Ji pasirinko šeimą, o ne karjerą, vedančią pasaulinio mados Olimpo link, tačiau šiandien išdrįsta garsiai prisipažinti tuomet nesuklydusi ir per savo asmeninę istoriją viešai atskleidžia visai kitokį mados pasaulio veidą.
Moteris ramiu gyvenimu mėgaujasi Šiauliuose, nors jos darbais ne tik žavisi, bet jų ir užsako net ir tokie mados grandai kaip šios industrijos prancūzų gigantas „Chanel“.
„Iki šiol iš garsiausių pasaulio mados namų sulaukiu pasiūlymų jiems kurti kolekcijas ir be jokio sąžinės graužimo jų atsisakau, nes nenoriu niekam vergauti, labai vertinu laisvę ir prabangą kurti tai, kas man patinka“, – interviu „Stiliui“ atvirai pradeda D.Nevedomskytė.
– Kodėl tapote dizainere?
– Gal tai genai. Mane visada traukė menai ir siuvimas. Mano prosenelis Kazimieras Beresnevičius buvo žinomas Telšių modistas, turėjo savo ateljė, o audinius vežėsi iš Anglijos. Namuose iki šiol saugau to meto mados žurnalus, kuriuos jis buvo sukaupęs.
Išsaugojau ir prosenelio užrašus, iš jų puikiai žinau, kiek tuomet kainavo pasisiūti paltą ar suknelę, užrašuose išlikę net pažymėti klientų matmenys.
Beje, pasisiūti paltą jo siuvykloje atsiėjo tiek, kiek dvi karves nusipirkti. Prosenelis buvo pasiturintis žmogus. Jo nuotaka, mano prosenelė, vestuvių dieną bažnyčioje pirmoji vilkėjo baltą suknelę.
Tuo metu buvo įprasta per santuokos ceremoniją moteriai puoštis balta peltakiuota palaidine ir juodu sijonu. Neturtingos nuotakos puošdavosi tautiniu kostiumu. Deja, prosenelis mirė labai jaunas ir man neteko su juo susitikti.
– Diana, jūs pirmoji lietuvė, po Nepriklausomybės studijavusi Paryžiuje, prestižinėje mados akademijoje „Paris American Academy“. Kaip ten patekote?
– Mudu su vyru Laimiu 2001 metais nusprendėme aplankyti draugus Paryžiuje. Važiavome automobiliu, nes lėktuvo bilietai buvo labai brangūs. Prancūzija buvo pirmoji užsienio šalis, kurią aplankiau po geležinės uždangos griuvimo.
Man tai prilygo stebuklui. Prieš išvykstant vyras pasiūlė pasiimti savo darbus, sako: „Ką tu prarasi, pabandom, gal tau pavyks įstoti.“
Avantiūrizmas, jaunatviškas maksimalizmas labai padėjo. Su vyru ir mano darbų aplanku išvykome užkariauti mados mekos Paryžiaus. (Juokiasi.) Apėjome visas mados ir dailės akademijas.
Kur tik nueidavome, visi klausdavo, kodėl jūs norite studijuoti pas mus – juk jau turite dizainerio diplomą, kam jums reikia dar vieno. O aš galvojau: kaip tai kam man to reikia – man tikrojo Paryžiaus reikia, prancūziškos mados.
Taip bevaikščiodami atsitiktinai atsidūrėme Lotynų kvartale – ten įsikūrę visi geriausi Prancūzijos universitetai.
Prisėdę pailsėti ant suoliuko radome laikraštį, o jame – skelbimą, kad „Paris American Academy“ renka naują studentų kursą. Nors jau buvo vakaras, ilgai klaidžiojome, kol radome tą akademiją. Ten mano vyras didžiuodamasis parodė mano darbus, nes, priešingai nei aš, mokėjo anglų kalbą.
Akademijos atstovas ilgai vartė aplanką ir kraipė galvą, vis pakartodamas: „Neblogai, labai įdomu.“ Paskui kreipėsi į mane: „Madam, jei norite studijuoti pas mus, privalote išmokti prancūziškai.“ Užpildėme reikiamus dokumentus, o grįžę į Lietuvą sukūrėme man elektroninio pašto adresą.
Parašiau laišką, pridėjau savo darbų nuotraukų ir išsiunčiau. Sėdėjau ir laukiau atsakymo nė nenutuokdama, kokio aukšto lygio mokymo įstaigą pasirinkau.
Tik vėliau sužinojau, kad tai labai prestižinė aukštosios mados mokykla, į kurią mokytis mados meno žmonės atvyksta iš Amerikos, Australijos ir kitų šalių, dažniausiai baigę universitetus kitose šalyse.
– Ilgai teko laukti naujienų iš Paryžiaus?
– Po metų gavau lakonišką laišką: jūs priimta. Ką tik buvo gimusi dukra Ieva. Užplūdo didelis džiaugsmas, o kartu ir nerimas. Vyrui ir mamai turėjau palikti mažytę dukrą, sugalvoti, iš kur gauti pinigų susimokėti už mokslus. Aš net bilietui iki Paryžiaus neturėjau.
Mokslai trunka metus, kad būtų pigiau, pasirinkau laisvą studijų grafiką.
Mano tėvai atidavė visas santaupas, ką turėjo, pardavė, kad tik aš galėčiau įgyvendinti savo svajonę.
Taigi 2002 metais už didžiules palūkanas dar pasiėmiau paskolą ir išvažiavau į Paryžių mokytis aukštosios mados. Tapau pirmąja studente iš buvusios Sovietų Sąjungos šioje mados kūrėjų kalvėje. Tada apie mane net rašė vienas Prancūzijos laikraštis.
– Kaip sekėsi mokslai jaunai mamai toli nuo namų, artimųjų, tuščiomis kišenėmis ir beveik nemokančiai prancūzų kalbos? Juk jūsų bendramoksliai buvo baigę prestižinius pasaulio universitetus.
– Mano grupėje buvo 10 studentų. Aš iš Lietuvos, viena mergina iš Šveicarijos, o likusieji – iš Amerikos ir Australijos. Savo kurse buvau pati neturtingiausia.
Kai mokslus kremti tokioje prestižinėje akademijoje, tau atviros visos durys. Kasdien sulaukdavome kvietimų į pristatymus, parodų atidarymus, mados šou, nesibaigiančius siautulingus vakarėlius. Didžioji dauguma mano kurso draugų ten tiesiog leido turtingų tėvų atsiųstus pinigus ir be paliovos linksminosi.
Aš tokios prabangos neturėjau ir negalėjau sau leisti, todėl uoliai mokiausi. Pradžioje buvo didelė baimė, maniau, kad aš nieko nemoku, juk tebuvau baigusi Vilniaus dailės akademijos filialą Telšiuose.
Tada niekas nežinojo, kur yra Lietuva, o tuo labiau – Telšiai. Tačiau greit supratau, jog viską, ką dėstytojai duoda daryti, aš jau moku. Mokytojai stebėjosi mano aukšto lygio akademinio piešimo žiniomis. Piešiame iš natūros, šmaukšt – ir viską nupiešiu be jokio vargo. Reikia siuvinėti – siuvinėju, reikia siūti – siuvu.
Buvau vadinama viena geriausių studenčių. Uoliai lankiau paskaitas, todėl pirmoji gaudavau geriausius pasiūlymus atlikti praktiką garsiuose mados namuose. Prancūzų kalbos paskaitas lankiau vienintelė iš visos grupės.
Kalbos pramokau greit, nors prieš išvažiuodama iš Lietuvos visus metus privačiai jos mokiausi, niekaip nepavykdavo persilaužti.
Įsivaizduokite, koks siaubas ištiko, kai atvykusi į Paryžių supratau, kad iš tų pamokų jokios naudos, nes absoliučiai nieko nesuprantu. Tad pradžioje net teko griebtis gudrybių – pramokau keletą pagrindinių frazių: apie orą, kur buvau, ką mačiau, kad pašnekovas gerai atrodo.
– Ko išmokote Paryžiuje?
– Pirmiausia – aukštosios mados aptarnavimo kultūros, nes Paryžius yra Paryžius. Mokslai pas geriausius tenykščius meistrus tampa tavo vizitine kortele. Jei neturi talento ir noro atkakliai dirbti, gali kur nori mokytis, turėti dešimtis diplomų, bet tau niekas nepadės.
Tie mokslo metai padėjo mano vizijas paversti realybe. Lietuvoje gavau puikius kūrybos pradmenis, o žinių, kaip įgyvendinti sumanymus, trūko. To išmokau tik Paryžiuje.
– Su kokiais mados grandais teko dirbti?
– Pagrindinę praktiką atlikau „Nina Ricci“ mados namuose. Visų gudriųjų kirpimo ir siuvimo paslapčių mane išmokė madam Murele – vyriausioji šių mados namų konstruktorė.
Ji man sakydavo: klausk visko, imk visus lekalus ir mokykis iš jų, naudokis mano turimomis žiniomis. Ji man įskiepijo meilę šilkui ir išmokė, kaip su juo dirbti.
Atliekant praktiką teko aptarnauti ir ypatingas klientes. Pačios įnoringiausios buvo Holivudo žvaigždės – joms labai sunku įtikti.
O grafienės, baronienės ir princesės demonstravo aukščiausio lygio kultūrą, atrodė ne tik inteligentiškos, bet kartais net per kuklios.
– Kaip patekote pas dizainerį Zuhairą Muradą?
– Darėme praktikos darbą – rankomis siuvome drapiruotą korsetinę suknelę legendinės dizainerės madam Gres technika.
Mano pasiūtą suknelę pamatė Z.Murado atstovai ir iškart trims mėnesiams gavau kvietimą padirbėti pas jį – tada dar tik pradedantį, o dabar garsų visame pasaulyje dizainerį, kuriantį tik aukštosios mados kolekcijas.
Ten išmokau tikrojo aptarnavimo meno: parduoti tokius kūrinius – savotiškas mados spektaklis. Man labai pasisekė: iš trijų praktikantų Z.Muradas mane pasiliko vienintelę.
Dizaineriui labai patiko, kaip aš aptarnauju Holivudo žvaigždes, arabų princeses ir kitas žinomas damas, kaip su jomis moku bendrauti.
Kartą aptarnavau arabų princesę – reikėjo palenkti suknelės apačią, nieko nepagalvojusi priklaupiau ir iškart sulaukiau pastabos: ką jūs darote, greit kelkitės, jūs – ne tarnaitė, o dizainerė, galite pritūpti, bet klauptis – ne.
Mokėjo tikrai solidų atlyginimą, kasdien išrašydavo čekį už darbą.
Arabų mados kūrėjai labai mėgsta pasirodyti, pavyzdžiui, į Paryžių atskrisdavo keletui mėnesių, išsinuomodavo miesto centre prabangias patalpas, pasisamdydavo apsaugą, priimdavo savo klientus iš viso pasaulio, net saviškius kviesdavo į Prancūzijos sostinę matuotis jiems kuriamų drabužių.
Kasdien gaudavau nurodymus, kaip turiu apsirengti, kad atrodyčiau madingai, kaip dizainerė, bet neprovokuojamai.
Turėdavau gerti šampaną su klientėmis. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo „Don Perignon“ ir išskirtinių sūrių. (Juokiasi.) Man, niekada neragavusiai tikro šampano, atvykusiai iš ką tik nepriklausomybę atgavusios šalies, viskas priminė tikrą stebuklą.
Vėliau teko padirbėti dabar jau nebeveikiančiuose prancūzų mados namuose „Cherrer“. Ten viskas buvo absoliučiai priešingai, atmosfera alsavo tikra prancūziška kultūra – kuklu, santūru ir be jokios pompastikos.
– Baigusi „Paris American Academy“ sulaukėte vertingų darbo pasiūlymų, bet... jų nepriėmėte?
– Iškart gavau net du pasiūlymus: vykti į Milaną, į mados namus „Versace“, arba skristi į Australiją dėstyti akademinio piešimo. Man dar mokantis Telšiuose dėstytojai pranašavo tapytojos ateitį. Po studijų Paryžiuje ilgai galvojau, ką man daryti.
Australija pasirodė per toli, todėl šį variantą iškart atmečiau.
Nors, kaip dabar pagalvoju, gal tai būtų buvęs teisingiausias sprendimas. Dėl darbo „Versace“ svarsčiau ilgiau. Dėliojau visus „už“ ir „prieš“.
Pradžioje man pasiūlė labai mažą atlyginimą – vos 2000 eurų. Milane vien butą išsinuomoti geresniame rajone kainuoja per tūkstantį, tad man pragyventi būtų likę ne kažin kas.
Jei nebūčiau turėjusi vyro ir mažo vaiko, tikrai būčiau važiavusi vergauti „Versace“, bet manoji situacija neleido to daryti. Todėl, kai manęs paklausė, ką nusprendžiau, atsakiau, kad pasirinkau patį sunkiausią kelią – būsiu Diana Nevedomskytė, kursiu savo prekės ženklą, darysiu „pret-a-porter“ kolekcijas.
– Ar šiandien nesigailite nepasinaudojusi likimo suteiktomis galimybėmis įsitvirtinti tokiuose garsiuose mados namuose kaip legendiniai „Versace“?
– Tikrai nesigailiu. Šiandien turiu klienčių visame pasaulyje, esu nepriklausoma, kuriu tai, ką noriu ir kaip noriu. Po mokslų Paryžiuje ir ten matytos prabangios aplinkos, pabendravus su aukščiausio lygio žmonėmis sugrįžti į pasaulio užkampį buvo labai sunku.
Nežinojau, nuo ko pradėti ir ką daryti Šiauliuose. Verkiau visus metus. Kasdien. O dabar labai džiaugiuosi, kad dirbu sau. Pirmą mano sukurtą kolekciją „Saulė vandenyje“ filmavo „Fashion TV“. Po to mano darbus įsigijo „Chanel“ mados namai. Tad neturiu ko gailėtis.
Žinote, kodėl tiek daug dizainerių vartoja narkotikus, alkoholį, žudosi? Mada tapo baisia industrija, kuri tave išsunkia iki paskutinio lašo, pasinaudoja tavo talentu, nuolat reikalauja vis kažko naujo ir nematyto.
Garsūs mados namai kūrėjams moka mažus pinigus, nors duoda automobilį, butą išnuomoja, gauni krūvą kvietimų į renginius, restoranų atidarymus, mados šou.
Mano buvę kurso draugai šiandien dirba garsiems mados industrijos vardams, man jie papasakoja apie realią situaciją. Turiu gerą draugę lietuvę, ji Amerikoje dirba žinomiems visame pasaulyje juvelyrikos kūrėjams, yra viena pagrindinių jų dizainerių.
Ir ką? Tas daugiamilijoninis prekės ženklas naudojasi jos talentu, bet kai kompanija uždirba milijonus, ji skaičiuoja tik itin kuklų savo atlyginimą.
Prieš keletą metų gavau pasiūlymą sukurti kolekciją gerai žinomiems mados namams, deja, dėl konfidencialumo sutarties negaliu atskleisti jų pavadinimo. Jie norėjo kolekcijos su baltų raštais.
Labai ilgai derėjomės. Pagrindinė jų sąlyga buvo ta, kad mano, kaip kūrėjos, vardas niekur nebus minimas. Kolekciją reikėjo sukurti per du mėnesius.
Siūlėsi man suteikti visas sąlygas darbui – jei noriu, galiu skristi dirbti į Niujorką, o galiu užduotį atlikti Šiauliuose, suburti kokią tik noriu komandą. Kas mėnesį siūlė po 6000 dolerių.
Ir žinote ką? Man nepatiko jų siūlomos sąlygos. Kompanijos paprašiau, kad nuo parduotos kolekcijos mokėtų mažytį procentą, bet ji nesutiko.
Ilgai mane įkalbinėjo ir visaip bandė prisivilioti, bet atsisakiau ir tuo labai džiaugiuosi, nes žinau savo vertę ir tai, ką aš galiu. Man nereikia niekam vergauti – iš savo kūrybos galiu sau leisti keliauti po pasaulį, neskaičiuoti pinigų pragyvenimui, kartą per metus su vyru mėnesį apsigyventi Romoje.
Mūsų dukra – jau studentė, mokosi Anglijoje, tad dabar didžiausias turtas yra laisvė. Labai didžiuojuosi pasirinkusi ją, o ne priklausomybę ir gyvenimą dirbtinėje realybėje.
