Besilaukdama tinklaraštininkė K. Pozingytė nuvirto važiuodama motociklu: „Tai buvo ženklas“

Knygų apie gyvenimą be glitimo autorė Kristina Pozingytė (37 m.) dar visai neseniai mėgavosi gyvenimu tarp Vilniaus ir Los Andželo. Dabar ji iš rankų nepaleidžia dešimties mėnesių dukros Olivios.

Kristina Pozingytė su dukrele. <br>D.Kučio nuotr. 
Kristina Pozingytė su dukrele. <br>D.Kučio nuotr. 
Kristina Pozingytė su dukrele. <br>D.Kučio nuotr. 
Kristina Pozingytė su dukrele. <br>D.Kučio nuotr. 
Kristina Pozingytė su dukrele. <br>D.Kučio nuotr. 
Kristina Pozingytė su dukrele. <br>D.Kučio nuotr. 
Olivia. <br>D.Kučio nuotr. 
Olivia. <br>D.Kučio nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Aug 4, 2019, 8:33 AM, atnaujinta Aug 6, 2019, 4:03 PM

„Kartais ir pati negaliu patikėti, kokia laiminga mama esu, nors prieš keletą metų net nebūčiau pagalvojusi, kad apskritai tapsiu mama!“ – prisipažino K.Pozingytė.

Su vyru Edvardu Kristina nebijojo garsiai kartoti, kad tėvų vaidmuo – ne jiems. Abu sėkmės glostomi, verslus Amerikoje ir Lietuvoje plėtojantys jauni žmonės mėgavosi gyvenimu ir visais jo teikiamais malonumais: prabangiomis kelionėmis, ištaigingais namais abipus Atlanto ir brangiausiu turtu, kurį juodu manė turį, – laisve.

„Visam gyvenimui įsiminė kartą Los Andželo oro uoste taksi vairuotojo pasakyta frazė, kai pamatęs vežimėlį jis paklausė: „O kur vaikas?!“

Paaiškinus, kad šie ratai skirti šuniukui, jis garsiai nusikvatojo ir pasakė: „Nėra nieko blogo gyventi gerai!“ („There is nothing wrong living a good life!“). Argi jis nėra teisus? – tada nusijuokiau mintyse“, – pasakojo vasarai į gimtinę su šeima grįžusi žinoma vilnietė.

– Laukimo stebuklas aplankė netikėtai? – atvirai pasiteiravau Kristinos.

– Atėjo diena, kai prisėdome ir namuose pasidarė tuščia ir tylu. Svarstėme, ko juose trūksta? Kas ne taip? O tada nedrąsiai sau prisipažinome: gal vis dėlto būtų smagu, jei po namus trepsėtų mažos kojytės ir būtų daugiau šurmulio...

O šventės?! Argi nesinorės, kai būsime seni, kad per Kalėdas aplankytų vaikai, anūkai? Kuo šeima didesnė, tuo joje daugiau veiksmo, pokyčių. Užauga vaikai, atsiveda į namus antrąsias puses, vėliau – ir anūkų.

Tos mintys buvo lemtingos ir apsisprendimas labai apgalvotas. Taigi – vaikelis buvo planuotas ir labai lauktas.

– Pusę laiko gyvenate Los Andžele, pusę čia – Vilniuje. Kur gimdėte?

– Turime prabangą šaltąjį sezoną gyventi Kalifornijoje, kur šilta ir beprotiškai gera. Tai – tobulas gyvenimo modelis. Kai šilta ir gražu, laiką leidžiame namuose šalia Vilniaus įsikūrusioje gyvenvietėje, kuri daug kam primena serialą „Nusivylusios namų šeimininkės“. (Juokiasi.)

Čia tikrai gera – gamtos apsuptyje, tolėliau nuo miesto šurmulio ir su smagiomis intrigomis. (Šypteli.)

Dukrytė turėjo gimti spalio pradžioje, todėl nutarėme, kad mažam kūdikėliui bus geriau pirmuosius mėnesius praleisti ten, kur šilta, ir vasaros pabaigoje išvykome į Los Andželą, kuris ir yra jos gimtasis miestas.

Dėkoju likimui, kad turėjau galimybę pirmąjį jos gyvenimo pusmetį būti ten.

Tai man buvo sunkus laikas fiziškai, tačiau tiesiog tobulas emociškai.

– Kodėl pirmagimei išrinkote Olivios vardą?

– Vardo rinkimas – turbūt sudėtinga užduotis kiekvienoje šeimoje. Jeigu patinka vienam, dažnai netinka kitam. Turėjome keletą reikalavimų. Tai turėjo būti švelnus ir paprastas vardas.

Vyras norėjo, kad būtų bent trys skiemenys ir kad vardas būtų tariamas vienodai tiek lietuviškai, tiek angliškai. Todėl varde ir nėra priešpaskutinės raidės j, kad anglų kalba kviečiant vardo nereikėtų iškreipti.

Perskaitėme daugybę vardų knygų, naršėme internete, kol po ilgų ir varginančių paieškų iššoko Olivia! Akimirksniu pasiūliau jį vyrui – jam taip pat patiko.

Vėliau ir toliau ieškojome antro vardo, jei šis gimus mergytei netiktų. Tačiau Olivia taip ir liko vienintelis variantas, kuriuo džiaugiamės ir dabar. Tikimės, kad ir dukrai patiks.

– Ar sunkus buvo laukimas, o gal priešingai – priminė stebuklą?

– Kaip aš bijojau nėštumo! O jis pralėkė su vėjeliu! Tai priminė pasaką. Gražią ir su laiminga pabaiga. Jaučiausi be galo gerai. Juk per visą nėštumą priaugau tik 6 kilogramus.

Laksčiau kaip ant sparnų ir kartais net pamiršdavau, kad galbūt turėčiau trumpam sulėtinti tempą. Juokiausi, kad mergytė gims labai protinga, nes besilaukdama spėjau ir Harvardo verslo mokykloje pasimokyti.

Kad turiu nurimti, suvokiau tik šeštą nėštumo mėnesį, kai užsimaniusi pavairuoti vyro didesnį motociklą vos pajudėjusi kieme nuvirtau ant šono (taip, taip, aš irgi turiu motociklą, tik mano mažesnis). Tai buvo ženklas, kad turiu nurimti ir iš lėto mėgautis laukimu.

– Kaip pasikeitė šeimos gyvenimas gimus dukrai?

– Mūsų gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Buvome įpratę daug keliauti ir gyventi laisvai. O dabar praleidžiame daugybę laiko namuose.

Tačiau mudu su vyru turėjome laiko tam nusiteikti. Juokiamės, kad didžiausias ir netikėčiausias pokytis buvo mūsų Jorkšyro terjerų veislės šunytei.

Ji buvo viso ko šeimininkė, mylimiausia ir apgaubta dėmesio. Kartu skrisdavo į keliones, pirmoji gaudavo visą dėmesį tiek šeimoje, tiek gatvėje.

Kai parsivežėme namo dukrytę, šuniukui buvo šokas. Mėnesį pyko ant manęs ir nesileido net paglostoma. Tik dabar po truputį pradeda atsargiai draugauti ir su Olivia.

– Jūsų vyras daug keliauja. Kas padeda rūpintis namais ir dukra?

– Nesu reikli žmona ir netrepsiu kojele reikalaudama dėmesio sau. Vyro su dukryte ryšys yra labai artimas, manau, užsimezgęs per pirmąjį pusmetį, kai gyvenant Kalifornijoje jie daug laiko leisdavo kartu namuose.

Todėl ir dabar jis padeda kiek galėdamas. O kai laiko pritrūksta ir pavargstu, kviečiu geriausias padėjėjas – močiutes. Draugai kaskart nusistebi išgirdę, kad neturiu auklės. Bet aš tam turiu paaiškinimą. Nenoriu, kad svetimas žmogus formuotų mano vaiko charakterį, pasaulėžiūrą. O būtų liūdniausia, jeigu dukrytė labiau mylėtų ir džiaugtųsi svetimu žmogumi nei savo mama.

– Sakoma, kad vaiko gimimas net stipriausias moteris paverčia gležnomis mamomis. Ar taip nutiko ir jums?

– Visada sakydavau: pažiūrėk į tą mamą, aš nedarysiu to ir ano... Ir ką jūs galvojate?! Darau ir tą, ir aną. O mano mama vis man primena: „Atsimeni, kaip juokeisi iš kitų?“

Tikrai nesiskiriu nuo daugumos mamų. Ir dukrytė, nors ir labai mažutė, šokdina mane, kaip tik jai patinka. O aš ir leidžiuosi. Kas gi man! Mėgstu pasijuokti, kad visai neblogai turėti nebejaunus tėvus.

Būdami tokio amžiaus žmonės paprastai yra daugiau ar mažiau apsirūpinę materialiai, sėslesni, nurimę. Mes jau žinome, ko norime ir ką galime.

Neturime niekam nieko įrodinėti. Todėl šiuo metu pasirinkau ramybę ir visišką atsidavimą mažajai, nes pati to noriu. Atėjo laikas ir man.

– Ar Olivia rami? Ar vis dėlto kol kas naktų ir laiko sau neturite?

– Visi po pažinties su Olivia vienu balsu sako: kokia rami mažylė. Ji tikrai nuostabi, protinga ir stipri mergytė, bet ne miegaliukė. (Nusijuokia.) Nuo pat gimimo mažai miega tiek naktimis, tiek dienomis.

Neverkia, nezirzia, o tiesiog bendrauja. Visada nori būti veiksmo epicentre ir yra visiška „rankinė“.

Todėl poilsio ir miego pastaraisiais mėnesiais mažai. Aš vis dar naudojuosi jėgų rezervu, sukauptu iš daugybės saldžiai ir ilgai miegotų naktų.

– Ar pasikeitė laimės sąvoka gimus dukrai?

– Visada į gyvenimą žiūrėjau pro rožinius akinius. Žmonės stebisi, kodėl esu tokia laiminga. Manau, kiekvienas pasirenkame pats, kaip į viską žiūrėti ir kaip reaguoti. Man laimė yra sveikata, sveiki artimi ir mylimi žmonės. Visa kita – kaip nors.

Pati turėjau rimtų sveikatos sutrikimų ir gydytojai net žadėjo liūdniausią scenarijų. Kol paaiškėjo, kad didžiausias mano organizmo nuodas yra glitimas.

Tuomet gavau antrą gyvenimo šansą. Ar turiu teisę būti nelaiminga? Tikrai ne. Džiaugiuosi viskuo, ką man suteikia kiekviena diena. Tik ilgus metus ligos patale gulėjęs ir iš jo pakilęs žmogus gali suprasti tai, ką aš jaučiu.

Todėl priimu gyvenimo bangas tokias, kokios jos siunčiamos, ir džiaugiuosi galėdama būti čia ir dabar.

Dabar esu rami kaip niekada. Man nieko netrūksta, esu viskuo aprūpinta ir galiu mėgautis ilgai lauktu mažyčiu stebuklu.

Todėl iš visos širdies noriu palinkėti mylėti vieniems kitus ir nepamiršti pasidžiaugti mums gyvenimo siųstomis dovanomis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.