Tačiau tai nebuvo genijaus giminaičio žodžiai, ištarti po mirties pajutus saldų staiga aplankiusios sėkmės skonį. Be daugiau nei 45 tūkst. meno darbų, Pablo vaikai bei anūkai buvo „apdovanoti“ ir kiek kitokia dovana – nuolatiniu senelio atminimo saugojimu bei gretinimu su juo tiek dėl išvaizdos, tiek ir dėl karjeros.
Tapytojas P. Picasso nebuvo šeimos žmogus. Apie tai byloja jau legendomis tapę garsiojo menininko meilės romanai. Štai, Olivier motina Maya Picasso (83 m.) yra vienintelė ispanų tapytojo ir prancūzų pozuotojos Marie Therese Walter duktė.
Įdomu tai, jog romaną su septyniolikmete Pablo užmezgė būdamas 45 metų. Viso jų bendravimo metu Pablo vis dar buvo pirmosios savo žmonos ukrainiečių kilmės balerinos Olgos Chochlovos sutuoktinis.
Iš viso Pablo turėjo penkias atžalas. Du Mayos broliai ir sesuo, taip pat kaip ir ji, yra nesantuokiniai tapytojo vaikai. Vienintelis Paulo gimė santuokoje su minėta šokėja.
Vis dėlto daugelis jų, net ir augę su skirtingomis motinomis, pasuko meno link: Olivier motina tapo meno istorike, jos brolis Claude’as – fotografu, o sesuo Paloma – juvelyrinių dirbinių dizainere.
Tačiau iš kitų vaikų bei anūkų Olivier išsiskiria viena ypatybe. Mat jis ir Pablo atrodo lyg du vandens lašai. Nors Olivier pasirinko teisininko studijas ir, kaip pats sako, pasižymi labiau racionaliu, o ne kūrybiniu mąstymu, iš senelio jis paveldėjo ryškius veido bruožus ir tamsų gymį.
„Kai 1973-iaisiais per televiziją išgirdau apie senelio mirtį, supratau, kad šis žmogus buvo kur kas reikšmingesnis, nei aš maniau“, – sakė P.Picasso nosį paveldėjęs Olivier.
Kol vienuolikmetis anūkas skendėjo filosofiniuose apmąstymuose, jo draugai ir nepažįstamieji jau domėjosi, kam atiteks daugiau nei 220 milijonų eurų tais laikais įvertintas turtas: 1885 paveikslai, 7089 brėžiniai, 1228 skulptūros, 6112 litografijų, 18 095 graviūros ir daugelis kitų.
Nežinia, ar paskatintas teisininko smalsumo, ar norėdamas geriau pažinti žymųjį senelį, užaugęs Olivier ryžosi parašyti ne vieną knygą.
Kūriniuose jis stengiasi ne tik nupiešti P.Picasso portretą, bet ir paneigti kai kuriuos klaidingus jo gyvenimo faktus ar bruo-žus, kaip antai gobšumą.
„Jis padėjo daugybei žmonių: Ispanijos pilietiniame kare kovojusiems respublikonams, ligoniams, vaikams. Tuo pat metu senelis kiekvieną dieną sulaukdavo iki 150 prašymų padėti. Tai, kad jis nesutikdavo tenkinti kai kurių prašymų, nereiškia nieko savanaudiško“, – pasakojo Olivier.
Nors P.Picasso anūką greičiau galima vadinti ne teisininku, o rašytoju ar meno istoriku, jis šios jam dažnai klijuojamos etiketės nemėgsta.
„Nenoriu būti meno pasaulyje. Taip pat nenoriu būti tik įžymybės gyvenimo metraštininkas“, – teigė jis.
Dėmesio verta ir kita Olivier išsakyta mintis.
„Dauguma meno mėgėjų nori jausti artumą su kūrybiniu genijumi, kuriuo jie domisi. Tie, kurie turi pinigų, tampa aukcionų svečiais. Kiti lankosi muziejuose. Na, o treti pelnosi iš prekybos“, – įžvalgomis dalijosi Olivier.
Nors po savo mirties P.Picasso paliko tikrą imperiją, tarp anūkų ir vaikų iki šiol kyla nesutarimų dėl tapytojo paveldo saugojimo.
Kol vieni palaiko menininko piešinių naudojimą komerciniais tikslais, kiti su tuo griežtai nesutinka ir teigia, kad jo darbai neturėtų būti skirti masiniam vartojimui.
Galima teigti, jog po kubizmo pradininko mirties kiekvienas turėjo išmokti gyventi su Picasso pavarde sau priimtinu būdu. Tai liudija ir Olivier pusbrolio, dėdės Paulo sūnaus Pablo likimas – būdamas 24-erių vyras nusižudė.
„Suprantu, jog būti Pablo Picasso sūnumi ar anūku 6-ajame dešimtmetyje buvo nelengva užduotis. Pavadinti vaiką tuo pačiu Pablo vardu buvo didžiulė klaida nuo pat pirmos dienos. Jis visada buvo kai kuo kitu“, – apie trimis mėnesiais vėliau nei tapytojas mirusį jaunuolį sakė Olivier.
Vis dėlto atrodo, kad tapytojo biografiją puikiai išmanančio anūko ryšys su seneliu išliko kiek kitoks. Tam įtakos turėjo Mayos ir jos tėvo santykiai.
„Dėl mamos mano ryšys su seneliu yra žavingas. Jos dėka aš nesijaučiu tik kaip turto paveldėtojas ar už Picasso tam tikra prasme atsakingas asmuo“, – teigė Olivier.
Vyras pasidalijo motinos prisiminimu, kaip tapydamas legendinį darbą „Alžyro moterys“ P. Picasso ją pažadino.
„Senelis buvo maždaug 73 metų. Tuo metu mano mamai buvo devyniolika. Jis ją prikėlė vidury nakties norėdamas parodyti savo kūrinį. Pablo Picasso buvo tarsi vaikas“, – nuoširdžiu prisiminimu pokalbį užbaigė prestižinį „Chevalier des Arts et des Lettres“ (liet. Menų ir raidžių riterio) apdovanojimą pelnęs, tačiau savęs menininku nevadinantis vyras.
Parengė Agnė Mačiulytė
