Kunigo sutaną vilkinčiam kauniečiui nesvetimas ir gydytojo chalatas. Prieš studijuodamas seminarijoje Benas buvo įstojęs į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Toli nuo mediko profesijos kapelionas nepabėgo – dabar jis aukoja mišias už šio universiteto klinikų bendruomenę, nuotoliniu būdu bendrauja ir su koronavirusu sergančiais žmonėmis bei jų artimaisiais.
B.Lyris ir pats priklauso rizikos grupei. Prieš tapdamas dvasine ligonių viltimi vyras sirgo vėžiu.
Apie onkologinę ligą kunigas sužinojo atsitiktinai – vėžys buvo rastas apendikso operacijos metu. „Dievas tarsi padovanojo man apendicitą. Kepenų skausmo turbūt nebūčiau jautęs.
Tiesa, man žmonės ilgokai sakė, kad mano oda atrodo pageltusi. O aš sakydavau, kad daug morkų valgau. Tuomet tikrai jų daug valgydavau“, – šypsojosi jis. B.Lyriui visam gyvenimui įsiminė tada nuskambėję gydytojo žodžiai: „Mes dar susitiksime.“
Taip ir nutiko. Tiesa, ligą pavyko suvaldyti, o ši patirtis jauną vyrą paskatino ne tik pasikeisti vardą, bet ir ateiti į kunigystę.
– Karantinas namuose uždarė įvairiausių profesijų atstovus. Ką karantino metu veikia kunigas?
– Šešias paras per mėnesį tarnauju Kauno klinikose. Taip pat aukoju mišias už Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų bendruomenę: ligonius, gydytojus, slaugytojus. Vykstu į palatas susitikti su sergančiais pacientais, ir nebūtinai tais, kurie užsikrėtę koronavirusu.
Pasikalbėti nori ir ligonių artimieji. Žinoma, dabar, per karantiną, prie sergančiųjų jie nėra prileidžiami, todėl sužinoję, kad sergančiojo būklė sunki, skambina man ir prašo susitikti su ligoniu, tad visuomet esu pasirengęs.
Tarnauju ir parapijoje, yra norinčių susitarti dėl laidotuvių, prieiti išpažinties, laikau mišias tiems, kurie jas užsakė dar ne karantino metu. Visa tai, ką darėme anksčiau, tęsiame ir toliau, tiesiog – ne viešai. Be abejo, tuoktis ar krikštytis žmonės šiuo metu atsisako.
– Kaip atrodo jūsų darbas ligoninėje?
– Ligoninėje tarnauju daugiau kaip šešerius metus, o kunigauju – aštuonerius. Kai sirgau vėžiu, daviau sau savotišką pažadą padėti sergantiesiems. Ko man labiausiai trūko, kai sirgau pats? Žmonių, kurie ateitų ir tiesiog pabūtų su manimi tiek, kiek man reikia. Todėl nenoriu tiesiog bėgioti per palatas, noriu nuoširdžiai būti su žmogumi, kai jam ir gera, ir bloga.
Turėjau misiją – lankiausi pas moterį, kuriai vėžys buvo nustatytas gana anksti. Vėžys jai buvo išoperuotas, tačiau chemoterapija negalėjo būti taikoma, nes jos nebūtų atlaikiusi.
Šią moterį stebėjau vieną mėnesį, kitą, vėžys progresavo toliau. Drauge nusprendėme, kad pasauliui reikia papasakoti tai, kuo ji gyvena. Pasiūliau jai rašyti laiškus savo vaikams. Dvylikametei dukrai ir šešiolikmečiam sūnui.
Rašydama laiškus ji po truputį susitaikė su tuo, kad sunkiai serga ir faktiškai nėra galimybių išgyti. Kovo mėnesį moteris mirė. Jos laiškus vaikams atiduosiu sulaukus pilnametystės.
Kaip išmokti gyventi atsidūrus tokiose situacijose? Ką apie jas galima papasakoti? Kaip problemos, kurių neįmanoma išspręsti, keičia tave?
Manau, kad reikia suprasti, jog žmones gydo ne tik vaistai, bet ir kitų žmonių buvimas šalia – tų, kurie ateina pas juos, domisi jų gyvenimu ir jį įprasmina.
Mane į ligoninę atvedė ne tik mano paties, bet ir mano tėvelio onkologinė liga. Kapelionai tarnauja įvairiausiose srityse, nenuostabu, kad būtent čia aš save regėjau ryškiausiai.
– Pagalbos prašo ir medikai?
– Taip. Gydytojai gal nėra linkę prašyti savo kolegų – psichologų, psichiatrų – pagalbos, nes juos pažįsta. Mes, kunigai, taip pat neprašome vieni kitų pagalbos, norime, kad į mus pažvelgtų žmogus iš šalies, nepažįstamasis.
Ne veltui sakoma, kad pranašu savame krašte nebūsi. Susitinku ne tik su medikais, bet ir psichologais, žmonėmis, dirbančiais pirmojoje pagalboje.
Kapelionas yra kunigas, kuris skirtas ne vien ligoniams, o bendruomenei – 7 tūkst. dirbančių ir 9 tūkst. gulinčių Kauno klinikose. Vadinasi, 16 tūkst. žmonių.
– Jūsų balse – ramybė. Bet juk dabar ligoninėse tvyro panika?
– Ji kyla dėl to, kad nežinome, kada visa tai baigsis. Jeigu žmogus žinotų šios pandemijos, karantino baigtį, galėtų prognozuoti būsimus įvykius.
Ypač bijoma dėl vyresnio amžiaus pacientų. Būna, man skambina vyresnės ligonės dukra ir sako: „Kunige, labai bijau. Labiausiai bijau dėl to, kad mama nesusirgtų tiesiog būdama ligoninėje, juk ji – rizikos grupėje.“
Prie baimės prisideda ir žiniasklaida. Per žinias žmonės sužino, kad, tarkime, Ukmergės ligoninėje yra koronaviruso židinys. Žmonės pradeda galvoti: „O kas, jeigu kas nors pateks šalia šioje ligoninėje gulinčio man artimo žmogaus?“ Tad įtampa tarp pacientų, jų artimųjų tikrai juntama.
– Tačiau panika gali apimti ir namuose. Nuolatinis buvimas tarp keturių sienų gali sukelti ar atnaujinti daugybę psichologinių bėdų. Kaip nepalūžti tuomet, kai skauda ne kūną, bet sielą?
– Matome, kad psichologinių bėdų tik daugės, psichiatrai bei psichologai turės daug darbo. Mano siūlymas būtų planuoti kelis žingsnius į ateitį.
Tuo vadovaujuosi ir pats. Jeigu galvosime, kiek mums dar liko gyventi sąlygomis, kai negalime apkabinti sau artimų žmonių, plėtoti mėgstamos veiklos, mus tikrai gali apimti neviltis.
Labai mėgstu plaukimą, susitikimus su draugais, keliones. Jeigu galvočiau vien apie tai, kaip man to trūksta, galėčiau išprotėti. Reikia pradėti nuo dabar.
Šiandien daryti tai, ką galiu geriausiai, mėgautis tuo. Galbūt į šalį ilgai buvote atsidėję knygą?
O gal yra filmas, kurį sau vis žadėjote pažiūrėti, kai tik turėsite laiko? O galbūt pagaliau turite laiko paruošti sudėtingą patiekalą?... Pats metas viso to imtis.
Tiesa, psichologinių bėdų gali sukelti ne tik per didelės ateities prognozės, bet ir gyvenimas praeitimi. Tai sako ir psichologai, ir Biblija. Reikia išgyventi akimirką suvokiant dabartį, nes ateitis yra ne kas kita, kaip prasmingai, su visa širdimi nugyventa dabartis.
– Karantinas daugelį privertė iš naujo pažinti save ir kitus. Ar maldos padės tiems, kurie kreiptis į Dievą nusprendė tik šią minutę, o tikėjimo įprastai nepraktikuoja?
– XXI amžiuje gavėnia (40 dienų laikas, skirtas pasiruošti prieš didžiausią katalikų šventę Velykas. – Red.) yra dovana šiuolaikiniam žmogui. Ji skirta ne vien tam, kad mes visi pamiltume ir matytume kenčiantį Jėzų, bet ir tam, kad pamatytume vieni kitus.
O malda skirta ne vien žmogaus rūpesčiams spręsti. „Kunige, meldžiuosi, bet mano mylimasis nesikeičia“, – malda ne apie tai.
Ji turi padėti išgyventi ir pakeisti savo požiūrį į tą, kurio pakeisti neįmanoma. Tai nėra burtažodis. Malda suteikia jėgų ir ramybės. Ne kartą esu sakęs, kad didžiausios maldos skamba ligoninių koplyčiose.
Didžiausia meilė – ne santuokų rūmuose, o oro uostuose, kuriuose žmonės susitinka po ilgų nesimatymo valandų, mėnesių ar net metų.
Svarbu ne kur tu esi, bet kiek ten įdedi, palieki savęs. Šiandien gydytojai tikriausiai neturi laiko žodinei maldai. Bet jeigu jie suvokia, kad savo darbais, savo pačių rankomis gali padaryti gražiausių dalykų, tarnauti dėl kitų žmonių gyvybės, – čia yra tobuliausias maldos pašventinimas.
Karantino metu malda galėtų būti būdas susitaikyti su situacijomis, kurios nėra mūsų valioje.
Esame užprogramuoti dirbti, gyventi ekonomikoje, kurioje viskas paremta vartotojo sąvoka. Neva žmogus tiesiog privalo daug dirbti, daug pagaminti, greitai aptarnauti kasoje.
Juk būdavo, kad atvykę į prekybos centrą aplinkinius darbuotojus šokdindavome, kad mus tik greičiau aptarnautų. Dabar pats laikas sustoti ir pamatyti, jog kitas žmogus, gamta, gyvūnai nėra tik objektai. Vieni su kitais turėtume plėtoti gilesnius kokybinius santykius.
– Vis dėlto sielą išvalo ne tik malda. Gal tiems, kurie nori karantino metu jaustis tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek dvasiškai geriau, reikėtų išbandyti ir kitokius įpročius?
– Vyrauja nuomonė, kad mėsos valgymas gali sukelti agresiją, pyktį, ne veltui nuo mėsos susilaikoma pasninko metu norint dvasiškai išsivalyti.
Susiję straipsniai
Tas pats pasninkas yra galimybė patirti alkį, kad galėtume nuslopinti norus, troškimus. Karantino laikotarpiu siūlyčiau matyti ne vien save. Dabar iš visų pusių žmonės reikalauja kaukių, respiratorių – to, kas mums tarsi savaime priklauso. Nemanau, kad reikia kažkaip išsivalyti, save detoksikuoti. Turbūt svarbiausia ekologija yra mūsų širdies.
Dabar įprasta, madinga vadovautis patarimais, kaip gulėti, ką valgyti, kaip kvėpuoti. Atkreipkime dėmesį į vidinius dalykus – ne tik į tai, ką valgome, bet ir kas pietauja šalia mūsų.