Ne išimtis – ir jos dukra Alessandra (12 m.). Todėl garsi moteris dabar didelę laiko dalį skiria žiniai apie virtualaus pasaulio keliamus pavojus skleisti.
Svetlanos vardą Lietuvoje žinojo net tie, kurie nesidomi mada, – juk prieš kelis dešimtmečius žmonės dar nebuvo taip išlepinti puikių mados fotosesijų.
Žinomos modelių agentūros „Elite“ dėmesį S.Griaznova patraukė 1993-iaisiais, kai dalyvavo Lenkijoje vykusiame modelių konkurse „The Look of the Year“, kur laimėjo vieną prizinių vietų. Tada Torunės universitete ji studijavo psichologiją.
S.Griaznovos kelias į mados pasaulį driekėsi iš Jašiūnų (Šalčininkų r.) į Paryžių, paskui – į Niujorką ir tada atrodė tiesiog neįtikimas.
Ji dirbo garsiausiose modelių agentūrose „Elite“, „Wilhelmina“, „Karin“, „Munich“, OKAY ir iškilo iki pasaulio supermodelių.
Svetlana demonstravo žymių dizainerių bei mados namų drabužius. Jos fotografijos puošė populiarių žurnalų, tokių kaip „Elle“, „Vogue“, „Cosmopolitan“, viršelius.
Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Ištekėjusi už italų kilmės niujorkiečio vidaus ligų gydytojo, vieno Medisono medicinos centro įkūrėjų Angelo Acquistos (65 m.)
Svetlana susilaukė trijų vaikų: dukters Alessandros ir dvynių Salvatore ir Nicholo (10 m.).
Alessandra labai domisi socialiniais tinklais, juose stebi jai imponuojančių žmonių gyvenimą.
Netrukus Svetlana lankysis Lietuvoje. Kovo 8 d. Vilniuje motyvacinėje konferencijoje moterims „Moters vizija 2020“ S.Griaznova-Acquista skaitys pranešimą „Kaip pasitikėti savimi, kai visada atsiras gražesnių ir geresnių?“
Sutartu laiku paskambinus į Niujorką Svetlana paprašė perskambinti po dviejų ar trijų valandų, nes, kol vaikai mokykloje, turinti skubėti į sporto salę.
Vėl susisiekus su Svetlana ji pasakojo ne tik apie virtualiojo pasaulio džiungles, į kurias nekvaršindami galvos neria paaugliai, bet ir apie save – kaip ir kuo dabar gyvena, apie ūgtelėjusius vaikus, jų pomėgius ir svajones.
Apie tai, kaip su vyru vaikams nuolat kala į galvą, kad svarbiausia – išsilavinimas.
– Svetlana, per daugiau nei dešimtmetį gyvenimas labai pasikeitė. Vis dažniau kalbama apie neigiamą virtualiojo pasaulio įtaką, žalą paaugliams. Nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose taip paveikia paauglius, kad jie tiesiog pamiršta realybę ir apsigyvena virtualiajame pasaulyje. Ar su savo vaikais kalbatės apie tai?
– Ši tema man labai skaudi. Todėl, kad mano dukra – paauglė, balandį jai sukaks 13 metų. Ji auga visai kitame pasaulyje nei aš, todėl negaliu tų pasaulių lyginti, bet, jos požiūriu, paauglystėje labai sunku į save atkreipti dėmesį ir jaustis patogiai savo kūne.
Paaugliai žiūri internete nuomonės formuotojų, kurie turi 100 000, milijoną sekėjų, fotografijas. Supranti, kad tai yra ir verslas.
Jie padarys viską, kas įmanoma, dėl verslo, kad gerai atrodytų. Ir dažniausiai niekas savęs neparodo natūraliai, kokie jie būna dieną.
Visų – savas gyvenimas, visiems būna ir gerų, ir blogų dienų. Tačiau instagrame jie parodo tik minutę laimės. Niekas nerodo minutės nusivylimo. Virtualus pasaulis ten – tik kaip pasaka.
Bet, kaip pastebiu, dauguma paauglių, mano dukters draugių nežiūri į tai tik kaip į pasaką, kur viskas blizga, viskas gražu, kur visos nuomonės formuotojos nuolat su makiažu, gražiomis šukuosenomis, gražiai apsirengusios.
Paauglėms dėl to neramu – kodėl aš ne tokia? Vadinasi, kažkas man blogai.
Man, mano verslui instagramas reikalingas – aš dar dirbu modeliu. Bet jame aš nerodysiu kiekvienos savo gyvenimo minutės.
Galbūt parodysiu, kuo esu apsirengusi. Aš dukrai nuolat aiškinu, kad neįkelsiu savo fotografijų, kai man išdygęs spuogas ant veido, kai esu be makiažo.
Tokių „postų“ virtualiajame pasaulyje nėra. Dėl to, kad visi nori kuo nors pasigirti, save parodyti kuo gražiau.
Aš modeliu pradėjau dirbti vėlai, nuo 19 metų. Dabar mergaitės pradeda dirbti nuo 14-os, netgi kai aš pradėjau dirbti, buvo 16-mečių.
Kai ateidavau į modelių atrankas, matydavau šimtus gražių merginų, kurios bando gauti tą darbą, kurį ir aš noriu gauti.
Reikėjo taip savimi pasitikėti – aš ne blogesnė už kitas, aš turiu ir kitokių savybių, kurių kitos gal neturi, ir tas savybes pabrėžti.
Bet daugelis merginų nugrimzdavo į depresiją ir tiesiog pradingdavo. Jos ilgiau neužsibūdavo modelių ar aktorių pasaulyje.
Gyvenime – tas pat. Kodėl man nesiseka, o kitoms sekasi? Todėl, kad moterys labai greitai praranda pasitikėjimą savimi, pradeda savyje ieškoti kokių nors trūkumų.
Iš klaidų mes mokomės, ką galime padaryti geriau. Bet jokiu būdu nereikia savęs lyginti su kuria nors kita mergina ar moterimi.
Kiekvienoje moteryje yra kas nors gražaus. Reikia save mylėti, kad kitas tave pastebėtų. Man taip ir atsitiko.
– Alessandra namuose mato jūsų fotografijas iš įvairių fotosesijų ir jai gal suskausta širdį – va, mano mama supermodelis, o aš – ne tokia graži kaip ji?
– Ne. Mes nuolat apie tai kalbamės. Ji auga šeimoje, kur yra labai mylima, kur jai nuolat sakomi komplimentai.
Mudvi praleidžiame labai daug laiko. Aš jai pasakoju – mano gyvenime buvo taip: aš turėjau daugybę kompleksų, bet kiti žmonės man padėjo į tuos kompleksus pradėti žiūrėti pozityviai.
Taigi kad ir kokie būtų tavo kompleksai, juos gali paversti savo privalumais. Ir tai bus tavo sėkmė.
Tikiuosi, kad modeliu ji niekada netaps. To ji lyg ir nenori, bet vis kalba, kad yra graži, tai kodėl ne modelis kaip mama?
Pirma, ji dar maža. Antra, Niujorkas – taip greitai gyvenantis miestas, kur tiek visko vyksta, ir jos nuomonė gali pasikeisti.
Netgi mokyklose didžiulė konkurencija, ypač tose, kur mokosi mergaitės. Alessandra lanko katalikišką mergaičių gimnaziją.
Nors ir vilki mokykline uniforma, labai svarbu, į kokius kedus įsispyrusi ir kokias kojines užsimovusi.
Ekstravagantiškai ji nesirengia. Aš jos klausiu – kodėl tu neapsivelki suknelės? O ji – mama, tu pažiūrėk į save. Tu visada su džinsais.
– Bet drabužius jai vis tiek perkate jūs?
– Pati viena neperku, nes žinau, kad neįtiksiu. Yra keli prekės ženklai, kuriuos mėgsta paauglės.
Jeigu ką nors nupirksiu iš jų, apsirengs. Tokiame amžiuje jos dėvi tiktai tam tikrų prekės ženklų drabužius.
– Ar dėl maisto taip pat kyla problemų – taip pat seka instagrame, kuri žvaigždė ką valgo, ir prašo būtent tokių patiekalų?
– Ne. Mes nevalgome ko nors ypatingo. Ant mūsų stalo – paprastas, natūralus maistas, daug daržovių, žuvies.
Nuo pirmos dienos, kai vaikai galėjo valgyti kartu su mumis, jiems gaminau tai, ką pati valgiau.
Niekada jų nemaitinau iš skardinių, maišelių. Ir jie priprato. Jie žino, kad ko nors specialiai jiems negaminsiu.
– Jūsų vaikai jau paaugo. Ar kalbate su jais apie jų ateitį, jų svajones. Kuo jie norėtų būti?
– Dukra užsimena apie gydytojo profesiją. Jau seniai juodu su tėčiu kalbasi apie mediciną. Man atrodo, ji, kaip ir jos tėtis, gimė talentinga medicinai.
Jai tai labai įdomu. Kartais jie eina į ligoninę. Ji nebijo nei kraujo, nei ligonių. Tikisi, kad po kokių metų tėtis ją vesis į kokią nors operaciją.
Berniukai mėgsta sportą. Jie mano, kad bus sportininkai. Bet kiekvienais metais keičiasi jų sporto šaka.
Anksčiau žaidė europietišką futbolą, dabar – amerikietišką. Nežinau, koks sportas juos domins kitais metais.
Vaikų svajonės dažnai keičiasi, bet aš jas palaikau. Man atrodo, vaikas su svajonėmis – tai vaikas su ateitimi. Kuo daugiau svajoja, tuo geriau.
Tačiau vaikai jau dabar žino, kad turės įstoti į gerą universitetą. Mūsų šeimoje kalbama, kad išsilavinimas – labai svarbu.
Didelius pinigus mokame už geras vaikų mokyklas, o tai – kelias į tolesnį išsilavinimą, kurį galima gauti Amerikoje. Turint gerą išsilavinimą gyvenime daugiau galimybių.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
