Vilniaus Gedimino prospekte I.Laurso biuro sienas puošia spalvotos fotografijos su gamtos vaizdais. Pasirodo, tai ne nupirkti ar padovanoti, o paties Iljos sukurti darbai. Šios fotografijos ypatingos tuo, kad jų technologija – specifinė. Jos išgautos specialų emalio dažą įmerkus į aliuminį.
– Anksčiau buvau užsikabinęs už trimatės (3D) fotografijos, fotografavimas tikrai buvo vežantis dalykas.
Prieš kokius penkerius metus, kai gal dar nebuvo virtualiosios realybės, man labai smalsu pasidarė, kaip galima paprastu fotoaparatu padaryti 3D nuotraukų.
Buvau atradęs labai įdomią techniką, kaip vienu fotoaparatu padaryti trimatį vaizdą. Tuos vaizdus fotografavau Amerikoje, Lietuvoje, – neskubėdamas pasakoja I.Laursas.
– Per atostogas? – pasidomėjau.
– Ne. Specialiai nevažinėju atostogauti. Nėra taip, kad dirbi, dirbi, o paskui dvi savaites nieko nedarai – atostogauji. Verslo reikalais man tenka keliauti gana daug – nuo Kinijos iki Amerikos Vakarų pakrantės, Silicio slėnio.
Kadangi esi svečioje šalyje, o aplink kiekvieną miestą yra įdomių dalykų, nesvarbu, ar tai šiltoji Kalifornija, ar šaltoji Norvegija, man atrodo, neleistina tuo nepasinaudoti ir nepakeliauti aplinkui tuos miestus.
Vakarais ar savaitgaliais. Tai ir būdas vienu metu pamatyti pasaulį, ką nors įamžinti, kiek nors pamedituoti.
Tikrai nesu iš tų, kurie kaitinasi paplūdimyje. Man tai neįdomu. O pasimaudyti jūroje ar vandenyne atsiranda galimybių verslo kelionėse. Specialiai dėl to važiuoti į kurortą tikrai nėra prasmės.
Taigi fotografavimo periodas mano gyvenime buvo. Prisipirkau apie 15 kg fotoaparatūros, ir visas mano rankinis bagažas kelionėse būdavo ta įranga.
Daugiausia fotografuodavau gamtą. Joje tu gali pagauti rytinę šviesą, vakarinę. Man labiau patiktų fotografuoti žmones, bet tam reikia visiškai kitų aplinkybių.
Tu tiesiog negali, pamatęs įdomų žmogų, staiga jį nufotografuoti. Turi atsiklausti, ar jis sutiks. Žmogui reikia specifinio apšvietimo, studijos. Tai – daug ilgesnis procesas.
Kita vertus, menas yra tai, kas stipriau žadina emocijas. Jei skulptūra, fotografija sukelia emocijų, man tai geras menas. Jei palieka abejingą – blogas.
– Apleidote fotografiją, nes trūksta laiko?
– Viskuo domėtis tikrai trūksta laiko. Todėl geriausia savo hobiui – ar sporto šakai, ar dar kam nors – skirti porą metų. Įsigilinti į tai kiek tik įmanoma ir kai jauti, kad tikrai esi paragavęs to dalyko skonio ir žinai esmę, judėti prie ko nors kito.
– Prie ko nuo fotografijos jūs pajudėjote – bokso, dviračių sporto, plaukimo link?
– Kasdien stengiuosi apie pusantros valandos skirti sportui. Užsiimu gimnastika, joga, plaukioju, bėgioju, važinėju dviračiu, žaidžiu golfą.
Tai praktikuoju bent kartą per savaitę, bet neturiu konkrečios sistemos – priklauso nuo to, kur esu, kaip jaučiuosi, geras oras ar ne. Bet stengiuosi šiomis sporto šakomis dėl įvairių priežasčių užsiimti bent kartą per savaitę.
– Dėl kokių nors sveikatos sutrikimų, dėl gero miego naktį ar dėl geros savijautos? Turbūt tai padėjo ir svorio numesti?
– Vaikystėje man buvo įdiegta: „Sportas – tai sveikata.“ Tai sakydavo tėvai, mokytojai, tai girdėdavau per radiją, televiziją, rasdavau knygose, žurnaluose. Kadangi paauglys nesiskundžia sveikata, natūraliai kilo klausimas – kam man sportas? Sportui dėmesio skyriau mažai, dėl to labai gailiuosi.
Daug vėliau, po kelių dešimtmečių, atsirado supratimas, kad pirmiausia sportas – tai geros emocijos.
Nuo motyvacijos ką nors daryti šiame gyvenime rytą pabudus iki to, su kokia nuotaika tu tai darysi, kaip galėsi džiaugtis tuo, ką turi, kaip galėsi priimti gyvenimo sunkumus.
Sportas suteikia emocinės stiprybės. Atrodo, kad tai banali išvada, bet to niekada negirdėjau vaikystėje.
Sportuoji – gerai jautiesi. O tas „gerai jautiesi“ reiškia labai daug. Koks skirtumas, kokį turi automobilį – gerą ar ne, jei nesidžiaugi juo? Gyvenimas atrodo pilkas ir nesvarbu, koks tavo automobilis. Kad gyvenimas neatrodytų pilkas, pravartu užsiimti ir sportu.
– Buvote emociškai išsisėmęs, pervargęs, nusivylęs verslu ir gyvenimu?
– Manyčiau, tai sunku vertinti, nes tai labai subjektyvu. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra gerų ir blogų momentų. Streso, nuovargio.
Kai tampi šiek tiek vyresnis ir nebelieka to paaugliško supratimo, kad kūnas veža, pradedi suprasti, kad organizmas yra automobilis.
Nesirūpini, ir jis streikuoja. Ir kai gauni pirmuosius signalus iš organizmo, pradedi suprasti, kad sveikata yra viskas.
– Vadinasi, šiuo gyvenimo momentu iš visų pomėgių jums svarbiausias yra sportas?
– Tikrai taip. Bet nepavadinčiau to pomėgiu. Tai vadinčiau gyvenimo būtinumu. Bėgiojimas, gimnastika, plaukimas, joga – tai tos sporto šakos, kurios malonumo kaip pomėgis neteikia, užtat jos padeda kokybiškiau gyventi.
Kai kurias sporto šakas, pavyzdžiui, golfą, galima vadinti pomėgiu.
– Joga – tai kitas pasaulis, Azija, Tolimieji Rytai, o mes gyvename Europoje. Ateini į pratybų salę, o kampe – Budos statula tarsi altorius. Ir suabejoji – tikėti tuo kelrodžiu ar ne?
– Manau, joga yra abstrakti sąvoka, kaip ir sportas. Jogos yra be galo daug šakų, mokyklų, priemonių.
Visko neaprėpsi. Kita vertus, nelygu, kokio tikslo sieki. Galima jogai skirti ir valandą per mėnesį, ir tai jau geriau negu nieko. Galima ir kasdien po aštuonias valandas ir vis tiek nepasieksi tobulumo.
Stengiuosi per savaitę po kokias tris valandas skirti jogai, tai – mano siekis. Pagal galimybę stengiuosi joga užsiimti su trenere.
Turiu trenerę, kurią labai gerbiu. Daug geriau, kai profesionalas, iš šalies tave stebėdamas, prižiūri, kiekvieną judesį pataiso. Geriau pusvalandį sportuoti kokybiškai negu tris valandas bet kaip. Visur dievinu kokybę.
– Ar dėl jogos pakeitėte mitybą? Gal atsisakėte mėsos?
– Ne. Nesu idėjinis jogos praktikuotojas. Stengiuosi laikytis gerų mitybos principų, bet nesu fanatikas. Pavyzdžiui, nevartoju „Coca-Cola“, „Pepsi“ ir kitų saldžiųjų gėrimų.
Viską valgyti reikia saikingai. Galima ir torto gabalą sušveisti, ir „Pepsi“ atsigerti, tačiau ne kasdien. Kaip ir dėl riebaus maisto: jo pavalgius skrandyje lieka tokių nuosėdų.
Nesu fanatikas, bet prisižiūriu. Ir čia laikausi principo, kad organizmas – kaip automobilis. Arba tu jį prižiūri, tepalus pakeiti laiku, į techninę apžiūrą nuvažiuoji kas treji metai, arba jis pradeda streikuoti.
– Ar niekada nekilo noro groti kokiu nors muzikos instrumentu ir taip emociškai nusiraminti, išreikšti save?
– Vienas globalus dalykas, su kuriuo gyvenime esu prasilenkęs, yra muzika.
– Muziką paaukojote dėl ko nors kito?
– Sąmoningai neaukojau. Aš ne tiek daug įdėjau pastangų, kad ją atrasčiau.
– Ar gailitės dėl to, kad su muzika prasilenkėte?
– Kaip gali gailėtis to, ko nežinai? Nes nežinai, ko nežinai.
– Ar esate specialiai skridęs į Milaną žiūrėti operos spektaklio „La Scala“ teatre? Arba Vienos operoje, Londono „Covent Garden“?
– Vienoje buvau darbo reikalais ir vieną vakarą praleidau operos teatre. Žiūrėjau Richardo Wagnerio operą „Parsifalis“. R.Wagneris yra sunkus. Dar buvo labai moderni interpretacija. Prisipažinsiu, nelabai supratau.
Vėliau kolegos pasakė, kad R.Wagneris nėra iš lengviausiai suprantamų kompozitorių. Tas vakaras man buvo nauja patirtis. Viskas, kas nauja, yra įdomu.
– O gal norėtumėte gyvai pasiklausyti kokios nors žvaigždės koncerto? Pavyzdžiui, Madonnos? Skandalinga žvaigždė, jos šou visada įdomūs.
– Apkaltinsite mane technologiniu fanatizmu, bet geriausia muzikos kokybė, kurią esu atradęs, – tai vis dėlto elektroniniai formatai.
Yra labai aukštos klasės muzikos grotuvų, ausinių, kurie kainuoja kaip automobilis. Bet kai tas ausines užsidedi, pasaulis išnyksta – nėra nė kruopelės išorinių garsų, muzikos kokybė stebuklingai gera.
Klausimas retorinis – jeigu klausaisi muzikos dėl muzikos, ne dėl šou, ne dėl to, kad žvaigždę pamatytum, kad pašokinėtum, tai vis dėlto per popmuzikos koncertus nėra tokios kokybės.
Kad ir kur būtum, užsidedi ausines, neri į muzikos pasaulį, ir garso kokybė – aukščiausio lygio.
– Ar randate laiko skaityti knygas?
– Pastaruoju metu visur stengiuosi paisyti našumo. Daug žmonių mane gali apkaltinti per daug pragmatišku požiūriu. Našumo paisau netgi tokiuose dalykuose kaip knygų skaitymas.
Atrandu vis daugiau priemonių tai daryti efektyviau.
– Negi važiuodamas automobiliu per ausines klausotės, kaip koks nors balsas skaito garsiojo Stepheno Kingo siaubo romaną?
– Pirmas dalykas, audioformatas – taip, man labai patinka. Klausytis knygos man labiau patinka negu ją skaityti. Antras dalykas, aš labai skiriu grožinę ir negrožinę literatūrą. Negrožinę literatūrą skaitau ne dėl darbo, o dėl bendro išsilavinimo, gyvenimo supratimo, filosofinių klausimų, kurie iškyla.
Pastaraisiais metais esu atradęs labai daug priemonių, kaip negrožinę literatūrą skaityti daug efektyviau, netgi šimtą kartų efektyviau, negu tiesiog skaityti popierinę knygą. Pradėjau naudoti audioformatą ir abstrakcijos metodą. Abstrakcija – tai „suspausta“ knyga.
– Turite omenyje – adaptuota?
– Ne. Adaptuota – tai pritaikyta kokiam nors tikslui. Abstrahuota – tai labai suspausta. Kai skaitai filosofinę literatūrą, svarbūs yra principai. Dažnai vieną principą galima aprašyti ir per 50 puslapių, ir trimis sakiniais. Koncentruotai suprasti, apie ką kalbama skaitant negrožinę literatūrą, labai svarbu.
Pastaruoju metu madinga ir populiaru, kai visa knyga suspaudžiama iki per 15 minučių išklausomo teksto. Taigi jeigu klausaisi knygos bėgiodamas, per vieną bėgiojimą gali įveikti dvi arba tris knygas.
Mano asmeninė patirtis pagrįsta keliais šimtais knygų. Tai – filosofinės, praktiškos, gyvenimo būdo, įžvalgų knygos – viskas, kas yra negrožinė literatūra.
Jeigu vienoje jų randu penkias originalias, kokybiškas, ne iš dangaus nukritusias mintis, tokią knygą laikau gera. Nežinau, kodėl, bet yra labai mažai naujų, originalių, kokybiškų minčių netgi žinomesnių autorių knygose.
– Ir nepamirštate tų originalių minčių?
– Atvirkščiai – daug geriau įsimenu, nes yra tiktai esmė. Esmę įsimeni geriau negu 70 puslapių apie nieką.
– Kelintą valandą keliatės, kad tiek darbų spėjate nuveikti per dieną ir dar savęs nepamiršti?
– Tarp 8 ir 9 valandos. Miegu daug. Man tikrai reikia daug miego. Stengiuosi miegoti apie 9 valandas kas naktį, bet ne visada pavyksta. 8 valandos – minimaliai priimtinas laikas, 7 – per mažai. Savaitgaliais miegu ir 11, ir 12 valandų.
– Ir štai atvykstate į savo investicinio fondo „Nextury Ventures“ biurą. Ką pastaruoju metu ten kuriate? Gal kokią nors mobiliąją programėlę, o gal apie robotą galvojate?
– Jau seniai palikau mobiliųjų programėlių rinką, nes tai – nebe nauja. Ta banga atėjo prieš 20 metų, o prieš 10 metų pasibaigė.
Dabar yra kitų, atvirai prisipažinsiu, mane labiau žavinčių technologijų – tai dirbtinis intelektas.
Mane tai žavi beprotiškai. Robotas – tai fizinis kūnas, o dirbtinis intelektas – jo protas, smegenys. Bet labai daug procesų valdys, sprendimų atliks dirbtinis intelektas, kuris neturi kūno.
Šiuo metu man įdomiausia žmogaus ir dirbtinio intelekto bendravimas. Kaip, kokia kalba bendraus žmogus ir dirbtinis intelektas? Net tokie dalykai kaip žmogiškoji kalba, kuria mes šnekame, žmogaus ir dirbtinio intelekto bendravimui yra per primityvi, per lėta.
– Kuriate roboto smegenis?
– Ne, aš nekuriu paties intelekto. Aš bandau kurti produktus, servisus, paslaugas, procesus panaudojant dirbtinį intelektą.
– Esate sakęs, kad viena jūsų ateities vizijų – ne politikų ir valdininkų, o kompiuterio valdoma valstybė. O žmogus? Ką veiks žmogus šiame technologijų pasaulyje?
– Viską, ką tik panorės. Ar šiandien nors vienas policininkas skundžiasi, kad šviesoforas atėmė iš jo darbą? Kadaise policininkai sakė – pristatote čia šviesoforų, nebelieka mums darbo. Pagal statistiką – nepatikėsite! – 60–70 procentų darbuotojų nepatenkinti ir nelaimingi darbe. Ar tai yra gerai? Blogai.
Žmonės, kurie sako, kad štai juos išmes ir jie neturės darbo, šiek tiek klysta. Jie neteks rutininio darbo, nebus privaloma daryti to, ko gal ir nenori daryti.
Kai tau duota visiška laisvė, daryk, ką nori. Nori – užsiimk visuomenine veikla, nori – sportuok, nori – nieko nedaryk. Labai daug žmonių, spėju, pasiduos pagundai nieko nedaryti.
– Iš kur jie gaus pinigų ir kaip pragyvens, jei viską užvaldys dirbtinis intelektas?
– Drįstu sakyti, jog visuomenė, bent jau šiuo metu Vakarų visuomenė, nebeprivalo dirbti, kad turėtų bazines pajamas ir paslaugas. Vakaruose yra terminas – bazinis atlyginimas.
Tai mokėjimas už nieką. Jo užtenka minimaliai pragyventi – turėti minimalų butą, minimaliai pavalgyti. Kad turėtum butą ir už ką pavalgyti, jau nebeprivalai dirbti. Kaip pavyzdį galiu paminėti Norvegiją. Tokią visuomenę pavadinčiau technologiniu kapitalizmu.
– Bet ar tada neatsiras veltėdžių karta?
– Karta – gal ne, bet individų – daug. Vakarų patirtis rodo, kad kai žmogus nebeprivalo nieko daryti, daug kas pasirenka nieko nedaryti – vegetuoti. Jie nesijaučia laimingi, bet vegetuoja. Pasaulyje yra sočiai tokių pavyzdžių.
Ilja Laurso karjeros pasiekimai
* 2004 m. I.Laursas įkūrė pirmąją mobiliųjų programėlių bendrovę „GetJar“, kuri išpopuliarėjo dar prieš „Apple App Store“ ir „Google Play“ atsiradimą. Neilgai trukus bendrovė buvo perkelta į Jungtines Amerikos Valstijas, Silicio slėnį.
* Po 10 metų ji buvo parduota kinų bendrovei „Sungy Mobile“ už 50 milijonų JAV dolerių.
* Nuo 2014 m. per įkurtą investicinį fondą „Nextury Ventures“ I.Laursas investavo į daugiau kaip 25 startuolius.
* 2016 m. Suomijoje leidžiamo tarptautinio žurnalo „Nordic Business Report“ komisija paskelbė įtakingiausių verslininkų dvidešimtuką, į kurį įtraukė ne vien Šiaurės šalis, bet ir Baltijos valstybes. Ryškiausių verslininkų 20-tuke atsidūrė ir vienas sėkmingiausiai dirbančių Lietuvos verslininkų I.Laursas.
