Tapus mama, kaip kad kai kurių moterų, Daivos neužplūdo depresija ar dejonės: „O kas dabar bus?“ Ji šiam žingsniui buvo pasiruošusi ir pati stebisi, kaip į pasaulį atėjus Mykolui visos iki šiol patirtos emocijos nublanko prieš stiprius ir ligi šiol nepatirtus motiniškus instinktus, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Su įvairiausiomis emocijomis Daiva susidūrė, kol įgudo kūdikį maitinti krūtimi. Tačiau įpratus visi nemalonūs pojūčiai išgaravo.
„Buvo visko: vargo ir ašarų. Pradžioje pro sukąstus dantis maitinau sūnų, bet savo vaikui noriu visko paties geriausio. Ši mintis neleido pasiduoti, o ir tie nemalonūs krūtų skausmai tikrai praeina.
Dabar, kai maitinu, net telefono neimu į rankas: sėdžiu, žiūriu į sūnų ir negaliu atsižiūrėti. Vis galvoju, kad jis augs, keisis, tad turiu prisiminti kiekvieną akimirką su juo būdama.
Tad tas maitinimas yra toks – mes dviese ir nieko daugiau. Jis pats gražiausias berniukas pasaulyje. Aišku, taip apie savo vaiką pasakytų kiekviena mama ir tėtis“, – kalbėjo D.Žeimytė-Bilienė.
Sprendimas neužleisti žurnalistinės veiklos – kruopščiai apgalvotas. Daiva nusijuokia – jei užsidarytų namie, nei ji savęs, nei vyras to nesuprastų.
„Kita vertus, nelabai ir sveika taip moteriai užsidaryti. Pačioje pradžioje esi labai pririšta prie kūdikio, niekur neištrūksti, ilgainiui ir stogas pradeda važiuoti“, – sakė Daiva.
Kol kas D.Žeimytė-Bilienė didžiąją laiko dalį skirs motinystei ir šeimai. Tačiau jau naująjį „Lietuvos ryto“ televizijos sezoną Daiva kartą per savaitę pasirodys laidoje „24/7“.
„Man padės kolegė Asta Martišiūtė. Aš vesiu laidą, kalbinsiu pašnekovus. Ruošdamasi laidai galėsiu dirbti ir iš namų, tad man toks variantas tikrai patiko.
Taip išėjo, kad pagimdžiau rugpjūčio 19 dieną, o televizijos sezonas prasideda spalį. Su televizijos vadovais kalbėjome dar prieš man išeinant motinystės atostogų, kad galėčiau rengti vieną laidą.
Man tai užtruks tik keletą valandų. Kol Mykolas miegos, viską ir pasidarysiu“, – šypsojosi Daiva.
– Skeptikai jums pasakytų, kad toks greitas grįžimas į darbą – tai beatodairiškas savo karjeros troškimų tenkinimas.
– Skeptikai visada turi teisę turėti savo nuomonę. Tai buvo tikrai apgalvota situacija. Kai pastojau, mes su vyru daug kalbėjome ir tarėmės. Iškritimas iš darbo ilgesniam laikui man gali kainuoti labai brangiai. Aš labai daug dirbau, kad pasiekčiau tai, ką dabar turiu.
Manau, kad gal geriau bent minimaliai pasistengti išlaikyti tas pozicijas ir ateityje neturėti problemų. Man net labai norisi būti šalia vaiko! Bet aš turiu pavyzdžių iš aplinkos, draugių, kurios iškrito dvejiems ar trejiems metams iš darbo rinkos, ir vėliau joms buvo labai sunku grįžti.
Mūsų visuomenė bijo apie tai kalbėti. Kai moteris tampa mama, jai išties labai sunku suderinti motinystę ir kartu išlikti darbo rinkoje.
Tai labai sudėtinga situacija. Tad mes su vyru kalbėjomės. Kadangi jis ne padeda auginti vaiką, o augina jį kartu su manimi, mums pavyko viską susidėlioti taip, kad aš galiu padirbėti.
– Namų židinio kurstymas ir karjera – suderinami dalykai?
– Tai labai priklauso nuo darbo. Mano darbe man reikia padaryti produktą, tai yra laidą. O kada aš ją darysiu, tai yra mano reikalas. Žinoma, yra tam tikras laikas, iki kurio aš turiu jį atiduoti. Bet ar aš darysiu ją iš ryto, ar po pietų, ar kitą dieną, nėra svarbu, galiu derintis.
Jeigu prieš nėštumą moteris dirbdavo nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro, prisirišdavo prie vienos vietos, tai aišku, kad yra sunku viską suderinti. Bet aš manau, kad ir pirmais motinystės atostogų metais turėtų būti sudaryta galimybė moterims užsiimti minimalia veikla – kad bent trumpam išeitų iš namų.
Žinau, kad yra parengti kažkokie įstatymų projektai, tik, mano žiniomis, jie nugulę stalčiuose. Būtų puiku, jei minimaliai, ne visu pajėgumu, moteris galėtų užsidirbti papildomai. Juk yra labai daug ir vienišų mamų, kurioms tikrai reikalingi papildomi pinigai.
Aš gaunu motinystės išmoką, oficialiai esu motinystės atostogose. Kai sprendžiau dėl galimybės minimaliai dirbti, labai daug aiškinausi, kaip sąžiningai tai daryti. Pasirinkau taip: aš vieną kartą per savaitę padarau laidą, gaunu pajamas ir vėliau tas pajamas išskaičiuoja iš motinystės išmokos. Priėmiau tokias sąlygas, nes kitokio varianto nėra.
Antrus motinystės atostogų metus yra viskas gerai – gali dirbti ir gauni 40 procentų buvusio darbo užmokesčio. Bet tuos pirmus metus... Juk jeigu aš turiu galimybę išeiti? Ir kaip visa tai įforminti, tai lieka tik toks vienintelis variantas.
– Daugelis mano, kad motinystės atostogos – tikros atostogos. „Va, dabar tai pailsėsi“, – rėžia koks pažįstamas. Ką jam atsakytumėte?
– Aš noriu, kad man kas nors parodytų tą žmogų, kuris visą šį reikalą pavadino atostogomis. Noriu jam į akis pažiūrėti. Tai yra kaip mano laida – 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę darbas, be jokių „bloga“, „gera“, „esu nevalgiusi“. Tai nežinau, kokios čia atostogos.
– Pavadintumėte save maksimaliste?
– Galbūt nesu maksimalistė, aš sakyčiau, kad turiu labai daug užsispyrimo. Kad daugelį dalykų padaryčiau, labai dažnai spardau sau į užpakalį. Bet jei nusprendžiu, kad man reikia tai padaryti, tai aš tai ir padarau. To nepavadinčiau maksimalizmu.
Tikriausiai mano gyvenimo aplinkybės susidėliojo taip, kad privalau turėti tos valios, netingėti, ir nesvarbu, gerai ar blogai. Kitaip gyvenime nieko nepasieksi.
Visada turėjau pakankamai kantrybės. Juk kartais dėl jos trūkumo žmonės meta jau pradėtus darbus, o aš jos turiu užtektinai. Nuo mažų dienų. Jei turiu tikslą, jo tikslingai siekiu, nesimaivau prieš save.
– Jūsų darbas sukasi apie politikus, Lietuvai aktualias problemas. Ne visada tos mintys būna pozityvios. Ar jas parsinešate į namus, o gal paliekate viską darbe?
– Namuose mes labai daug diskutuojame apie politiką. Abu labai domimės ir nematau čia nieko bloga.
Tas domėjimosi laukas tikrai platus. Kai dirbau visu tempu, nuo ryto iki vakaro jaučiau pulsą, sekdavau naujienas. Dabar, kai auginu vaiką, ne visada spėju viską perskaityti, pažiūrėti, kas vyksta.
Bet man visada politika buvo įdomi. O tos neigiamybės, skandalai – jie kartais būna išpūsti ir juokingi. Kažkokių pasakymų aš per daug giliai niekada neimu į širdį. Darbe visada į tai reaguoju kaip į darbą, visų tų emocijų nesinešu namo.
Aš gal labiau išgyvenu, kai tema susijusi su socialiniais reikalais – su smurtu prieš moteris, prieš vaikus, su neįgaliųjų diskriminavimu.
Būdavo, kad kažkokią istoriją nagrinėju ir vėliau tris keturias paras apie tai galvoju, nors ir nepažįstu tų žmonių.
– Ar šiandien galėtumėte prisiminti ir prisipažinti, dėl ko buvo jums nesmagu, ką savo darbe padarėte ne taip, dėl ko apgailestaujate?
– Man tik būna tokių minčių: „Velnias, gal per daug užsipuoliau tą žmogų.“ Taip, aš esu aštri, griežta, tie mano pokalbiai nėra paviršutiniai – jei klausiu, tai klausiu.
Kartais būna sąžinės graužimas, kad galbūt per aštriai, galbūt per agresyviai pasirodžiau, bet kiek aš esu žiūrėjusi panašaus formato laidų užsienio televizijoje, tai žurnalistas nėra tam, kad gražiai pateiktų klausimą.
Jeigu nori ką nors išpešti, reikia kartais pabūti tokia ir nelabai malonia persona. Kartais, kai laidoje nėra opozicijos, aš būnu ta opozicija, tad turiu atstovauti tai kitai barikadų pusei. Toks tas mano stilius.
– Daiva, ar įmanoma tikėtis, kad filmavimo užkulisiuose jūsų lauks sūnus Mykolas, prižiūrimas tėčio?
– Greičiausiai taip ir bus. Tėtis yra pasiėmęs tėvystės atostogų ir dar mėnesį turėjo sukaupęs darbo atostogų. Tad su mumis buvo visą rugsėjo mėnesį, bus visą spalį, o vėliau irgi derinsis su mano darbais ir vaiku. Mes kol kas auginame sūnų be jokios pagalbos, ir mums sekasi.
– Ar tikite tuo posakiu, kad kaip jaučiasi mama, taip ir vaikas?
– Tikrai taip. Kai pradžioje vaiką maitinant krūtimi man skaudėjo, buvau nerami, jaučiau, kad ir jis irzlesnis, neramesnis. Mamos ir vaiko ryšys yra absoliučiai unikalus, nepaaiškinamas. Aš niekaip nesuprantu, iš kur aš turiu tą tokią motinišką intuiciją. Iki šiol stebiuosi. Tai nuostabūs ir stebuklingi dalykai, niekas to negali paaiškinti.
– Kaip apibūdintumėte du savo gyvenimo etapus – laiką prieš motinystę ir dabar?
– Gimus Mykolui, viskas apvirto aukštyn kojomis. Gyvenimas visiškai pasikeitė. Nors dar mažai laiko praėjo, man ateina toks suvokimas, kad dabar yra gyvenimo prasmė. Čia yra tas svarbiausias mūsų įvykis gyvenime. Ta besąlygiška meilė, kuri atsiranda gimus vaikui, ji unikali. Aš niekada tokio jausmo nejaučiau.
Man ir smagu, ir kartu ašaros bėga. Tai kažkas nerealaus. Tikriausiai visą gyvenimą norėjau būti mama, tik to nesupratau. (Šypsosi.)
Mindaugas yra nuostabus tėtis. Tokio tėčio aš visiems vaikams linkėčiau. Jam pačiam Mykoliuko atėjimas apvertė pasaulį aukštyn kojomis.
– Ar su sūnaus atėjimu atradote ką nors nauja savyje? Galbūt tapusi mama jūs tapote emocionalesnė?
– Kantrybės netrūko visada, nors auginant vaiką jos reikia tikrai daug. Galbūt tie motiniški instinktai labai stipriai paūmėjo. Neseniai žiūrėjau vaizdo įrašą apie tai, kaip Širvintų rajone naktį po lauką lakstė nuogas vaikas.
Man net silpna darėsi. Arba kai globėjas uždarė vaiką rūsyje ir jis maldavo ir šaukėsi mamos ir tėčio – na, aš negaliu žiūrėti tokių dalykų. Anksčiau kažkaip ne taip viskas būdavo. Aišku, labai sujaudindavo, bet kaip dabar tai mane veikia, tai kažkoks kosmosas.
– Kaip manote, ar motinystei reikia subręsti?
– Motinystės neįmanoma išmokti. Aš skaičiau labai daug knygų ir ruošiausi jai, atrodė, kad viskas pravers. Bet kai vaikas ateina į pasaulį, supranti, kad tai, kas parašyta, nebūtinai atitinka tai, kas realybėje. Aišku, tie patarimai padeda ir yra naudingi, bet to mokaisi kasdien. Svarbiausia – suvokti, kad tas gyvenimas pasikeičia. Ir tuos pokyčius priimti, neišsigąsti.
Aš džiaugiuosi, kad motinystė yra dabar, kai man tiek metų, o ne anksčiau. Tai nereiškia, kad tos mamos, kurios gimdo jaunesnės, ką nors daro blogiau. Kalbu tik apie save.
Aš jaučiuosi šiam dalykui subrendusi, nusiteikusi ir manęs jau nebaugina tam tikri dalykai, kurie anksčiau būtų išgąsdinę. Kiekvienai moteriai yra tinkamiausias laikas. Tai man tikrai šis.
– Atrodo, kad jūsų kūno linijos po gimdymo visai nepasikeitė. Koks to receptas?
– Labai dažnai nespėju pavalgyti, o ypač vakare, tada ir svoris mažėja. Nesakyčiau, kad mano kūno linijos nepasikeitė.
Nėštumo metu pakankamai daug sau leidau valgyti. Yra likusių tų papildomų kilogramų, bet dėl jų tikrai nesijaudinu. Aš suprantu, kad tai normalu ir natūralu.
Turiu kantrybės, valios. Kol kas negaliu eiti sportuoti, bet manau, kad į baseiną tikrai pavaikščiosiu. Reikės pajudėti. O dėl maitinimosi, tai kadangi maitinu Mykolą, turiu žiūrėti, ką pati valgau.
– Prieš trejus metus „Stiliui“ kalbėjote, kad jaukinatės vienatvę, ir sakėte, kad jūsų darbas vyrus gąsdina – ne vienas prisipažino bijojęs jus užkalbinti. Kaip pavyko Mindaugui?
– Mūsų pažintis įvyko per darbą. Susipažinome, kai vedžiau neįgaliųjų sportininkų apdovanojimų ceremoniją. Tai natūraliai išėjo. Aš visada už Mindaugą sirgau kaip už žmogų, jo istorija mane buvo sujaudinusi.
Nebuvo taip, kad atėjo vieną dieną Bilius ir pasakė: „Laba diena, gal būnam kartu?“ Viskas išsirutuliojo. Be to, jis manęs nežinojo kaip žurnalistės, buvo užsiėmęs, sportavo.
– Sakėte, kad jums svarbu, jog vyras suteiktų saugumo jausmą. Kaip atpažinti tą saugumą ir geras vyro akis?
– Šiuo metu jaučiuosi labai saugi. Vis galvodavau, ko man visada trūko kalbant apie vyrus.
Matyt, kad mūsų amžius su Mindaugu toks, kai mes esame subrendę, žinome, ko norime. Išsilakstai ir turbūt ateina tas etapas, kai žinai, ko nori. O tada ir tas saugumas atsiranda.
– Kol dar nebuvote ištekėjusi, ar jautėte spaudimą? Juk šiandien aplinkiniai vadovaujasi kažkieno sugalvotomis taisyklėmis – moteris privalo ištekėti, iki trisdešimties susilaukti vaikų.
– Tikrai jaučiau spaudimą, ir gana stiprų. Bet reikia nekreipti dėmesio. Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą. Moteris juk pati žino, su kuo jai būti, kada jai tekėti ar vaikus gimdyti.
Viskas ateina labai intuityviai ir kartais geriau ilgiau pasenmergiauti, pagaliau sutikti tą žmogų, su kuriuo esi laimingas, nei bandyti daug kartų. Mažiau reikia kreipti dėmesio – žmonės šnekėjo ir šnekės.
– Ar šiandien galite pasakyti, kad gyvenate taip, kaip visuomet svajojote?
– Esu žemiška. Neprisisvaigstu nerealių dalykų. Mano gyvenime viskas vyksta natūraliai, pagal lyg iš aukščiau sudėliotą planą. Nieko nekeisčiau.
Manau, kad svarbiausia yra sveikata. Kad visa šeima būtų sveika, o daugiau viską gyvenime gali susikurti.
