„Neptūno“ trenerio žmona atvėrė duris į savo šeimos gyvenimą

Vienuolika metų kartu per gyvenimą žengiantys Klaipėdos „Neptūno“ krepšinio komandos treneris Kazys Maksvytis (40 m.) ir jo žmona Eglė (35 m.) kol kas gyvena ne savo namuose, tad stengiasi neapsikrauti daiktais. Jie jau suprato, kad daiktų reikia labai nedaug, ypač kai tenka dažnai kraustytis iš vieno miesto į kitą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

  Kazys ir Eglė Maksvyčiai kartu 11 metų. Moteris sako, jog per tą laiką suprato, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.
  Kazys ir Eglė Maksvyčiai kartu 11 metų. Moteris sako, jog per tą laiką suprato, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.
 Kazys ir Eglė Maksvyčiai kartu 11 metų. Moteris sako, jog per tą laiką suprato, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.<br>„Roberta B Photography“ nuotr.
 Kazys ir Eglė Maksvyčiai kartu 11 metų. Moteris sako, jog per tą laiką suprato, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.<br>„Roberta B Photography“ nuotr.
 Kazys ir Eglė Maksvyčiai kartu 11 metų. Moteris sako, jog per tą laiką suprato, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Kazys ir Eglė Maksvyčiai kartu 11 metų. Moteris sako, jog per tą laiką suprato, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Eglė Maksvytienė su dukromis Greta (kairėje) ir Goda stengiasi stebėti visas vyro treniruojamos komandos rungtynes.<br>„Roberta B Photography“ nuotr.
Eglė Maksvytienė su dukromis Greta (kairėje) ir Goda stengiasi stebėti visas vyro treniruojamos komandos rungtynes.<br>„Roberta B Photography“ nuotr.
„Esu šimtaprocentė mama ir tuo džiaugiuosi, tai vertina ir Kazys“, – sako Eglė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
„Esu šimtaprocentė mama ir tuo džiaugiuosi, tai vertina ir Kazys“, – sako Eglė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Jan 21, 2018, 7:08 PM

Eglė juokauja, kad ji kolekcionuoja tik emocijas ir prisiminimus: tai svarbiausi ir patys brangiausi dalykai gyvenime.

Tekėdama už K.Maksvyčio – tuometinio vaikų krepšinio trenerio – Eglė nemanė, kad jai teks keliauti ten, kur dirbs jos vyras. Šeima jau gyveno Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, į Panevėžį Eglė nevažiavo, liko su mažais vaikais Kaune, dabar vėl visi Klaipėdoje.

– Ar kartais nekyla apmaudas, kad viskas taip susiklostė?

– Man tenka prisitaikyti prie situacijos. Kiekvienoje jų stengiuosi įžvelgti teigiamus dalykus – keliaujant padidėja pažįstamų, draugų ratas, atsiranda proga pažinti naujus miestus. Ne vieną kartą girdėjau: įdomus jūsų gyvenimas, be rutinos.

Kazys labai norėjo, kad į Klaipėdą važiuotume kartu. Čia jau gyvenome 2012–2015 metais. Tuomet dukterys buvo mažos, aš – motinystės atostogose. Kai išėjęs iš „Neptūno“ Kazys kurį laiką buvo be darbo, aš susiradau darbą Kaune, vienoje farmacijos kompanijoje.

Čia dirbau pagal specialybę – Kauno technologijos universitete esu baigusi anglų kalbą. Darbas patiko, kolektyvas buvo puikus – nesinorėjo išeiti, bet nusprendėme, kad šeima turi būti kartu.

– Auginate dvi dukteris – septynerių su puse Godą ir penkerių su puse Gretą. Dabar Klaipėdoje rūpinatės namais ir vaikais, tai gal pasvarstote apie sūnų?

– Dažnai pašnekame apie trečią vaiką, jeigu būtų kitoks gyvenimo būdas, gal dar ir surizikuotume.

Mums nėra itin svarbu, kad būtų sūnus, svarbu – sveiki vaikai.

Man atrodo, Kaziui, dirbančiam vyriškame kolektyve, tinka moteriška atsvara šeimoje. Čia grįžta tarsi į kitą pasaulį.

– Visas jūsų bendras gyvenimas susijęs su krepšiniu. Gal jus ir supažindino krepšinis?

– Susipažinome netikėtai susitikę viename Kauno bare. Aš buvau su drauge, jis – su draugu. Užkalbino, pasikeitėme telefono numeriais, ir nuo pirmojo skambučio viskas dėliojosi labai paprastai ir natūraliai. Matyt, atitiko charakteriai, abu buvome subrendę rimtiems santykiams.

Tuomet neįsivaizdavau, koks bus mūsų bendras gyvenimas. Aš – kaunietė, maniau, kad ir liksime Kaune, kur Kazys dirbo.

– Vyras jūsų rankos paprašė per krepšinio rungtynes?

– Vienu šūviu du zuikius nušovė. Buvo Valentino diena, pavakarieniavome, per televizorių žiūrėjome „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje. Ir per ilgąją pertrauką Kazys paprašė būti jo žmona ir vaikų mama.

– Kai atsiradote Kazio gyvenime, jam pradėjo puikiai sektis.

– Iš tikrųjų. Tais metais jis buvo paskirtas 1992 m. gimusių berniukų rinktinės treneriu, su jais iškovojo pirmuosius aukso medalius.

Mes dažnai pajuokaujame, kad aš – jo sėkmės talismanas. Gal tiesiog taip viskas sutapo.

Kaune porą metų draugavome, susituokėme, gimė Goda, o po metų išvažiavome į Vilnių. Kazys treniravo „Sakalų“ komandą. Tuomet trys sezonai Klaipėdoje, „Neptūno“ bronza, po to sidabras, sėkmė dirbant vyriausiuoju „Lietkabelio“ treneriu.

Kad ir kas būtų, visada palaikau savo vyrą.

– Stebite rungtynes per televizorių ar arenose?

– Kai komanda žaidžia namuose, į areną keliaujame visos trys. Visada emocingai palaikau komandą.

Goda jau žino krepšinio taisykles, bet jai nepatinka triukšmas arenose. O mažesniajai dar norisi dūkti, o ne žaidimą sekti.

Man atrodo, Kaziui svarbu, kad mes esame arenoje.

O aš arenoje dažniau stebiu atsarginių suoliuką, šalia kurio būna Kazys. Per rungtynes jis labai emocingas, visai kitoks negu namuose – ramus, kantrus, turintis gerą humoro jausmą.

– Ar jūsų vyras parsineša blogą nuotaiką namo po pralaimėtų rungtynių?

– Žinau, kad po skaudaus pralaimėjimo jam šeima labai reikalinga, bet tuomet apie krepšinį nešnekame.

Geriausios guodėjos – mergaitės, savo kalbomis jos greitai nukreipia tėčio mintis, bent kuriam laikui.

– Ar draugaujate su krepšinio pasaulio atstovais, jų šeimomis?

– Puikiai sutariame su „Neptūno“ komandos trenerio asistentais ir jų šeimomis.

– Jūsų vyras – pačiame jėgų žydėjime. Gal po Klaipėdos atsidursite kokioje nors užsienio šalyje?

– Kodėl gi ne, būtų visai įdomu.

– Kazys – žemaitis iš Darbėnų. Gal jį labiau traukia Žemaitija?

– Seniau pasvarstydavome ir apie gyvenimą Klaipėdoje, bet Kaunas – mano gimtasis miestas, čia gyvena mano mama, sesers šeima, tad pasvarstę nutarėme kurtis Kaune.

– Kol vyras dirba, jūs turite laikyti visus keturis namų kampus?

– Nemanau, kad aš skiriuosi nuo kitų Lietuvos moterų, kurios dar ir dirba, spėja pasirūpinti buitimi. Taip, buitis gula ant mano pečių, bet ir Kazys padeda, kiek gali, tiesa, kai atsiranda namuose vyriškų darbų, kartais reikia apie tai priminti kelis kartus.

Esu šimtaprocentė mama ir tuo džiaugiuosi, tai vertina ir Kazys.

– Gal yra kokių nors daiktų, relikvijų, kurias vežatės iš vienų namų į kitus?

– Aš neprisirišu prie daiktų. Pastebėjome, kad žmogui iš tikrųjų tiek nedaug reikia. Stengiamės pasiimti tik būtiniausius daiktus. Mergaitės vežasi savo mėgstamiausius žaislus.

Nesu materialistė, greičiau minimalistė.

– O savo būsimųjų namų viziją jau turite?

– Žinau viena: juose reikės įkurdinti mažą muziejų ir išdėlioti visus Kazio iškovotus medalius, kurių jau susikaupė nemaža kolekcija.

– Krepšininkai pasibaigus sezonui porą mėnesių atostogauja. Kaip jūs leidžiate tą laiką?

– Per atostogas stengiamės su vaikais išvažiuoti kur nors toliau nuo Lietuvos. Turime daug draugų užsienyje. Smagu juos aplankyti. Šiemet keliavome automobiliu į Kroatiją, sustojome Vokietijoje, Slovėnijoje.

Puoselėjame vieną tradiciją – kasmet nors kelioms dienoms susitikti kur nors prie ežero su Kazio studijų laikų draugais.

Atostogos prasideda birželį. Tuomet paprastai planuojame ir visas mūsų šeimos šventes. Gerai, kad abu esame gimę birželį. Praėjusi vasara mums buvo jubiliejinė: Kaziui sukako 40, man – 35-eri.

Mes abu – Dvyniai. Esu girdėjusi, kad to paties ženklo porai kartu nėra gerai, išskyrus Dvynius.

Galiu patvirtinti: mums tikrai labai neblogai sekasi. Esame susituokę devynerius, o kartu – jau vienuolika metų.

Per tą laiką išmokome vertinti buvimą šalia ir kartu.

Supratome, kad labai svarbu kalbėtis, išsakyti tai, kas džiugina ir jaudina ar nepatinka.

Supratau, kad yra trys žodžiai, kuriuos reikia mokėti pasakyti: ačiū, atsiprašau ir myliu. Ištarti jie turi didžiulę galią.

– Kazys Maksvytis – nacionalinės krepšinio rinktinės treneris. Ar pagalvojate apie tai?

– Aš nesu krepšinio specialistė, be to, Lietuvoje gana daug gerų trenerių. Tikiu, kad jis to vertas.

Tačiau Kazys man ir dukroms pirmiausia ne treneris, o mylimas vyras ir tėtis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.