Pasilabinusi panevėžietė atlikėja atsiprašė: „Nepykit, aš valgysiu. Pastaruoju metu neturiu laiko pasirūpinti skrandžiu. Anksčiau ilgam buvau užsidariusi ramybės uoste – šunys, miškas, pedagoginis darbas Panevėžyje ir Vilniuje, dvasinės praktikos, tad dabartinei intensyviai veiklai, kai tenka dalyvauti įvairiose fotosesijose, televizijos laidose, reikia daug energijos, tai nauji iššūkiai. Aktyviai ruošiuosi naujiems televizijos projekto „Lietuvos balsas“ pasirodymams. Norisi padirbėti neatmestinai, nesvarbu, ar finale sėkmė šypsosis, ar ne.“
Tartis dėl šio interviu su prieš penkiolika metų scenoje ryškiai žibėjusia ir vėliau iš viešumos dingusia dramatiško, stipraus balso dainininke pradėjome prieš kelis mėnesius. Tada S.Jakubėnaitė paprašė palūkėti – sakė, kad rengiasi dalyvauti LNK televizijos muzikiniame projekte ir kad jam įsibėgėjus būtų didesnė prasmė pasikalbėti apie gyvenimą ir muzikinį atgimimą, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Šiųmečiame „Lietuvos balse“ Simona sukėlė tikrą audrą. Jos emocingai sudainuota daina „Listen“ žiūrovus ir projekto mokytojus palietė iki širdies gelmių. Todėl net sunku spėlioti, kuo talentinga, energingai į didžiąją sceną grįžtanti atlikėja ateityje visus dar nustebins.
Pastaraisiais mėnesiais stebint Simonos gyvenimą atrodo, kad jame viskas klostosi kaip kokiame draminiame filme, kur žmogus, ilgą laiką buvęs nuošalyje, sąmoningai atsiskyręs nuo pasaulio šurmulio, vieną dieną stoja prieš tūkstantinę auditoriją ir savo balsu per kelias minutes sukelia jausmų sprogimą – žiūrovai, pagauti meninio katarsio, stovėdami ploja, verkia, jaučiasi pakylėti.
Įdomu buvo stebėti ir keturis „Lietuvos balso“ mokytojus – ašarojanti Monika Liu atsiklaupusi ant kelių nuoširdžiai prisipažino, kad nė vienas iš jų nepadainuotų geriau, Donatas Montvydas sakė, jog žemai lenkiasi už išskirtinį ir profesionalų atlikimą, Monique Simonos dainavimą pavadino stebuklu, o Justinas Jarutis atrodė lyg be žado: „Man nutirpo galva. Patekau į transą.“
Simona prisipažino, kad nesitikėjo tokių stiprių reakcijų. Atlikėjos kelias buvo vingiuotas, su pertraukomis, muzikos stilių kaita, abejojimu savo talentu.
Iki apsisprendimo grįžti į muzikinį gyvenimą S.Jakubėnaitė darė nuodugnią reviziją savo viduje, ieškodama atsakymų į globalius klausimus: „Kas aš? Koks mano kelias? Kokia prasmė? Kokios vertybės?“
„Kad daina „Listen“ stipriai paveikė klausytojus, supratau iš reakcijų. Jau žinau, kaip giliai galima paliesti kitą žmogų. Anksčiau tai nelabai suvokiau.
Kai viską pergalvoju, manau, kad viskas vyko ne šiaip sau. Turėjo būti ilgoka muzikinė pertrauka, kad subręsčiau, kad išgyvenčiau blogus ir gerus etapus, nes norint ant scenos ištransliuoti galingą jėgą reikia gyvenimo patirties. Techniškai dainuoti gali vos ne kiekvienas, bet tikroji atlikėjo talento esmė – iš vidaus išsiųsta prasminga žinutė. O tam reikia Dievo palaiminimo, suklupimų, nusivylimų, atradimų, meilės“, – kalbėjo Simona.
– Kas pažadino troškimą grįžti į didžiąją sceną?
– Dar prieš dvejus metus man siūlė dalyvauti „Lietuvos balse“, bet tada atsisakiau, maniau, kad užtenka pedagoginės veiklos. Tada tikrai maniau, kad į sceną niekada negrįšiu.
Tačiau kai mokai vokalo paslapčių savo mokinius, esi priverstas parodyti ir savo balsą. Būdavo, ką nors padainuoju, įdedu įrašą į internetą, žmonės paklauso ir parašo komplimentą. Mane kankino dvejonės – ar iš tikrųjų reikia dainavimo, ar to užtenka retais tarpsniais, kai socialinėje erdvėje paviešinu vokalinius gabaliukus. Kad rasčiau atsakymą, pasitelkiau dvasines praktikas: meditaciją, reiki terapiją, sąmoningą kvėpavimą. Praėjusią vasarą po vienų sąmoningo kvėpavimo pratybų taip užsimaniau dainuoti, kad nebegalėjau tilpti savyje.
Pajutusi, kad balsas veržiasi iš krūtinės ir negaliu jo sulaikyti, parašiau projekto prodiuserei: „Labas, noriu dainuoti. Ar dar ne per vėlu dalyvauti?“ Tuo metu jau buvo įvykusios atrankos, prasidėję filmavimai. Bet man parašė, kad galiu dalyvauti ir turiu atvykti į Vilnių.
Kitą dieną išsiruošiau į sostinę. Autostradoje apsisukau du kartus ir buvau begrįžtanti į Panevėžį. Jei klausytume intuicijos, viskas būtų vienaip, tačiau neretai įsijungęs proto balsas pradeda siųsti abejones, baimes. Ėmiau galvoti, kad man 35 metai, o projekte bus šešiolikamečių. Ką aš ten veiksiu? Ką bandysiu įrodyti? Paskambinau mamai ir pasakiau, kad mane kankina baimės ir aš grįžtu namo. Ji mane įkalbėjo nepasiduoti, eiti iki galo.
Kodėl pasirinkau dainą „Listen“? Manau, kad tai mano gyvenimo kūrinys teksto ir muzikos prasme. Dainą seniai žinojau, bet anksčiau į tekstą gerai neįsiklausydavau. O dabar tarsi viešai pareiškiu: „Paklausykite, tai mano vidaus melodija, kurią noriu jums papasakoti.“
– Ir aš pagalvojau, kam jums, profesionaliai atlikėjai, lipti į sceną su naujokais. Be to, net projekto mokytojai pripažino, kad už jus nė vienas geriau nepadainuotų, tad mokyti turėtų ne jie jus, o jūs juos.
– Apie faktą, kas ką mokys, nepagalvojau, tiesiog jaučiau vidinį norą dainuoti, norėjau sau įrodyti, kad galiu tai gerai padaryti. Mano savivertė dainavimo prasme niekada nebuvo aukšta.
Po pirmojo pasirodymo apėmė neįtikėtina būsena – jaučiausi lyg išėjusi iš pirties, išsivaliusi, išsilaisvinusi. Atrodė, kad manyje tūnantis liūtas išsiveržė iš narvo. Tai buvo lūžis, sau įrodžiau, kad viskas su manimi gerai. Nes net ir mokydamasi Amerikoje, Berklee muzikos koledže, svarsčiau, ar dainavimas yra mano pašaukimas.
Po laidos filmavimo grįžtant namo dangus buvo magiškas – saulės spinduliai, ištryškę pro debesis, atrodė lyg kelias. Net sustojau nusifotografuoti ir užsižymėjau, kad tai kažko naujo pradžia.
– Sakėte, kad aplinkiniams esate pasiruošusi apnuoginti širdį. Tam reikia drąsos ir stiprybės, nes atvirą širdį galima ir apkabinti, ir sužeisti.
– Tik dabar apie tai pagalvojau. Tada tiesiog troškau iki galo atsiskleisti per muziką. Prieš žengiant į sceną adrenalinas liejosi per kraštus, galvoje sukosi vienintelė mintis: „Leiskite man dainuoti.“ Per visą muzikinę karjerą nėra buvę, kad muzika lyg vulkanas veržtųsi iš krūtinės. Esu skaičiusi garsių dainininkų biografijas, kur jie prisipažįsta, kad užlipę ant scenos tampa kitais žmonėmis.
Tikrai, scenoje vyksta kažkokia magija. Dalyvavimą „Lietuvos balse“ galiu vadinti sugrįžimu. Ši platforma yra geras startas parodyti save. Kas iš to, jei būčiau suorganizavusi koncertą? Kas ateitų paklausyti? O dabar, manau, sulauksiu pasiūlymų, žmonės mane įsimins.
– Ar norėtumėte koncertuoti su grupe, ar rinktumėtės solinę karjerą?
– Visą gyvenimą dainavau arba duete, arba grupėje. Anksčiau mėgdavau pasislėpti, niekada nenorėdavau būti priekyje. Net ir vaikystėje per džiazo festivalius, kai po koncertų vykdavo „džemseišinai“, išdrįsdavau padainuoti stovėdama vos ne už užuolaidos.
Dabar nebijau atsistoti priekyje ir atvirai papasakoti savo širdies istoriją. Tarkime, mano su Linu Adomaičiu muzikinės karjeros laikais aš nedainavau tokios muzikos ir taip gerai. Dabar prasideda naujas etapas.
Noriu dainuoti ir su simfoniniu orkestru, ir su styginių kvartetu, ir elektroninę muziką, ir džiazą. Mokydamasi Bostone atradau, kad sėkmingai galiu dainuoti ir operų arijas.
– Jūsų muzikinė karjera prasidėjo anksti. Būdama 19 metų kartu su L.Adomaičiu dalyvavote tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse Turkijoje. Atrodė, kad sėkmė jus lydės ilgai. Tačiau po kelerių metų svaigios šlovės panirote į tylą. Ir tik tada, kai kiti atlikėjai, pavargę nuo muzikos, uždaro duris į sceną, jūs vėl ėmėtės ją jaukintis.
– Esu užaugusi šalia džiazo, gospelo muzikos. Nuo šešerių metų tėtis mane veždavo pasiklausyti garsių atlikėjų ir aš mintyse galvodavau, kad dainuosiu ir atrodysiu kaip jie. Naiviai maniau, kad „Eurovizija“ atvers kelius į plačius tarptautinius vandenis, nors viduje jaučiau, jog tos dainos, kurias dainavau, nešildo mano sielos. Bet kai populiarumas užklumpa, užsisuki ir eini pasroviui. Žinoma, tuo metu buvo sėkmingų pasirodymų Rumunijoje, Kanarų salose, Lenkijoje. Galiausiai 2007 metų vasarą Italijoje laimėjau stipendiją mokytis Bostono Berklee muzikos koledže.
Bet jau tada turėjau dvejonių, ar man iš viso reikia muzikos. Galvojau, gal vertėtų Lietuvoje studijuoti psichologiją. Iš prigimties esu mamyčiukė, naminukė. Ir dabar į Vilnių atvykau tik dviem dienoms, bet man tai didelis atotrūkis. Namuose Panevėžyje, kur gyvenu su mama, dviem savo šunimis, yra mano oazė, mano meditacija, mano miškas.
Apsisprendžiau vykti į Ameriką 2010 metais, kai man parašė, kad stipendijos galiojimas eina į pabaigą.
Amerika davė daug laisvės, supratimo, praturtino muzikinį skonį, atskleidė gebėjimą kurti. Už Atlanto praleidau penkerius metus. Turėjau pasiūlymų Niujorke įrašyti albumą su žymiais muzikantais, bet nutariau grįžti į Panevėžį. Išsigandau. Tikriausiai vėl prasimušė savivertės trūkumas, nepasitikėjimas savo jėgomis. Amerikoje aplanko jausmas, kad esi iš mažos Lietuvos, toks niekalėlis.
– Ar nebuvo sunku pritapti grįžus iš šurmuliuojančio Bostono į lietuvišką provinciją?
– Iš pradžių viskas buvo gerai. Norėjau pailsėti nuo visko. Po kurio laiko atradau, kad noriu būti vokalo mokytoja. Pradėjau mokyti vaikus dainavimo savo tėvo (Gendrius Jakubėnas – muzikantas, džiazo muzikos puoselėtojas. – Aut.) įkurtoje Modernaus dainavimo studijoje. Buvo akimirkų, kai pasiklausydavau savo amerikietiškojo laikotarpio muzikos įrašų.
Šiek tiek paliūdėdavau, kad jie nėra pasiekę didelio klausytojų rato, bet didelės graužaties nejutau.
– Grįžusi iš Amerikos ėmėte sportuoti, sveikai maitintis, fotografuoti, sukūrėte sveikuoliškų patiekalų tinklaraštį.
– Vis bandžiau kur nors save padėti. Po Amerikos pirmais metais jaučiau didelį pakylėjimą. Buvau entuziastingai nusiteikusi numesti svorio – grįžau pasunkėjusi 10 kilogramų. Įdomu tai, kad ir kokios veiklos imčiausi, man viskas sekėsi. Todėl svarstydavau, kada pagaliau rasiu savo kelią.
Vienais metais Amerikoje įsidarbinau restorano vadybininke. Labai patiko. Pradėjau nuo padavėjos darbo, po kelių mėnesių paaukštino pareigas. Buvau atsakinga už padavėjų mokymą, prekių užsakymus, valgiaraščių sudarymą.
Visi stebėdavosi, kaip aš, neturinti patirties, viską moku. Kažkoks intuityvus žinojimas gal iš vaikystės atėjo. Mama buityje viską daro labai estetiškai. Tad abi pagalvojame, kad gal kokie nors mūsų protėviai turėjo mėlyno kraujo.
– Bet po pakylėjimo buvo nuopuolis – depresinis periodas. Su kuo jis buvo susijęs?
– Vidus ėmė skleisti signalus, kad kažkas negerai. Dainuoti nenorėjau, jaučiausi tarsi įkalinta ir niekaip neįstengianti atverti savyje jokių durų. Na, žinote kaip būna su depresine būsena – užsisuki kaip voverė rate ir galiausiai pastebi, kad šviesa į tavo vidų nebepatenka. Nieko nenori daryti, tarsi apmiršti. Dabar, kai prisimenu tą laikotarpį, nebuvo taip, kad grįžusi į Lietuvą negalėjau panaudoti savo kūrybinio potencialo. Aš bet kada galėjau grįžti į Ameriką. Tačiau slinko laikas ir aš nejaučiau poreikio atsiduoti džiazo muzikai.
Depresinis laikotarpis truko dvejus metus, skaičiuoju laiką, kai gėriau antidepresantus.
– Kaip pastebėjote, kad reikia medikų pagalbos, kad viena negalite įveikti sunkumų?
– Grįžus į Lietuvą užgeso mano mylimas augintinis. Apėmė kaltės jausmas, kad buvau išvykusi ir juo nesirūpinau. Tada nusipirkau mažą šuniuką, maniau, turėsiu kuo rūpintis ir tai bus motyvacija atgauti gyvenimo džiaugsmą. Bet nutiko taip, kad kasdien gulėdavome su šuniuku ant kilimo, ir aš ištisai žiūrėdavau serialus. Valgiusi ar nevalgiusi, nesvarbu.
Draugė parašydavo žinutę, klausdavo, ką veikiu. Sakydavau: nieko ir kad nieko nenoriu. Visos dienos slinko vienodai tuščiai. Artimieji tuo gal per daug nesistebėjo, nes gyvenime esu rami, mėgstu užsisklęsti.
Mama pasakojo, kad vaikystėje mane pasodindavo ant kėdės ir aš ten sėdėdavau ilgai ir ramiai be prieštaravimų.
Tačiau draugę mano slogios, melancholiškos nuotaikos privertė sunerimti ir ji paskatino kreiptis į medikus. Visada bijojau medikamentinio gydymo, bet patekau pas nuostabią psichiatrę, kuri per daug nemoralizavo, išrašė vaistų.
Padėjo medikamentinis gydymas, šiek tik psichoterapijos, dvasinės praktikos – lankiau sąmoningo kvėpavimo pratybas, skaičiau įvairią literatūrą.
– Depresiniu periodu žmogus jaučiasi išbalansuotas, tad galimi įvairūs nuopuoliai. Jūsų atveju nutiko nemalonus įvykis, kai jus išgėrusią prie vairo sustabdė policija. Viskas baigėsi gana sėkmingai, tiesiog metams praradote teisę vairuoti. Ar per tą laiką dar turėjote kokių nors skaudžių patirčių?
– Ne, tas įvykis buvo skaudžiausia pamoka gyvenime. Vien ką reiškia parą praleisti areštinėje. Turėjau apie ką rimtai pamąstyti. Tačiau dėkoju Dievui, kad jis sustabdė mane palyginti švelniai, kad neįvyko didesnė nelaimė, pavyzdžiui, nesusidūriau su kita mašina, nepartrenkiau pėsčiojo.
Žinoma, tuo metu pykau, kad žurnalistai apie mano nelaimę rašo, fotografuoja. Juo labiau kad dirbau su vaikais. Tačiau, nepaisant to, kas įvyko, sulaukiau palaikymo iš mokinių tėvelių, savo artimųjų. Tai padėjo nepalūžti.
– O gal dvasinės krizės ištinka ir todėl, kad iki šiol jūsų gyvenime nėra artimo žmogaus? Gal esate patyrusi skaudžių nusivylimų meile?
– Labai gražią meilę išgyvenau Amerikoje – ji truko pusketvirtų metų. Bet žinojau, kad išvažiuosiu. Stengiuosi save apsaugoti nuo širdgėlos, todėl visada pirmoji sąmoningai nutraukiu santykius. Tikriausiai dėl savisaugos, bijau būti įskaudinta.
Ir tą kartą ėjau link to, kad santykiai pasibaigtų. Mes išsiskyrėme, bet bendraujame kaip bičiuliai.
Suprantu, kad žmogui reikalinga antroji pusė. Tikrai nesu uždariusi durų naujiems jausmams. Bet po Amerikos norėjosi būti vienai, tokiu būdu išsigryninau. Mūsų giminėje vienišumas – paveldimas. Mano senelis buvo didelis vienišius, mano mama ir mėgsta vienatvę. Todėl ir man tai priimtina.
Va, tik dabar vėl atvėriau širdį. Ką gali žinoti, gal kas nors ims ir pasibels į ją? Bet jei atvirai, nesijaučiu taip, kad man labai trūktų artimo žmogaus. Kai pagalvoju apie naujus santykius, suprantu, kad vėl prie ko nors reikės taikytis, daug ką keisti.
– Koks žmogus galėtų pasibelsti į jūsų širdį?
– Pirmiausia jis turėtų mėgti šunis. Mano augintiniai miega su manimi lovoje ir laisvos vietos joje nėra daug. Galvoju, kad greičiausiai antrąją pusę sutiksiu miške irgi vedžiojantį šunis. O tada įsiplieks tarp mūsų žiežirba.
Man svarbiausia, kad su kitu žmogumi būtų dvasinis ryšys, tarpusavio supratimas, sietų tos pačios vertybės.
– Žmogaus gyvenimo pamatas klojamas jo tėvų šeimoje. Jūsų mama Sigita anksti neteko tėvų, jauna ištekėjo, susilaukė dviejų dukterų, bet nebuvo santuokoje laiminga ir išsiskyrė su jūsų tėvu. Po skyrybų užsisklendė savyje, visą rūpestį ir meilę paskyrė vaikams, naujos šeimos nesukūrė. Gal stebint mamos gyvenimą ir jums kyla įvairių baimių dėl artimų santykių kūrimo?
– Galbūt tiesa, kad skausmo vengimas ir baimė nusivilti paremti šeimos pavyzdžiu. Bet čia tokie giluminiai dalykai, kuriuos gal tik psichoterapija paaiškintų.
– Jūsų mama yra sakiusi, kad su jumis turi itin stiprų dvasinį ryšį. Ji jus nešiojo ant rankų iki šešerių metų. Nors jau sunkiai panešdavo, būdavo laiminga savo vaiką laikydama glėbyje.
– Mama – didžiausias autoritetas, geriausia draugė. O dėl tų mamos meilės apraiškų tai net visokių kuriozų nutinka. Neseniai lankiausi pas odontologę, kad pakoreguotų netaisyklingą sąkandį. Grįžusi mamai nepiktai papriekaištavau, kam ji man leido taip ilgai čiulpti čiulptuką. Ji pasakė, kad viskas iš didelės meilės. Ji visada buvo labai atsidavusi.
Pati augusi be tėvų, suprato, kaip stipriai vaikams reikalingas artimųjų palaikymas, tad dovanojo visą savo meilę.
– Ar atleidote tėvui, kad nebuvo mamai geras sutuoktinis, kad sukėlė visiems nemažai skausmo, kad jūs, vaikai, turėjote gyventi išdraskytame šeimos lizde?
– Negaliu sakyti, kad buvau supykusi ant tėvo, bet kažkokią širdgėlą nešiojau. Tačiau jau išmokau nebeteisti žmogaus už jo poelgius, nes kas nors gal ir jį slėgė – gal kalti vidiniai demonai, problemos vaikystėje, dar kas nors. Išmokau ramiai reaguoti į pyktį liejančius žmones, manau, kad jų viduje yra kažkokio skausmo, tamsos.
Neteisinu, bet labiau suprantu. Ir mama tėvui jau seniai atleido. Tikiu reinkarnacija, todėl turiu pasiteisinimų, kad jei vyksta kas nors gero ar negero, tai yra susiję su veiksmais praėjusiuose gyvenimuose.
– Įprasta, kad suaugę vaikai stengiasi kuo greičiau palikti tėvų namus. O jūs neskubate kelti sparnų.
– Aš labai anksti pradėjau savo savarankišką gyvenimą. Daug visko įvyko, visur gyvenau ir jaučiuosi išsilaksčiusi. Dabar atėjo ramybės ir pilnatvės laikas. Gyvename su mama Panevėžio priemiestyje name sodininkų bendrijoje. Abi sutariame. Ji man daug padeda.
Kai savaitgaliais išvykstu į sostinę mokyti vokalo savo suaugusių mokinių, mama pasirūpina mano augintiniais – ketverių metų auksaspalvių retriverių veislės kalyte Ditte ir trejų metų lygiaplaukių retriverių veislės kalyte Mile. Kai įsigijau šunis, maniau, jog būsiu veisėja, pradėjome važinėti į parodas, bet nutariau, kad konkursai ne man, nes mano augintiniai man patys gražiausi ir niekas neturi teisės sakyti, kad jie netobuli. Dabar jie tiesiog sveikai ir laimingai gyvena jiems priimtinu ritmu.
Mama matė visą mano kelią, mano kančias, klaidas. Niekada dėl nieko nepriekaištavo. Praėjusį pavasarį ji buvo labai susirgusi. Ją ištiko autoimuninė liga, vadinama Guillaino-Barre sindromu, kai antikūnai pradeda patys save naikinti. Ji pradėjo nevaldyti kojų. Negydant ligos paralyžius kyla kojomis į viršų iki plaučių. Pasisekė, kad mamai greitai nustatė diagnozę, paguldė į ligoninę, išvalė kraują. Buvo ilga reabilitacija, ji ilgai nevaikščiojo, reikėjo daug pagalbos. Bet tokie dalykai tik dar labiau suartina.
Mama sustiprėjo, bet kol kas nenorėčiau jos palikti vienos. Kai suaugi ir matai savo senstančius tėvus, nebekyla noras nuo jų bėgti. Norisi kuo daugiau laiko praleisti kartu.
Gražiai bendraujame ir su seserimi Toma. Ji vyresnė už mane penkeriais metais, turi šeimą, penkiametį sūnų. Kadaise ji irgi buvo kreipiama muzikiniu keliu, turėjo gerą balsą, bet nuo paauglystės nebenorėjo dainuoti. Dabar ji yra didžioji mano gerbėja. Greitu metu manęs laukia dar viena nauja misija – būsiu sesers sūnaus krikšto mama.
– Kadaise su mama ir seserimi laikydavotės tradicijos: jei kuri nors išvykdavo ilgesniam laikui, prieš tai parašydavo ilgą nuoširdų laišką ir palikdavo po pagalve, kad likusios namuose jį skaitytų.
– Kad dabar nebėra ilgų kelionių, visi vietoje. Be abejonės, viskas, kas nuoširdu, tikra, taurina bendravimą su artimaisiais. Technologiniai išradimai tam kenkia, nesu jų mėgėja.
Amerikoje turėjau paprastą mygtukinį mobilųjį telefoną. Nenorėjau laiko gaišti naršydama po internetą. Išmanųjį telefoną nusipirkau tik išvažiuodama. Dabar ir mama turi išmanųjį, tad viena kitai rašome žinutes. Bet pasiilgstu tų ranka rašytų laiškų.
– Kalbant apie intriguojančius jūsų gyvenimo vingius, ne mažiau ryškios yra jūsų dažnai keičiamos šukuosenos. Galima pamanyti, kad nuo vidinių pokyčių priklauso plaukų ilgis bei spalva.
– Taip, tai tiesa. Vienas radikaliausių sprendimų buvo, kai nusprendžiau nusiskusti galvą. Jau buvau įsitraukusi į dvasines praktikas, jutau, kad stipriai valausi, atgimstu. Nes kai anksčiau vaikščiodavau pas visokius dvasinius mokytojus, jie sakydavo, kad mano širdis užverta ir kad ją reikia atverti. Kažkaip tų žodžių neužfiksuodavau.
Dvasiškai tobulėdama norėjau būti kuo natūralesnė. Pažįstama kirpėja atsisakė skusti galvą. Tada užėjau į kirpyklą mažame miestelyje ir paprašiau nurėžti plaukus. Negalvojau nei kaip jie ataugs, nei kaip atrodysiu beplaukė – norėjau visiškos švaros. Mane ir nuskuto pirmu numeriu.
Po pokalbio su jumis skubėsiu į kirpyklą – virsiu blondine. Kadangi širdis atsivėrė pasauliui, dabar laikas sušvytėti ryškiai baltai.
Įdomu tai, kad niekada gyvenime nebuvau šviesi. Iš prigimties esu tamsiaplaukė garbanė, bet dabar tokie plaukai nebeįmanomi. Natūralūs mano plaukai faktiškai visi žili, tad augdami jie nėra linkę raitytis. Kadaise grįžau namo iš Vilniaus ir mama parodė nuotrauką, kur aš „Eurovizijos“ laikais turėjau ilgus, garbanotus plaukus. Ji pasiūlė atsiauginti, bet pasakiau, kad nieko nebus. O šiaip aš labai pasiilgstu tų garbanų.
– Kritika – jūsų draugas ar priešas?
– Esu buvusi hipnoterapijos seanse. Prieš tai su specialistu aptarėme, kokias savo asmenybės puses noriu pagvildenti. Norėjau paliesti santykius su tėvu, seserimi, muzika, šeima, mamos liga. Hipnozės metu suvokiau, apie ką kalbu, be to, buvo filmuojama. Kai hipnoterapeutas paklausė, ar aš noriu dainuoti, pasakiau, kad noriu, bet kad manęs nekritikuotų. Gal tai susiję su tuo, kad nuo vaikystės tėvas buvo labai reiklus ir įskiepijo tobulybės siekimą. Jis geranoriškai tai darė, nes tikėjo, kad galiu daug pasiekti.
Bet aš tai labai giliai priėmiau, maniau, kad nesu tobula ir kad niekada iki galo nebus gerai. Taip pat atsimenu, kai hipnoterapeutas pasiūlė įsivaizduoti, kad važiuoju senu geltonu autobusu į mokyklą, laikau kuprinę, šalia sėdi tėvas. Aš atidarau kuprinę ir parodau kažkokį gražų savo darbelį.
Tame atsiskleidė mano troškimas įtikti, būti pagirtai. Dažnai save pagaudavau, kad norėdama padaryti įspūdį kaip dainininkė imdavau save kankinti, draskyti vidų, svarstydama, ar atlikimas bus geras techniškai, ar patiks klausytojams.
Tačiau „Lietuvos balse“ pirmą kartą apie tai negalvojau. Pirmą kartą savęs nekritikavau, nes emocija buvo stipresnė už techniką. Ir tai, manau, gerai.
Manau, kad sugebėjau nuraminti, kažkur giliai paslėpti savo vidinį baudėją ir perfekcionistą.
Dabar į pirmą planą iškėliau meilės jausmą sau. Po filmavimo įrašą perklausiau gal 20 kartų. Pirmus kartus klausant dar kas nors užkliūdavo, bet kuo toliau, tuo dažniau pagalvodavau, kad viskas yra gerai. O anksčiau būčiau sakiusi: „O Dieve, reikia geriau padaryti.“
Buvo daug pakilimų ir nusileidimų. Tačiau tikriausiai svarbesnis tikslas buvo ne sėkmingai išsilaikyti gyvenimo trasoje, o pamilti visą save.
Manau, kad 80 procentų meilės sau tikrai turiu sukaupusi, o buvo atvirkščiai. Bet dar yra kur tobulėti. Kai priimi save pilnutinai, pasidaro paprasta gyventi, nieko daugiau nebereikia. Mylėdamas save gali ir kitiems dovanoti savo meilę. Tikiu, kad užgimusi meilė ir lėmė norą dainuoti.
– Sunkiais periodais žmonės neretai atsiverčia į tikėjimą. Koks jūsų santykis su religija?
– Buvo metas, kai kiekvieną vakarą praleisdavau su rožiniu. Aš tikiu Dievą, jam padėkoju, pasimeldžiu, manau, kad visatai galiu išsakyti savo norus ir jie išsipildys. Pastaruoju metu man labai patinka dėkoti, aš nieko neprašau. Į mišias nevaikštau. Amerikoje kartais nueidavau į tuščią bažnyčią pasimelsti, kai būdavo sunku.
– Ar manote, kad gimėte po laiminga, ar po aštriabriaune, dygia žvaigžde, kuri vertė sunkiai kovoti dėl savo laimės?
– Manau, kad mano žvaigždė laiminga. O vingiuotas kelias duotas ne veltui. Jei jis būtų lengvesnis, neįvertinčiau gautų dovanų. Labai vertinu viską, ką turiu.
– Išgarsėjote dainuodama su L.Adomaičiu popmuzikos kūrinius. Jei nebūtų iširęs jūsų duetas ir nebūtumėte išvykusi į Ameriką, kur būtumėte šiandien?
– Bet kokiu atveju viskas būtų išsisėmę. Jau 2007 metais nenorėdavau koncertuoti, nebenorėjau šypsotis prieš kiekvieną fotoaparatą, man nepatikdavo dainos, kurias dainuodavome.
Jei nebūčiau išvažiavusi į Ameriką, gal iš viso būčiau praradusi norą dainuoti. Kita vertus, galvodama apie visus savo metus – tiek gerus, tiek blogesnius – nejaučiu nuoskaudos. Daug ką pamirštu. Pavyzdžiui, net gerai neatsimenu depresinio laikotarpio. Žinau, kad jis buvo, bet tų emocijų jau negaliu atgaminti. Tamsūs momentai skatina apsivalymą, ir aš nebijau jų sulaukti. Jei vėl užslinks tamsus debesis, tai bus ženklas, kad reikia pasidaryti reviziją savo viduje, ir tuomet galima tikėtis pakilti laipteliu aukštyn.
– Ar dabar bendraujate su L.Adomaičiu? Dueto gyvavimo metu atkakliai įrodinėjote, kad nesate pora. Kaip buvo iš tiesų?
– Buvome pora tiek scenoje, tiek gyvenime. Nežinau, kodėl taip atkakliai slėpėme santykius. Kai pagaliau atskleidėme tiesą, netrukus išsiskyrėme. Labai įdomiai Lietuvoje yra – paskelbi apie vestuves, ir tada įvyksta skyrybos.
Kai laimėjau stipendiją mokytis Amerikoje, jau nieko nebenorėjau – nei dainuoti ankstesnių dainų, nei tęsti santykių. Kaune nusipirkau šuniuką, grįžau į Panevėžį ir išjungiau telefoną. Jokio gražaus atsisveikinimo nebuvo. Nutraukiant santykius suveikė savisaugos instinktas. Kai gyvenau Amerikoje, mes su Linu susirašydavome dėl muzikinių reikalų, nes buvo išėjęs mūsų su gyva grupe įrašyto koncerto albumas. Dabar nepalaikome jokių ryšių, nes abiejų interesai skirtingi. Bet priešai tikrai nesame.
– Kokia jūsų eilinė diena?
– Geriausiai gyvenu, kai laikausi disciplinos. Net jei į darbą eiti reikia tik nuo pietų, vis tiek keliuosi įprastai – septintą valandą ar pusė aštuntos. Pastebėjau, kad laimingesnė esu nebūdama laisvo oro direktore, kuri daro, ką nori. Mano režimas buvo toks: atsikeliu, pusryčiauju, važiuoju su šunimis į mišką, ten praleidžiame pusantros valandos, po to einu pasportuoti ir į darbą. Prieš pamokas dvi valandas skiriu savo dainavimui. Guluosi pusę devintos. Pusvalandį užsiimu reiki, tiek pat medituoju, tada paskaitau arba pažiūriu serialą. Stengiuosi į miegamąjį nesinešti telefono. Vakare svarbu nuraminti protą norint gerai išsimiegoti.
Savaitgaliais važiuoju į Vilnių pas savo suaugusius mokinius – vieni labiau profesionalūs, nori patobulėti, kiti dainavimą pasirinko kaip pomėgį. Visi labai šilti žmonės, per pamokas įvyksta savotiška muzikinė alchemija.
