Visus juos sieja iš tolo pastebimas ypatingas ryšys. Jaukiame mūsų susitikime Rokas ir Irūna nuginklavo visapusišku vienas kito palaikymu, tvirta draugyste ir romantiškais žvilgsniais. Vis dėlto sutuoktiniai didžiumą dėmesio dabar skiria ne vienas kitam, o dviem savo atžaloms.
Atsidavimą šeimai išduoda net ir įvaizdis. Kai Irūna glėbyje šildė pagrandukę, rugsėjį gimusią Gloriją, ant dainininkės rankos sublizgėjo du auksiniai žiedai. To, kuris puošia bevardį pirštą, kilmė aiški, tad labiau sudomino kiek didesnė vestuvinio žiedo versija ant viduriniojo piršto.
„Tai – vaikų žiedas. Kadangi nemėgstu nešioti papuošalų, surinkau visą turimą auksą ir nunešiau į kalyklą. Per vidurį papuošalo paprašiau išgraviruoti Toro vardą ir gimimo datą. Tačiau meistras nustebino išradingumu ir, palikdamas vietos dar dviem būsimiems vaikams, užrašą iškalė pačiame viršuje“, – rodydama juvelyrinį meno kūrinį pasakojo Irūna.
Laiminga šeima neatmeta galimybės papuošalą išgraviruoti dar sykį, tačiau kol kas jųdviejų požiūris į didesnę šeimą kupinas svarstymų.
„Kad vaikas neleidžia miegoti naktimis ar rodo ragučius – anokie sunkumai. Mums labiau imponuoja tai, kad tektų kitaip pasiskirstyti finansus, statyti namą, o paskui ir išleisti vaikus į mokslus“, – sutartinai kalbėjo jauni tėvai.
Svajoti apie savo šeimą Irūna pradėjo dar tuomet, kai jos mama susilaukė jaunėlio brolio Adrijaus (11 m.). Mažylį prižiūrėjusi ir po kiemą vežimėlį stumdžiusi žinoma dainininkė save mielai vadina mamų mama.
Ne ką mažesnis tėčių tėtis yra Rokas. Nors jo kario uniforma ir tvirtas stotas gali sudaryti rūstoką įvaizdį, atlikėjos sutuoktinis nustebino švelnumu. „Apkabink tėvelį“, – žaismingu balsu šeimos nuotraukai judrų sūnų kvietė vyras.
Žinoma, kada reikia, jis nesibaimina tarti ir griežtesnio žodžio. Viena iš priežasčių gali būti pakampiuose besimėtantys žaislai. „Paprašau sūnaus, kad išmėtytus daiktus sudėliotų į vietas“, – temą apie tvarką namuose užvedė tėtis.
Namų ruoša sutuoktiniai pasiskirsto nesunkiai. Rokas imasi indaplovės, kartais skalbinių ir džiovyklės, o dukrytę kol kas dar retai iš rankų paleidžianti žmona, kaip jis apibūdino, „prabėga dulkes“. Laimei, grindimis rūpinasi šių laikų technikos stebuklas – robotas.
„Tokių vyrų, kaip mano – vienetai. Jūs raskite žmogų, kuris taip vienareikšmiškai nertų į šeimyninį gyvenimą, paliktų mylimą darbą. Jis jau antrą kartą išėjo tėvystės atostogų“, – prasitarė Irūna, o Rokas neslėpė, kad tokios ilgos atostogos nėra naudingos jo karjerai. Anot jo, dabar sugrįžus, aukštesnių pareigų siekti būtų be galo sunku.
Vis dėlto, jauni tėvai veiklos turi į valias, nes jų abiejų svajonėse ir planuose – karjera muzikoje, kuri juodu ir suvedė.
– Irūna, kone visą gyvenimą buvote gerbėjų apsupta scenos artistė. Ar noras įsilieti į šeimyninę rutiną atėjo natūraliai, ar tokie pokyčiai buvo staigūs ir gluminantys?
– Iš anksto nebuvau sustrategavusi, kokio amžiaus turėsiu tapti žmona ir mama. Atsirado žmogus, kuris, supratau, gali būti mano gyvenimo palydovas, mano antroji pusė. Tad tas jausmas, kad esu pasiruošusi kurti šeimą atėjo pats savaime. Na, o noras turėti vaikų manyje apsigyveno seniai – kai gimė mano mažasis brolis. Galbūt aš jų susilaukusi būčiau jau anksčiau, bet neturėjau su kuo! Todėl sutikusi vyrą, kuriam tiesiog ant kaktos parašyta – „Būsiu geras tėtis“, jo paleisti negalėjau.
– Rokai, nesijautėte įspaustas į rėmus? Juk Irūna nuo mažumės siekia aukštumų scenoje, televizijoje. Vaikai dažnai gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.
– Karjeros klausimas niekada nebuvo stabdis, juolab, kad iš aplinkos jusdavome atvirkštinį spaudimą. Seneliai, mamos, tėčiai vis klausdavo, kada gi kursime šeimą. Juk ir laikas nestovi vietoje, ir jau žinojome, ką reiškia gyventi kartu. O kaip derinsime šeimą su karjera, apgalvojome iš anksto.
– O kada jūs kartu apsigyvenote?
Irūna: Oficialiai – po vestuvių. Tačiau iki tol, kol neturėjome savo būsto, glausdavomės pas tėvus, kur turėjome savo kambarį. Todėl gyvenimas kartu mums nebuvo naujiena. Buvome apsišlifavę, supratę vienas kito buitį ir poreikius.
Rokas: Tas mūsų bendras gyvenimas buvo šiek tiek kitoks. Kadangi mokiausi akademijoje, penkias dienas praleisdavau ten, o namo grįždavau tik savaitgaliams.
– Kariškių gyvenimo ritmas ne visai subalansuotas tobuliems santykiams. Juk tenka išvykti ir dar ilgesniam laikui. Ar tai negadino santykių?
Rokas: Gali tekti išvažiuoti ir pusei metų. Tokiam laiko tarpui ketvirtame kurse buvau išvykęs mokytis į Austriją. Kai grįžau – susituokėme.
Irūna: Ta kelionė buvo lūžis: arba santuoka, arba mes vienas kito nelaukiame ir einame skirtingais keliais. Meilę per atstumą išlaikyti sunku. Ne dėl pagundų. Aš tiesiog netoleruoju tokių santykių, nesuprantu, kaip žmonės gyvena skirtingose šalyse ir vaidina meilę. Mano žmogus turi būti šalia.
– Kaip bendraudavote, kai Rokas gyveno užsienyje?
Rokas: Pakankamai laisvai žinutėmis, vaizdo pokalbiais. Negalėdavome bendrauti tik kai vykdavo paskaitos.
– Jeigu sutarėte dėl ultimatumo – skirtis arba tuoktis, galbūt ir piršlybos nebuvo netikėtos?
Rokas: Tikrai nebuvo taip, kad neplanuotume, nekalbėtume ir aš netikėtai pasipirščiau. Abu žinojome, kad jau laikas.
Irūna: Buvo gražu, jautru ir visai nesvarbu, kad virtuvėje, tarp garuojančių puodų. Per Kalėdas Roko šeimos namuose visi keitėmės dovanėlėmis. Pamenu, sustojame ratu, laukiame, o Roko nėra.
Rokas: Aš buvau išsitraukęs tave, o mano dovana buvo žiedelis. Visi išsiskirstė pasiimti savo dovanų, apsikeitė, o paskui laukė manęs, nes aš truputį užvėlavau.
– Kaip reagavote į mylimojo dovaną?
Apsiverkiau. Žinojau, kad šitas momentas laukia artimiausiu metu, tačiau nesitikėjau, kad tiesiog taip, besisukant buityje.
– Prieš ant rankos sutviskant žiedui, norisi būti pasitempusiai, gražiai, su puikiai atliktu manikiūru.
Irūna: Oi, ne, mes labai paprastai. Pasipiršimas buvo buitinis, tačiau labai geras.
Rokas: Jokių puošimųsi nebuvo! Buvome apsirengę patogiais naminiais drabužiais.
– Nuo ko prasidėjo jūsų meilės istorija? Iš karto tapote pora ar dar kurį laiką laikėte vienas kitą bičiuliais?
Irūna: Labai norėjome būti daugiau nei draugais, tačiau taip, iš pradžių buvome bičiuliai. Jeigu nuoširdžiai, aš turėjau kitą vaikiną, tad sentimentai vis dėlto išlįsdavo į viršų. Nors aš visada sakau, kad Rokas yra mano meilė iš pirmo žvilgsnio.
Susipažinome vakarėlyje. Su pussesere surengėme bendrą didelę šventę su jos draugais iš Dzūkijos, kur gyveno Rokas, bei mano bičiuliais iš Marijampolės. Ir viskas! Kaip mėgstu pajuokauti: atvažiavau su vienu, išvažiavau su kitu. Aišku, ne tiesiogiai, tačiau Rokas liko mano galvoje, nors jam tebuvo 15-ka.
Rokas: Amžius buvo viena iš kliūčių. Keistai žiūrėjosi, kai Irūnai buvo 17-ka, o aš jaunesnis. Bet, pavyzdžiui, dabar, kai abiem arti 30-imt – nematyti jokio skirtumo.
– Rokai, ar jūs taip pat iš pirmo žvilgsnio pamilote Irūną?
– Taip!
– Ką tokio uždegančio vienas kitame įžvelgėte?
Irūna: Mūsų pomėgiai sutapo. Tą vakarą mudu suvienijo muzika. Kalbėjomės visą naktį.
– Rokai, jeigu ir jums tokia artima muzika, kodėl pasirinkote kariuomenę?
Rokas: Apsisprendžiau dar paauglystėje. Visada žinojau, kaip eisiu savo tikslo link. Paskui ir egzaminus rinkausi pagal tai, ko reikia būsimai specialybei įgyti. Mūsų šeima labai patriotiška: senelis šaulys, tėtis irgi tarnavo kariuomenėje. Be to, Lazdijai – partizanų kraštas, kur vyksta įvairūs minėjimai, stovi paminklai. Visa tai ir padarė įtaką.
Irūna: Bet jeigu būtų pasirinkęs aktoriaus specialybę, irgi nebūtų suklydęs. Buvo ir tokių svarstymų. Aš jį apskritai vadinu žmogumi universalu. Prie ko beprisiliestų, viską padarys puikiai: išmoks čiuožti, šokti, šaudyti, kurti muziką ir t.t. Jis nestokoja užsispyrimo.
– Bet nejaugi nebijojote tekėti už vyro, kuris, vedinas patriotizmo, gali netikėtai išvykti į tarnybą ilgesniam laikui, svetur, kur tyko pavojai?
Irūna: Esame apie tai kalbėję. Man buvo baisiausia likti vienai, kai tapsiu nėščia. Norėjau, kad jis pamatytų tą stebuklą, kai vaikas pirmą kartą išvysta pasaulį. Viskas būtų kitaip, jeigu jam išvykti prireiktų dabar. Manau, nebūtų didelio šoko, susitartume.
Rokas: Turėjau ne vieną galimybę išvažiuoti. Pavojaus ten gal ir nėra – dabar misijų pobūdis kitoks. Tiesiog mano paties prioritetai kiti. Jeigu galima rinktis, man dabar gera su šeima, o ten aš nieko nepalikau.
– Kaip apskritai pasikeitė gyvenimas gimus vaikams? Širdis užvaldė laimė ir pilnatvė?
Rokas: Absoliučiai. Pajaučiau vidinę laisvę. Jeigu anksčiau kiek kompleksuodavau, taikydavausi prie aplinkinių, dabar esu visiškai laisvas. Noriu, kad vaikai matytų mane tokį, nenoriu nieko slėpti. Dabar viskas dėl jų.
– O ar pakankamai dėmesio dabar skiriate vienas kitam?
Irūna: Man šis klausimas labai sudėtingas. Kaip mama, esu visiškai atsidavusi vaikams. Žinau, kad privalau taip elgtis. Kitaip negaliu – jie be manęs daugiau nieko neturi. Visada turiu būti šalia. Tad tvarkytis su santykių reikalais tikrai labai sunku, juntame rutiną.
Rokas: Man kartais tenka ir griežčiau pasakyti, kad vaikas eitų miegoti atskirai. Bent pusę nakties Toras miega savo kambaryje, o kai pabunda, atitipena pas mus. Mažoji, žinoma, kol kas visada šalia. Kartais Toras svečiuojasi pas senelius, su kuriais puikiai sutaria, o mes tuo tarpu skiriame laiko vienas kitam.
Irūna: Tik nepagalvokite, kad vaikštome po restoranus. Dabar mūsų bendras užsiėmimas yra muzika. Išsipildė abiejų sena svajonė – įsirengėme įrašų studiją. Rokas kuria elektroninę muziką, aš – taip pat. Garsiai tuo nesidžiaugiame, tačiau rengiame savo bendrą projektą ir ledai jau pajudėję. Visai netrukus pristatysime pirmąją mūsų dainą, kurioje vokalas – ne mano.
Visą tekstą skaitykite žurnale „Stilius“.
