Daugiau nei prieš ketverius metus Reda ir žinomas prodiuseris Egmontas Bžeskas (44 m.) su dukra Amelija (5 m.) savo rojaus kampelį ir verslą bandė kurti saulėtoje Tenerifėje.
Svetur jiems gimė antroji atžala – Elvija (2 m.). Tačiau vaikelio laukimo džiaugsmus temdė vidinis Redos balsas: juodu nebesijautė laimingi kartu.
„Aš sėdėjau prie jūros, žiūrėjau į saulėlydį ir man byrėjo ašaros. Buvo negera. Gal reikėjo išlaukti, bet mes stengėmės, ir nepavyko“, – prisimena Reda.
Tad R.Bžeskienė susikrovė lagaminus ir su Amelija bei kelių mėnesių naujagime Elvija paliko Tenerifę, o kartu ir meilę.
„Esu tokia: arba viskas, arba nieko. Pirmiausia nemoku sau meluoti. Mačiau, kad mūsų santykiai nesiklijavo, o šeimos vaidinti negalėjau. Niekas manęs nepalaikė – visiems buvo nesuvokiama, ką aš darysiu viena su mažais vaikais. Bet klausiau vidinio balso ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Leidausi į tikrą avantiūrą“, – kalbėjo Reda.
Grįžusi į Lietuvą R.Bžeskienė atvertė naują gyvenimo puslapį: nors buvo sunku, suėmė save į rankas ir žiūrėjo į priekį. Stiprybės suteikė ne kas kitas, o besišypsančios ir augančios mergaitės, kurioms ji skyrė visą savo dėmesį.
Ir nors oficialios skyrybos su Egmontu dar neįvyko, šiandien atėjo tas laikas, kurio Reda taip laukė.
„Važiuojame dviračiu, miname tuos savo gyvenimo pedalus, nukrintame, ir ką? Žaizda pūliuoja, skauda, bet užgyja. Ir toliau miname į kalną, o paskui riedame nuokalne, neminame pedalų ir jaučiame visą malonumą. Juk visi mes suklumpame“, – sako Reda, o spindinčios akys išduoda: dabar tikrai jos laikas.
Moteris atrado ne tik stipriąją savo pusę, bet ir naują vasaros aistrą. Sutikti ją besisukinėjant vandenlenčių parke galima vos ne kasdien.
„Aš dar pradinukė. Krintu, o dukros krante juokiasi iš mamos“, – smagiai pasakoja R.Bžeskienė.
– Pastaruoju metu jūsų nematyti viešumoje. Juk anksčiau būdavote dažna žurnalų puslapių, televizijos laidų ir raudonojo kilimo viešnia. Papasakokite, kuo užsiimate.
– Buvo laikas, kai neturėjau vaikų ir siekiau karjeros. Visas dienas dirbdavau! Dabar nebenoriu taip gyventi, nes gyvenimas per trumpas ir laiko yra labai mažai. Šiuo metu dirbu su tarptautiniais projektais. Kol kas, atrodo, viskas mezgasi nebloga kryptimi. Manau, kad galbūt ir verslo srityje galiu ir turiu ką nors nuveikti. Noriu visko išmokti – padaryti tai, ko nedariau gyvenime. Ir tai suteikia labai daug energijos, vidinio pasitenkinimo.
O į vakarėlius neinu. Gal mane renginių organizatoriai primiršę, nežinau. Bet nei aš išgyvenu, nei man jų labai trūksta. Išėjimas į renginį man kainuoja: juk turiu samdyti auklę vaikams, man reikia apgalvoti visus buities darbus. Ir taip turiu ką veikti!
Iš ankstesnių laikų visai nepasiilgstu dviveidiškumo, netikrumo, dirbtinių šypsenų ir dirbtinių draugų. Aš niekada nebuvau fotosesijų iniciatorė. Bet žurnalistai ir fotografai būdavo mano draugai ir kartais atrodydavo, kad nėra kaip atsisakyti.
Žinoma, pasiilgstu to laisvo ir neįpareigojančio laiko, kai ateini į vakarėlį ir pravėdini galvą. Bet dabar kitaip tai darau: stoju ant vandenlentės ir galvoju, kaip čia išvairuoti. (Juokiasi.)
– Dar prieš mums susitinkant užsiminėte, kad vandenlenčių parkas jums – viena jaukiausių vietų, net „Stiliaus“ fotosesija čia įvyko! Kaip jūsų dienotvarkėje atsirado šis sportas?
– Tikrai nesu ekstremalaus sporto mėgėja ar plaukikė. Esu bailė. Bet kažkaip kelis kartus teko atsitiktinai nuvažiuoti į vandenlenčių parką ir tiesiog praleisti ten dieną su vaikais. Taip smagu, kad ten daug šeimų, visi atsiveda savo augintinius – puikus aktyvus laisvalaikis. Iš pradžių stebėdavau, kaip pažįstami plaukia, ir pavydėdavau. Jie taip mėgaujasi, pasisemia adrenalino ir dar sportuoja. Tada pagalvojau – o kodėl aš negaliu? Man atsirado stiprus noras pabandyti – ką, ant lentos neatsistosiu?
Matyt, kad po šios vasaros reikės stoti ant snieglentės. Mane tai labai veža!
Aš tokia esu – sugalvojau, kad dabar reikia gyventi. Sėdėjau sėdėjau, atsistojau ir sakau: „Duokit hidrokostiumą.“ Ir prasidėjo mano nuotykiai. O jie buvo labai smagūs – visi juokėsi, nes aš tris dienas kritau į vandenį visais įmanomais būdais. Man tikrai nepavyko išplaukti, o vėliau po truputį progresavau.
Pirmas dienas labai skaudėjo raumenis, negalėjau paimti šakutės į rankas. Išjudino visus kaulelius – yra kur tobulėti. (Juokiasi.)
Man labai patinka vandenlenčių parko atmosfera. Ten renkasi nuostabūs žmonės, personalas, instruktoriai padeda – visi jie skatina mokytis.
Be to, sportuodama būnu su vaikais. Juk galiu apiplaukti porą ratų, grįžti pas vaikus ir vėl išplaukti. Šalia yra batutai, kavinė.
Mano mergaitės man mojuoja, juokiasi kartu su visais. Čia kaip gyvenimas. Kiekvienas turime atsistoti ant savo lentos ir pagauti savo bangą. Tai aš ir darau.
– Ar šį sportą jau spėjote pavadinti savotiška meditacija, į kurią pasinėrusi apie nieką daugiau negalvojate?
– Kiekvienas sportas atpalaiduoja galvą. Bėgioti nemėgstu, bet net vaikščiojimas parke sudėlioja visas mintis į lentynas. Aš visą gyvenimą daugiau ar mažiau stengiausi sportuoti: aštuonerius metus žaidžiau tinklinį, penkerius jodinėjau.
Dabar vėl audžiu mintį, kad reikia pabandyti užlipti ant žirgo. Nežinau, kas man atsitiko – gal senatvė ar antrasis kvėpavimas? (Juokiasi.)
Iš tikrųjų buvo labai sudėtingas gyvenimo etapas. Ir skyrybos, ir vaikai, ir grįžimas į Lietuvą iš Tenerifės. Bet esu labai drąsi ir gana greitai priimu sprendimus, tad tas etapas praėjo ir žaizdas išsilaižiau. Dabar manau, kad reikia būti moterimi ir gyventi. Juk vaikams irgi smagu, kai mama daro kokius nors įdomius dalykus. Mama yra jų veidrodis. Dukros jau turi nuotraukų iš vandenlenčių parko, noriai pozuoja prie lentų.
– Praėjo daugiau nei porą metų po skyrybų, tačiau jūs vis dar oficiali Egmonto žmona. Galbūt kitomis akimis žiūrite į bendravimą su Egmontu?
– Tikimybės, kad vėl susieisime, tikrai nėra. Gyvename du atskirus gyvenimus. Tas skyrybų etapas buvo baisiausias mano gyvenime. Aš visa tai ištvėriau, toliau šypsausi, tad sakau, kad viskas įmanoma.
Palaikau vienišas mamas, žinau, kai būna depresija ir apatija viskam. Bet gyvenimas tęsiasi ir be vyro. Moteris viską gali pati. Svarbiausia, šalia yra sveiki vaikai, mylintys žmonės.
Visko mūsų santykiuose su Egmontu buvo. Dabar mes bendraujame normaliai, nesiveliame į asmeniškumus, santykių aiškinimąsi – liko tik formalūs klausimai ir oficialios skyrybos. Tikiuosi, kad jos irgi kada nors įvyks draugiškai.
Dabar mūsų bendravimas sukasi aplink vaikus. Galėtų jis dažniau su jais matytis, bet neseniai buvo pasiėmęs pirmą kartą keletui savaičių. Egmontas irgi daug dirba, keliauja.
Laiko vis nėra, tai mane gal ir liūdina. Bet jis tikrai geras tėtis mergaitėms, jo joms reikia. Amelija su juo tikrai turi ryšį, kartu gyveno, nori vis pas jį. Aš skatinu susitikimus, dėl to ir būna, kad kartais paburbu.
– Sakoma, jog gimus vaikams pora vienas kitą įsimyli tarsi iš naujo. Jūsų santykiuose viskas buvo atvirkščiai?
– Vaikai mūsų santykius pakeitė maksimaliai. Mes puikiai gyvenome: kartu keliaudavome, dirbdavome ir leisdavome laisvalaikį.
Gimus vaikams prasidėjo bemiegės naktys, išėjo taip, kad daugiau laiko skyriau vaikams, o ne vyrui. O jis užsiimdavo kitais reikalais, tada atsirasdavo priekaištų, kodėl man nepadeda. Tai visų santykių klasika.
Jeigu pora puoselėja tvirtus santykius, viskas yra puiku. O jeigu santykiai prasti ir moteris mano, kad štai pasigimdysiu vaiką ir viskas pagerės, tai tikrai taip nėra. Jie tik pablogės!
Manau, kad meilė yra fortūna. Kiti susituokia trečią pažinties dieną ir gyvena keturiasdešimt metų. Reikia klausyti savo vidinio balso. Kai esi jaunas, jis gali tave apgauti, bet kai turi patirties, tada jau supranti jį.
Mano sprendimas grįžti į Lietuvą buvo padiktuotas vidinio balso. Kam aukoti daugybę metų ir kartu žinoti, kad abiem blogai. Juk supratau, kad sėdime ant vienos sofos, bet jaučiamės svetimi ir mūsų nebesieja niekas, išskyrus bendrą buitį ir vaikus.
Dabar Tenerifė yra paskutinė sala žemėlapyje. Pailsėti ir pabūti ten yra viena, bet man joje nepasisekė.
– Yra daugybė moterų, kurios jaučiasi svetimos su savo vyrais ir kartu gyvena tik dėl vaikų, stabilios finansinės padėties ar norėdamos išvengti giminaičių pasmerkimo.
– Aš labai palinkėčiau joms drąsos. Aš nesulaukiau palaikymo. Niekas nesakė, kad skirkis ir bus vienai gerai. Puikiai suprantu, kad yra didžiulė baimė.
Bet su tuo reikia susigyventi, susikalbėti su savimi, būti drąsiai ir klausyti savo vidinio balso. Moterys viską gali pačios, mes daugeliu atveju esame daug stipresnės už vyrus. Juk pats gyvenimas viską sudėlioja į vietas. Užsidarys durys, atsidarys langas. Gyvenimas eina į priekį ir po nakties ateina diena.
– Neįmanoma nepastebėti jūsų optimizmo ir energijos. Kokių pamokų pati išmokote per šį sunkų etapą?
– Užsigrūdinau ir labai subrendau. Norėjau to ar ne, stiprūs išgyvenimai mane pakeitė.
Pasidariau kitokias išvadas, pradėjau į viską kitaip žiūrėti. Vertinu ir pripažįstu savo klaidas. Žinau, kad vieno kalto nebūna.
Negalima eiti ir kalti vienos vinies, jog esu teisi, pasaulio valdovė ir viską žinau geriausiai. Nė velnio! Su metais tai supratau. Yra daug skirtingų nuomonių. Labai smagu, kai galiu į save iš šalies pažiūrėti ir kai man kas nors pataria. Išmokau ne tik klausytis, bet ir girdėti.
Myliu gyvenimą čia ir dabar. Kai moteris turi tikslą, ji gali eiti basa per sniegą ir jai nešalta. Tiesiog reikia išsitiesti, pakelti akis į dangų ir mokytis iš savo vaikų. Žiūrėkite, nuperkame vaikui ledų, o jo akys žiba. Lygiai taip pat aš džiaugiuosi mažais dalykais. Pavyzdžiui, nuvežu vaikus į darželį, grįžtu ir mėgaujuosi karšta kava. O trejus metus neturėjau laiko ir atvėsusią kavą gerdavau po pietų.
Manau, kad pasaulis yra labai spalvotas. Vaikui duodi spalvinimo knygelę ir jis būtinai paveiksliuką nuspalvina ryškiomis spalvomis. Mes savo gyvenimo paveikslą privalome dažyti ryškiai.
Dar vieną dalyką išmokau – labiau vadovaujuosi posakiu „Niekada nesakyk „niekada“. Niekada nemaniau, kad viena auginsiu mergaites ir būsiu vieniša mama. Bet atsitiko, kaip atsitiko. Kažkada sakiau, kad niekada nesidarysiu tatuiruočių, tačiau neseniai pasidariau. Štai ant vienos rankos riešo – užrašas „My life“ („Mano gyvenimas“), o ant kito – „My rules“ („Mano taisyklės“). Taip ir gyvenu. Galbūt dėl to ir spinduliuoja mano akys.
– O dabar yra momentų, kurie jus žeidžia ir priverčia išspausti ašarą?
– Visos mes stiprios ir visos mes verkiame. Kaip ir visi vyrai. Čia yra žmogiškas dalykas. Kiek galiu, esu stipri, bet ateina ta silpnumo akimirka ir išsiverkiu. Nėra blogai rodyti savo emocijas.
Viskas yra apie vaikus. Aišku, jaudina, kai vaikai ką nors nupiešia ir parašo „Tau, mama.“
Kai pagimdžiau vaikus, negaliu susilaikyti ir susitaikyti su kitų vaikų socialinėmis problemomis.
– Ar pavadintumėte save supermamyte, kuri dėl visko jaudinasi?
– Manau, kad esu aštri moteris ir gana griežta. Niekada gyvenime su vaikais nesicackinau. Nesuprantu supermamyčių, kurios kalba vaikų kalba ir pačios nesupranta, ką kalba. Aš nesu tokia.
Esu tikrai gera mama, bet ne ta, kuri dalijasi pokalbiais su kitomis mamomis, kaip dezinfekuoti buteliuko čiulptuką.
Į viską gyvenime žiūriu daug paprasčiau, o ypač kai gimė antroji dukra. Sesės labai draugauja. Amžiaus skirtumas nedidelis, tai jos eina susikabinusios už rankučių, o aš mėgaujuosi į jas žiūrėdama. Aišku, vaikai yra vaikai ir visko pridaro. Atrodo, trūksta kantrybė ir neturiu jėgų, bet žinau vieną dalyką – esu viena su jomis dviem.
Galiu padaužyt galvą į sieną, paverkti duše, bet turiu keltis, eiti ir auginti vaikus. Tai yra mano gyvenimo esmė. Ir viskas priklauso nuo požiūrio: ar į tai žiūri kaip į vargą, ar kaip į smagų dalyką. O jos yra mano geriausios draugės, palydovės, mano meilė. Visomis jėgomis stengiuosi užauginti doras. Noriu, kad jos būtų geros ir teisingos moterys.
– Riešėje turite namą, tačiau gyvenate netoli centro. Kodėl ten negrįžtate – juk aplink gamta, mergaitėms augti daug smagiau?
– Kažkada privažiavau prie namo ir širdis nesuvirpėjo. Aišku, daug ten visko padaryta ir planuota jame gyventi. Matyt, kad paleidau jį: užrakinau duris, ir viskas.
Žinoma, labiau norėčiau gyventi savo namuose, o ne nuomojamame bute, bet šiandien neturiu tam galimybių – man vienai būtų per sudėtinga ten gyventi. Namas nemažas, reikia priežiūros, vyriškos rankos, vaikus vežioti į darželius ir būrelius. Ir taip fiziškai pavargstu, o kažkur už miesto būtų visai nepatogu.
Štai centre mane aplanko draugai, išeinu į gatvę, šalia parduotuvė, jaučiu gyvenimą. Jeigu gyvenčiau su šeima, be abejo, smagiau būtų gyventi name. Gyvenimas susidėlioja taip, kaip turi būti, ir niekada nežinai, kur ateityje gyvensi.
– Nejaugi jūsų širdis dar laisva ir nėra vyro, kuris jums padėtų?
– Mano širdis laisva, bet aš tikrai negaliu pasakyti, jog esu viena ar vieniša. Turiu labai daug draugų, artimųjų, turiu aplink save mylinčių žmonių ir tuo džiaugiuosi. Turiu ir simpatijų. Bet kol kas esu laisva ir manau, kad viskas ateis su laiku.
Vyrai bijo stiprių moterų. Jis turėtų būti dar už mane stipresnis, aktyvesnis. Bet aš niekur neskubu. Gyvenime turėjau jau dvi santuokas (prieš tai Reda buvo susituokusi su šokėju Andriumi Kandeliu. – Red.), todėl tai man tikrai nėra prioritetas. Bet niekada nesakyk „niekada“. Dabar manau, kad trečio vaiko nenoriu, o mano mama vis sako: „Palauk palauk, tuoj bus trečias – sūnus. Tu pamatysi.“ Niekada negali žinoti.
– O dabar ryžtumėtės tapti meilės emigrante?
– Meilė yra gyvenimo variklis. Aišku, kad ryžčiausi viskam. Jei sutikčiau žmogų ir širdimi jausčiau, kad tai jis, tegul ima mane ir veda į pasaulio kraštą – net į Tenerifę skrisčiau, tebūnie. O dėl ko daugiau gyventi? Meilė turi vesti į priekį visais klausimais.
