, kad gimstant vienam žmogui kur nors miršta kitas. Būtų keista, jei rašytojas nerašytų apie mirtį. Tai būtų tikrovės klastojimas.
Tačiau nėra taip, kad kiekvienam gimstančiam žmogui gimsta ir meilė. Manau, kad tikra meilė dažnai praeina pro šalį. Romane „Septintas susitikimas“ Ruta ir Gormas susitinka nuo vaikystės, bet nuolat praeidavo vienas pro kitą. Gimsta daug vaikų, kurių niekas nelaukė, ir jiems nėra skirta meilės. Man meilė yra kaip dovana.
Tyrimai parodė, kad vaikai, augantys įstaigose ir negaunantys meilės, net miršta nuo to trūkumo. Ir tokios mirtys pasauliui yra tragedija.
– O jūsų pačios pirmoji meilė buvo laiminga? Prisimenate ją šiltai, su grauduliu? O gal ji jums suteikė sielvarto, blaškymosi, kai nesuvoki savo jausmų, kūno ir jautiesi paklydęs?
– Sąvoka „laimė“ man visai nieko nesako, neturiu santykio su šiuo žodžiu. Tai kažkoks teiginys, svajonė. Net nežinau, ar noriu laimės.
Bet yra didelis pasitenkinimas, kai namie šalia tavęs yra žmogus, su kuriuo nori praleisti visą likusį gyvenimą. Ir retkarčiais, trumpomis akimirkomis, tai galbūt ir galima pavadinti laime.
– „Nežinau meilės žodžių, jie vysta kaip gėlės“, – sako Dina. Turbūt tai yra ir jūsų pačios žodžiai? Visų jūsų romanų herojės trokšta meilės ir nuo jos bėga. Ir bėga galbūt todėl, kad jūs, savo herojų kūrėja, taip pat nežinote kelio, kuriuo meilė galėtų ateiti. Neturėjote tokios laimingos asmeninės patirties?
– Esu žmogus, kuriam nuolat reikia pasipriešinimo. Taip pat ir meilėje. Kitu atveju manyčiau, kad tai netikra, išgalvota.
– Ir vėl pacituosiu išeitį, kurią turbūt nurodėte moterims Dinos lūpomis: „Rask žmogų, kuris jums padėtų gyventi be vaiduoklių.“ Jūsų pirmoji santuoka jaunystėje baigėsi skyrybomis. Bet dabar jūs daug metų gyvenate su antruoju vyru ramiame Oslo fjordo užutėkyje. Radote tą žmogų, ramybę, išvaikėte vaiduoklius?
Jūsų vyras – žurnalistas?
– Jis ir žurnalistas. Jaunystėje dirbo kaip chemijos inžinierius, vėliau televizijoje buvo didelių kultūros projektų prodiuseris.
Bet kai susitikome prieš daugelį metų, buvome jaunesni, jis buvo paskirtas Norvegijos festivalio direktoriumi Šiaurės Norvegijoje. Taip, tai tas žmogus, kuris padėjo man gyventi be vaiduoklių.
– Jus šlovė užklupo tą minutę, kai po pirmosios knygos pasirodymo davėte interviu nedidelio laikraščio žurnalistui ir kažkas atnešė faksogramą, kad knyga pristatyta Šiaurės Tarybos literatūros premijai. Jūs tuo negalėjote patikėti, sutrikote. Parėjote namo ir atšventėte viena – išsivirėte didelę storą silkę. Taip ir buvo?
– Tikrai taip, – skambiai nusijuokė rašytoja.
– Apie tai jūs kalbate knygoje „Tos akimirkos“. Ir iškart po to įdėjote tuomet parašytą laišką savo vyrui, kuris namo negrįžo per Kalėdas, paliko jus švęsti vieną su vaikais. Laikraščiuose mirgėjo jūsų nuotraukos, bet jūs pasijutote likusi viena. Vyrui laiške parašėte: „Mano mielas vyre, aš negaliu įsivaizduoti mūsų ateities.“
Jums šlovė daugiau davė ar daugiau atėmė? Gal moters šlovė nesuteikia jai moteriškos laimės?
– Mano pirmasis vyras buvo puikus žmogus. Jis nevedė garsios rašytojos – jis vedė pedagoginio instituto studentę. Tai buvo 8-ajame dešimtmetyje, kai Norvegijoje vyko moterų išsilaisvinamasis judėjimas dėl teisės būti savimi. Mes kartu baigėme mokslus, pradėjome dirbti mokytojais, gimė abu vaikai. Bet tuo metu aš pradėjau rašyti, naudotis savo laisve. Jis buvo žmogus, kurį visi mylėjo, socialus, bendraujantis.
Atsimenu, kai parašiau pirmuosius eilėraščius, kolega iš tos pačios mokyklos paklausė: „Aš tavo vyras žino, kad tu rašai eilėraščius?“
Mes turėjome su vyru skirtingus išeities taškus, todėl tie santykiai buvo visai kitokie nei dabar tarp manęs ir dabartinio vyro.
– Neslepiate, kad turėjote sunkią, sužalotą vaikystę, patyrėte tėvo seksualinį smurtą. Nekentėte savo tėvo. Tas motyvas ryškus ir jūsų kūryboje.
Skaitant apie tai, kaip jūsų herojės, ypač Dina, nesuvaldomai trokšta kieno nors mirties, kilo klausimas, ar jūs pati vaikystėje slapta netroškote savo tėvo mirties, nekūrėte planų, kaip jį nužudysite?
Gal savo kūryba siekėte išlaisvinti savo pačios demonus, paleisti juos iš savo gyvenimo?
– Tikiuosi, kad išleidžiu savo demonus. Ir kitų. Buvo tokia situacija, kai galėjau nužudyti tėvą. Šoviau į jį, bet, laimė, nepataikiau. Tai būtų buvę teisinga, bet man tai nebūtų buvę gerai.
Bet be jo aš, aišku, būčiau geriau gyvenusi.
Paskambino sesuo, kuri gyveno Šiaurės Norvegijoje, ir pranešė, kad savo bute mirė mūsų tėvas. Kai ji tai pasakė, pradėjau juoktis ir ištariau: „Pagaliau, pagaliau!“
Tuomet gyvenau vienoje pagrindinių ir gražiausių Oslo vietų – Oskaro gatvėje. Balkonas išėjo į gatvę. Ir aš antrą valandą nakties pasakiau seseriai: „Palauk, nepadėk ragelio. Aš einu iškelti vėliavos.“ Sesuo nustebo: „Tu negali kelti vėliavos, juk naktis.“ Aš atsakiau: „Dabar pagaliau atėjo rytas!“
– Tėvui ilgai negalėjote pasipriešinti. Tylėjote, ir tai įspaudė atspaudą visam gyvenimui?
– Taip, bet niekada nelaikiau savęs auka. Visada norėjau būti ta, kuri valdo padėtį. Ir atsitiko taip, kad pagaliau tėvas labiau bijojo manęs nei aš jo, nes nuolat gyveno baimėje nežinodamas, ką jam galiu padaryti.
Niekada daugiau netroškau niekieno mirties. Kai jis mirė, nebeturėjau priešų. Ir galėjau susitelkti į kitų žmonių skausmą.
Todėl savo kūriniuose man įdomu nagrinėti, kaip žmonių santykius veikia nutylėjimai. Jie tampa gyvenimą žudančiais nuodais, gėda, virsta šeimų tragedijomis.
– Visų jūsų romanų herojų moterų gyvenimas labai sunkus. Jos kenčia ieškodamos, trokšdamos meilės ir bėgdamos nuo jos. Kenčiate jūs kurdama tas herojes. Kenčiame mes, skaitytojai, lydėdami jas per jų gyvenimą. Bet herojų likimai juk jūsų, kūrėjos, valioje. Nebaigę skaityti knygos žvilgčiojame į pabaigą – gal ji bus laiminga? Deja... Negi niekada nekyla minties pakeisti jų likimą, suteikti joms laimės?
– Kai kalbame apie idilę, tyrą meilę, ją labai sunku paversti romano forma. Idilė man nesuprantama. Man reikia susipažinti su ja. Meile, idile literatūroje niekas nepatikės. Gyvenimas susideda iš nemažos dalies blogio, smurto, gėdos. Kaip žmogus tai įveikia, toks jis yra žmogus, jis bręsta. Labai svarbu, kad literatūra parodytų tokį žmogų, tikrą. Meilę taip pat reikia mokėti priimti, bet ji netrunka visą gyvenimą.
– Bet kodėl tiek kančios skirta jūsų herojėms moterims, o ne vyrams?
– Tikrai taip. Važiuodama į Vilnių dar kartą perskaičiau savo knygas ir supratau, kad mano simpatijos labiau skirtos Gormui, o ne Rutai, Dinos sūnui Benjaminui, o ne Dinai.
Tikriausiai kažkuriuo metu išmokau suprasti, kaip vyras suvokia pasaulį, kaip jis išgyvena. Ir to mane tikriausiai išmokė meilė.
– „Dinos knygoje“ Dina pražudo tuos, kuriuos mylėjo. Ir išgelbėja tik vieną – savo sūnų Benjaminą.
Ar jūsų, pasaulinio garso rašytojos, šlovė buvo sunki jūsų vaikams?
– Taip, jūs teisi. Taip. Būti mano vaikais turi savo kainą.
– Jūs – jaunatviška, stilinga, daug juokiatės, emocingai reaguojate. Visiškai neprimenate norvegų, kokius mes juos įsivaizduojame, – labai santūrių, uždarų, net niūrių.
Gal turite ne tik norvegiško kraujo? Prancūziško? Ispaniško?
– Gimiau Šiaurėje, ten gyventojų kraujas maišytas. Ir samių tautelės, ir pietų europiečių jūrininkų, ir rusų.
Pasakojama, kad mano proprosenelis iš Normandijos atsivežė prancūzę, bet ji niekada neišmoko norvegų kalbos. Ji miegodavo, kai kiti dirbdavo, ir būdraudavo, kai kiti miegodavo. Jie turėjo sūnų. Man patinka ši istorija apie prancūzę. Tad aš esu mišrūnė.
– Niekaip nesuprantu, kodėl jūs, viena geriausių pasaulio rašytojų, iki šiol negavote Nobelio premijos?
– Nesuprantate? Ne ta lytis, matyt, – nusikvatoja rašytoja. – Bet galiu pasididžiuoti, kad buvau turbūt trečia moteris, kuri gavo Šiaurės Tarybos literatūros premiją.
Rašė knygą apie lietuvę
Rašytoja H.Wassmo Lietuvoje lankėsi 2006 metais. Ji pavažinėjo po miestelius ir kaimus, kad susipažintų su šalimi. Tuo metu rašė romaną „Stiklinė pieno“ apie lietuvę mergaitę, išvežtą į Norvegiją dirbti prostitute.
„Norvegijoje pasirodė daug straipsnių apie prekybą moterimis. Baisių istorijų. Aš įtūžau. Ėjau į teismą, sėdėjau keli metrai nuo prekeivių. Šnekėjausi su viena iš tų merginų. Nuo tų išgyvenimų net negalėjau rašyti, susirgdavau. Žinojau, kad romano herojė Dorota turi būti fiktyvi, nes nenorėjau tikrosioms aukoms sukelti dar daugiau skausmo. Tai turbūt svarbiausia knyga, kurią esu parašiusi... O ketinau rašyti tik apie Dorotos tėvų meilę.“
Herbjorg Wassmo mintys apie feminizmą:
* „Rašyti pradėjau 1976 m., rašinėdavau ant mažų lapelių, ėmiau siuntinėti tą rašliavą į laikraščius. Pradžioje buvo poezija. Manau, kad ji atsirado iš įniršio – norėjau turėti teisę būti moterimi rašytoja vyrų pasaulyje, rasti savo vaidmenį, savo erdvę.“
* „Jei mano knygos būtų suvokiamos kaip feministinės, galinčios sujudinti tą tvarką, kai vyrai laikomi žmonėmis, o moterys kažkuo kitu, džiaugčiausi. Buvau feministė pati to nesuvokdama, dar mažas vaikas. Kad būčiau stipriausia, greičiausiai bėgdavau. Geriausiai skaitydavau. Mano laikais, Šiaurėje, namuose vyrų beveik nebūdavo, jie žvejodavo, medžiodavo. Viskas laikėsi ant moterų pečių. Anksti suvokiau, kad moterys gali viską.
