Sustabdyti jos nesugebėjo nei likimo siųsti išbandymai, nei dukart smogusi sunki liga.
Prieš 21 metus žurnalo „Stilius“ viršelį papuošė ypatinga jauna moteris – iš Alytaus kilusi Rasa.
Tuo metu 24 metų energinga lietuvė jau buvo sukūrusi šeimą ir Vilniuje vadovavo dviem viešbučiams – „Mabre“ ir „City Park“.
Generalinė direktorė karjerą pradėjo dirbdama viešbučio administratore, o aukštą postą užsitarnavo didžiuliu atsidavimu darbui.
Vienas to viešbučio bendraturtis buvo vokietis Johannas Martensas (63 m.).
Jis po kiek laiko tapo Rasos vyru. Gerai Rasos nepažįstantys žmonės kartais pasišnabždėdavo, esą karjerą ši moteris padarė savo vyro dėka.
R.Martens įsitikinusi, kad sutuoktinis jokiu būdu jai nebūtų patikėjęs svarbių pareigų vien todėl, kad myli.
„To nepakanka. Privalau išmanyti savo darbą. Dirbti viešbutyje pradėjau nuo pat jo įkūrimo. Stengiausi kaip įmanydama ir mane pastebėjo ne Vokietijoje gyvenęs būsimas vyras, o kitas vokietis viešbučio bendraturtis. Jis paskyrė mane savo asistente“, – pasakojo verslininkė.
Į Vilnių Rasa atvyko studijuoti aukštesniojoje prekybos mokykloje. Čia mokėsi turizmo ir viešbučių vadybos.
1996 metais ji pasiryžo dalyvauti paskelbtame „Mabre“ viešbučio konkurse administratoriaus vietai užimti. Konkurse dalyvavo 200 žmonių, o priimti buvo penki, tarp jų ir Rasa.
Kai kas galėdavo veiklią merginą palaikyti fanatike ar darboholike, nes ji net per pietus bijodavo palikti darbo vietą. Esą gal kas skambins ar viešbučio svečiui ko prireiks. „Tai nėra normalu, bet tik tokiu būdu galima ko nors pasiekti“, – tuomet dėstė Rasa.
Jauna mergina galvojo ne tik apie savo gerovę, ji jautė pareigą padėti Alytuje likusiai šeimai. Dirbdavo iki vienuoliktos vakaro, septintą ryto vėl skubėdavo į darbą: „Daug dirbau, man buvo sunkus metas – neseniai išsiskyrė tėvai, žinojau, kad negalės manęs paremti. Be to, Alytuje su mama liko du jaunesni broliukai, iš jų vienas, netikėtai pakliuvęs į avariją, tapo invalidu.“
Simpatija 19 metų vyresniam verslininkui mezgėsi pamažu.
„Ne iš karto pasidaviau Johanno asistavimui, nors ir pastebėjau, kad jis man skiria vis daugiau dėmesio. Ilgainiui mane pakerėjo šiltos jo akys, geras būdas, sugebėjimas parodyti dėmesį“, – kalbėjo R.Martens.
Santuoką Rasa ir Johannas įregistravo Vokietijoje, o Lietuvoje juos sutuokė liuteronų dvasininkas. Vestuvių pokylis vyko vienoje Trakų viloje ant ežero kranto.
Jaunos moters visiškai netrikdė, kad širdies draugas yra gerokai vyresnis. Žurnale „Stilius“ Rasa pasakojo, kad vienas pažįstamas paklausė – ar ji pagalvoja, kaip gyvenimas atrodys po 20 metų, nes tuo metu jos vyras bus išties solidaus amžiaus. Rasa nesutrikusi bičiuliui atsakė, kad jei tą dvidešimtmetį su Johannu nugyvens laimingai, sugebės ir duoti, ir gauti, tikrai neliūdės.
Viešbučių vadovė nemanė, jog svarstant apie tolimą ateitį svarbu rinktis jaunesnį vyrą. Anot jos, reikia santykius megzti su tuo, kuris tave supranta iš pusės žodžio ir pasiūlo tvirtą petį.
Po santuokos R.Martens galėjo nedirbti, tačiau viešbučiai ir visas kitas su tuo susijęs verslas – lyg kūdikis, kurio niekaip nebūtų galėjusi palikti.
Iš pradžių Rasa su vyru Vilniuje gyveno nuomojamame bute, o Vokietijoje apsistodavo name Oiskircheno miestelyje. Ten drauge su Rasa ir Johannu gyveno tuo metu devyniolikametis vyro sūnus Georgas iš ankstesnės santuokos. J.Martensas turi ir dvejais metais jaunesnę dukterį Judith.
Rasa neslėpė, kad virtuvėje dažniausiai šeimininkaudavo jos vyras, nes moteris savikritiškai vertindavo savo kulinarinius sugebėjimus. Tačiau Johannui žmona patiko tokia, kokia yra: veikli, linksma, o jei reikia – griežta.
Verslininkė neslėpė, kad kartais vakarais po darbo jausdavosi išsunkta kaip kempinė. Tačiau nepaisant nieko ji tikino, jog šiame darbe yra save atradusi. Be to, Rasa stengėsi nuolat tobulėti – Vilniaus universitete baigė verslo vadybos bakalauro studijas ir įgijo tarptautinės komunikacijos magistro laipsnį.
2003 metais verslininkų pora įsikėlė į nuosavą namą Vilniaus centre. Jį įsirengė patys: Vokietijoje pirko baldus, braižė spintas ir lentynas, kūrė vitražus durims, mozaikas saunai, kabino paveikslus.
„Įsigijome 58 metrų kvadratinių metrų būstą, o įsirengėme 208 kvadratinių metrų namą“, – pasakojo R.Martens.
Salone išdidžiai įsikomponavo vyro padovanotas pianinas „Steinway“. Išmokti groti buvo didžiausia Rasos svajonė: „Ir išmokau. Nenorėjau, kad pianinas būtų vien prabangi interjero detalė.“
Veikli moteris 2007 metų rudenį pardavė dalį verslo ir nėrė į dar vieną naują avantiūrą – dalyvavo TV projekte „Lietuvos šokių dešimtukas“.
„Skraidau kaip ant sparnų. Tai sukrėtimas, privertęs mane aukštai iškelti galvą, nusišypsoti sau veidrodyje, suprasti, kad man tinka ne tik dalykiškos moters kostiumėliai“, – kalbėjo Rasa.
J.Martensas buvo didžiausias žmonos gerbėjas, nepraleido nė vienos šokių laidos ir aktyviai balsavo už žmoną ir jos šokių partnerį Arturą Bajorą iš visų turimų telefonų. Jei po šokių repeticijų ar filmavimų Rasa iš ryto jausdavosi pavargusi ir norėdavo ilgiau pamiegoti, vyras sutuoktinei į lovą atnešdavo kavos, iškepdavo omletą.
Rasa su Johannu buvo netipiška pora, dėl verslo jie daug laiko praleisdavo atskirai.
„Jeigu sudėtume laiką, kurį su vyru praleidome kartu, iš dešimties santuokos metų susidarytų gal kokie penkeri metai. Nuolat blaškomės tarp Lietuvos ir Vokietijos. Kaskart susitikę džiaugiamės vienas kitu. Ilgiausias laikas, kurį praleidome atskirai, buvo vos vienas mėnuo, bet šiaip dažniausiai nesimatome apie savaitę“, – pasakojo Rasa.
Tris kartus per savaitę Rasa skubėdavo į sporto klubą. Veikli moteris dėl dietų ir kalorijų nėra pamišusi. Tačiau norėdama išlaikyti dailią figūrą ji atidžiai žiūri, ką valgo. Taip pat stengiasi valgyti mažesnėmis porcijomis. Ji beveik atsisakė miltų, bulvių.
2008 metais Vokietijoje, netoli Bonos, Martensai įsigijo naują namą. Rasa rūpinosi interjeru, baldais, jaukumu. Tų pačių metų vasarą atnaujinusi keturių žvaigždučių viešbutį „Mabre“ R.Martens likusius geros kokybės baldus, veidrodžius, televizorius, paveikslus nutarė padovanoti Santaros klinikoms. Tokio dosnumo priežastis nebuvo atsitiktinė.
„Nemanau, kad daiktais galiu išreikšti dėkingumą už sugrąžintą sveikatą ir išgelbėtą gyvybę. Tačiau nors tiek“, – sakė Rasa, atskleisdama, jog 2006 metais jos gyvybė buvo pakibusi ant plauko.
Tuo metu Rasai buvo vos 30 metų. Jos gerklėje išaugo didelis, tačiau nepiktybinis auglys. Kada ir per kiek laiko darinys išsikerojo, moteris nepastebėjo.
Tik po operacijos suvokė, kad organizmas jai kurį laiką siuntė signalus, tačiau ji jų nesuprato.
Jei nualpdavo, manydavo, kad iš nuovargio, jei būdavo silpna, svaigdavo galva, manydavo, kad per uoliai sportuoja.
„Galima sakyti, kad man pasisekė, nes paskutinius du mėnesius auglys buvo apėmęs visus svarbius gerklės organus. Nedaug trūko, kad medicina būtų buvusi bejėgė. Operacija buvo sunki ir truko penkias valandas.
Liga organizme nepaliko jokių pasekmių, liko tik mažytis randelis. Tačiau mąstymas ir gyvenimo būdas apsisuko 180 laipsnių.
Prisimenu, prieš operaciją vyras pareiškė: „Parduosime dalį verslo. Jeigu nemoki savęs tausoti ir dirbi kaip išprotėjusi, mums tokio verslo nereikia. Per didelė kaina.“ Pardavėme ir gyvename toliau nė kiek ne prasčiau“, – pasakojo R.Martens.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
