Anot vyrų modelių agentūros „First Face Model“ įkūrėjos A.Andrijauskaitės, daugiau nei metus trukusi romantiška draugystė priminė pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais. Tiesa, problemos prasidėjo kiek anksčiau, nei rašoma garsiojoje Frederico Beigbederio knygoje, – krizė porą ištiko ne po trejų, o vos po metų nuo santykių pradžios. „Tikrai paskutiniais draugystės mėnesiais buvo daug momentų, kuriais pati nesididžiuoju“, – išskirtiniame interviu „Stiliui“ prisipažino ji.
Dabar moteris į praeitį stengiasi nesigręžioti. Ji pradėjo dirbti su nauja internetine platforma „Aistishka“, prekiaujančia unikalaus dizaino apranga, sėkmingai plėtoja veiklą prieš dešimtmetį savo pačios įkurtoje agentūroje, kuri neseniai susijungė su kita žinoma modelių agentūra „Baltic Model Management“. Darbe ji ieško naujų modelio darbui dirbti tinkančių veidų.
„Man sakė, kad aš turiu geresnę akį vyrams nei moterims“, – šypsosi modelio karjerą baigusi ukrainiečių, rusų, lenkų, vokiečių ir net evenkų (Sibiro tauta. – Red.) bei kinų kraujo turinti moteris, kurios širdis dar tik rengiasi įsipareigoti naujiems santykiams.
– Kodėl kadaise nutarėte įkurti ne moterų, kaip įprasta, o vyrų modelių agentūrą?
– Tuo metu profesionalios vyrų modelių agentūros Lietuvoje nebuvo. Agentūros, kurios dirbdavo ir su vyrais, ir su moterimis, turėdavo vieną kitą vyrą modelį, tačiau jie nekeliaudavo, nedirbo tarptautinėje rinkoje. Pamačiau naują nišą, joje įžvelgiau potencialą.
– Daugelis vyrus modelius įsivaizduoja aukštus, raumeningus, turinčius ryškius veido bruožus. Ar tokie vyrai ir pasiekia karjeros aukštumų mados pasaulyje?
– Yra keli tipažai. Pirmasis – klasikinės išvaizdos vaikinai, pasižymintys taisyklingais veido bruožais, gerai ištreniruotu kūnu. Modeliams reikalingas sausas raumuo – ryškūs kūno raumenys ir nedidelė kūno masė.
Vaikinai gali priminti ne tik Dovydo skulptūrą, bet ir atitikti „fashion“ (liet. – mados) tipą. Jie labai aukšti (iki 192 cm ūgio), itin liesi, keistų veido bruožų, dažnai matomi žurnalų puslapiuose. Šį tipą atitinkantys modeliai netgi gali būti sunkokai atskiriami nuo moterų, vienalytiškos išvaizdos – įdubusiais skruostikauliais, didelėmis lūpomis.
Be to, madingi vyresni žilstelėję, barzdą nešiojantys vyrai. Dažniausiai jie uždirba daugiausia.
– Kaip jūs pati apibrėžtumėte tobulo grožio vyrą?
– Mane visuomet patraukia estetinis vaizdas, darbas toks. (Juokiasi.) Man patinka vyriški vyrai, žinantys, ko nori, ko siekia, sportuojantys. Žinoma, vidus – labai svarbus. Ar vyras apsiskaitęs? Koks jo požiūris į gyvenimą? Kaip aš jaučiuosi būdama šalia to žmogaus? Pastarasis veiksnys svarbiausias.
Visuomet patraukia išvaizda, tačiau per penkias minutes bendravimo galima lengvai suprasti, ar su tuo žmogumi tau pakeliui. Šiuo klausimu aš pati gana greitai apsisprendžiu. (Juokiasi.)
– Pati modeliu dirbote ne vienus metus. Kada prasidėjo jūsų karjera?
– Karjera prasidėjo labai seniai, maždaug prieš 22 metus. Viena mano seserų tuomet dirbo modeliu. Ji man ir pasiūlė nueiti į atranką, kurią organizavo ta pati agentūra, su kuria šiuo metu dirbu, – „Baltic Model Management“. Pirmasis kartas nebuvo labai sėkmingas. Tada buvau per žemo ūgio. Tuometis agentūros savininkas pasiūlė pasirodyti, kai paaugsiu.
Kitą kartą nuvykti į atranką nusprendžiau paskutinę minutę. Patekau į visos Lietuvos finalo dvidešimtuką „Miss Photo Baltic“ konkurse, tada – Baltijos šalių finalą.
Superfinalas vyko Taline, ten susipažinau su pirmosiomis agentūromis. Viskas įsisuko milžinišku greičiu – išvykau į Romą, po to į Milaną. Modelio karjera tęsėsi apie dešimt metų.
– Tuomet ėmėtės savos agentūros ir net atidarėte klasikinės rankų darbo avalynės parduotuvę. Pastarąją įkūrėte su aktoriumi A.Bružu, tačiau jums išsiskyrus ji atiteko jam. Kodėl?
– Parduotuvės idėja kilo tuomet, kai Audrius nebenorėjo, kad važinėčiau dirbti į Italiją. Kadangi tada jau draugavome apie pusę metų, jis pageidavo, kad aš susigalvočiau, ką norėčiau veikti Lietuvoje, pažadėjo į tą svajonę investuoti, kad daugiau laiko praleistume kartu. Taip jis tapo pagrindiniu investuotoju.
Kai prasidėjo nesutarimai, jam pasakiau, kad šių santykių tęsti nebegaliu. Iš pradžių kalbėjome, kad liksiu dirbti parduotuvės vadove, tačiau vieną vakarą buvo peržengtos visos pagarbos ir tolerancijos ribos, nusprendėme, kad ir dirbti drauge nebepavyks. Aš tiesiog jam pardaviau savo parduotuvės dalį. Apskritai bendras verslas buvo didžiausias mūsų, kaip poros, iššūkis.
– Papasakokite apie savo naująjį sumanymą?
– „Aistishka“ – taip mano bendraklasiai ir draugai vadindavo mano dėvimus rūbus, avalynę bei aksesuarus. Prieš 20 metų daugumą rūbų ir aksesuarų kurdavau pati. Prieš kiekvieną sezoną nusipiešdavau tai, ko noriu. Jeigu reikėdavo padaryti lekalus, man padėdavo viena iš seserų.
Visais kitais atvejais tiesiog transformuodavau turimus drabužius, avalynę, diržus. Keliaujant manęs klausinėdavo, kur nusipirkau vieną ar kitą sijoną, suknelę, kelnes. Atsakydavau, kad padariau pati. Ir dabar klausinėja. (Juokiasi.)
Po daugybės metų 35-ojo gimtadienio proga draugės, nežinodamos šio sukurto mano mokyklos bičiulių termino, taip įvardijo sijoną, kurį padovanojo man gimtadienio proga. Tada supratau, jog turiu savitą skonį ir stilių bei sugebėjimą tarp visos gausos atrasti kai ką unikalaus, įdomaus ir išskirtinio.
„Aistishka“ – dėvimas menas. Mano naujas projektas – internetinė parduotuvė, kurioje mados gerbėjai ar tiesiog mėgstantys išsiskirti vyrai bei moterys ras dizainerių, nedidelių gamintojų (šeimos verslai, rankų darbo produkcija, sukurta lėtosios mados atstovų) kūrinius iš viso pasaulio.
Tai – vieninteliai, vienetiniai daiktai, kurie stovėdami vitrinoje atrodo kaip meno kūriniai. Skirtumas toks, jog juos galima dėvėti, avėti, ryšėti ir tiesiog nešioti, taip paįvairinant savo aprangos ansamblius.
Apskritai pati tokios platformos idėja man kilo maždaug prieš 4 metus. Tuo metu neturėjau žinių bei įgūdžių, kad galėčiau ją įgyvendinti. Bet dabar jau turiu.
– Apie skyrybas pranešėte lapkričio mėnesį, tačiau skyrybų priežastys taip ir liko mįslingos. Kodėl pasukote skirtingais keliais?
– Iš pradžių mūsų santykiai buvo labai gražūs. Vis dėlto Audrius, kurį man teko pažinti, yra impulsyvus žmogus. Jis visą laiką improvizuoja. Ne visose gyvenimo situacijose galima improvizuoti. Tam tikrose sferose svarbiau pastovumas ir aiški pozicija.
Galbūt jis pavargo būti tuo žmogumi, kuris man patiko. Tikrai paskutiniais draugystės mėnesiais buvo daug momentų, kuriais pati nesididžiuoju.
Pykdavomės daug, emocingai ir audringai. Anksčiau mums pavykdavo išsiaiškinti, o nuo 2019-ųjų birželio to visiškai neliko. Spalį išsiskyrėme ir kaip verslo partneriai. Esu žmogus, kuris mėgsta viską išsiaiškinti, emocijoms aprimus norėjau pasikalbėti, kaip kalba du suaugę žmonės.
Juk bet kokiu atveju mes planavome bendrą ateitį, pasirinkome vienas kitą būti kartu.
Tačiau nepavyko. Gal dėl to ir mūsų išsiskyrimas yra toks mįslingas. Iki šiol nesuprantu, kas įvyko. Žinau tik tiek, kad mano emocinė būklė buvo labai bloga, man buvo sunku iš viso to išbristi. Norėjau nukirsti visus mus siejančius saitus. Dabar suprantu, kad tai buvo toksiški santykiai.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
