Kiek atokiau saulės kaitroje tinginiauja katinas, o aplink kojas svečiams zuja kalytė Tonga. Kad šiuos augintinius prižiūri Algirdas, atskirti nesunku – abu papuošti lietuviško aukso karoliais.
Nidos kriviu vadinamas vyras čia gyvena su žmona. „Ji turi savo verslą, užsiima kambarių nuoma“, – prasitaria gintarų meistras.
Pora kartu augina du sūnus. Tik vienas jų gyvena Lietuvoje, o kitas jau kurį laiką emigravęs į Norvegiją. „Mūsų visų sritys kitokios. Visi dirba atskirai, nenori vienas kitam po kojomis maišytis“, – trumpai paaiškina vyras, paklaustas, ar šeima nepadedanti verslininkauti.
Telšiuose gimęs, tačiau jau 46 metus Nidoje gyvenantis Algirdas savo pašaukimą atrado prieš 35 metus. Gintarų meistravimu užsiimantis vyras ir jų ieško, ir apdirba, ir veria, ir parduoda pats. „Kai susirgau šia liga, tai ir nebegaliu pasveikti“, – šypteli tautodainininkas.
Vyras sako, kad palankiu metu jūroje galima atrasti ir iki 30 kilogramų gintaro. „Reikia žvejoti. Žvejoju kovą, balandį, gegužę. Maždaug iki birželio vidurio. O paskui prasideda audros. Joms nurimus ir vėl žvejoju“, – atkaklumu stebina Nidos verslininkas.
Miestelėnai ir svečiai Algirdą dažniau nei verslininku vadina Nidos simboliu. Paprastai lino drabužius dėvintis vyras negali nepatraukti dėmesio. Retas kuris pro jo „Amatų kiemelį“ praeina nepakalbinęs.
O ir prekyba sekasi neblogai. „Nespėju pakuot“, – džiaugsmingai atsidūsta tautodailininkas pridurdamas, kad verslas ima sektis tada, kai nustoji dejuoti.
Anot jo, žmogus, dirbantis su gintaru, privalo būti laimingas. „Jeigu kada nors esi bent šiek tiek nervingas, negali nė priliesti prie gintaro. Gintaras yra sustingęs medžio kraujas, o su tuo juokauti negalima. Jis irgi turi savo energetinę galią. Gintaras yra be galo galingas. Aš laimingiausias, kada pasiimu keselį (graibštą – liet.) ir išeinu ieškoti gintaro. Žiūrėk, vieną randi, kitą. Geras jausmas“, – maloniomis emocijomis dalijasi pašnekovas.
Vyras tiki, kad atitinkamą energetiką gintarui gali perduoti ir jį įsigijęs. Jeigu paprašysi, šis jūros turtas gali tapti net angelu sargu.
„Daug buvo atvejų. Viena šeima, pasakojo, vertėsi su mašina, iš jos nieko neliko, o vaikai – gyvi, sveiki. Vairuotojas tik kiek aplaužytas. Amuletas gali apsaugoti, tereikia jo paprašyti tapti tavo angelu sargu“, – tiki Algirdas.
Paklausus, ar vyras pats puošiasi savo kurtais papuošalais, kyla rizika sulaukti nejaukios pauzės. Tačiau netrukus jis nuskuba į kambarį ir atneša dvi masyvias apyrankes.
„Prieš savaitę pasidariau dvi apyrankes. Ketinu ir trečią susiverti. Pats mielai nešioju gintarus. O kai dirbu, mano visi drabužiai apgula gintarais. Amuletai, apyrankės – į darbą išeinu kaip karalius“, – nustebina pašnekovas.
Algirdas džiaugiasi sulaukdamas daugybės bendraminčių. Sako, kad gintaro pirkėjų amžiaus cenzas – labai įvairus. Juo puošiasi nuo vaiko iki senolio. O pagrindiniai pirkėjai be jokios konkurencijos – lietuviai, kurių srautai padidėja tautiškų švenčių dienomis.
„Užsieniečiai, kurie atvažiuoja dabar, yra labai šykštūs. Aniems ir 3, ir 5 eurai yra labai daug. Anksčiau atvažiuodavusiems ir šimtas nebuvo didelis pinigas. Pirmoje vietoje iš Europos tarp perkančiųjų yra mūsų tautiečiai. Lietuviai mėgsta visokios vėrinius, amuletus. Net užsako, kad pagaminčiau. Nesvarbu, kokios spalvos. Mažai kas nori termiškai apdirbto gintaro, visiems norisi natūralumo“, – atvirai pasakoja Algirdas.
Vyras neslepia, kad geriausiai prekyba jam eidavosi prieš dešimtmetį. Dabar, anot jo, labai pasijautė emigracija. „Ir labai stipriai jaučiasi. Anksčiau nuo 9 iki 23 val. žmonės eilėse stovėdavo. Nedaug apsipirkdavo, tačiau pastoviai vis kažką nusižiūrėdavo“, – sako gintaro apdirbėjas.
Tik vasarą parduotuvėlę atidarantis vyras džiaugiasi gyvenimu Nidoje. Sako, ką naktį susapnuojantis, tą ryte ir pagaminantis. „Nėra daugiau tokio krašto kai Nida. Čia gimsta visos idėjos“, – džiaugiasi vyras.
