Viena gražiausių Lietuvos moterų ilgus metus tituluota Violeta kadaise yra pareiškusi:„Skirsiuosi tiek kartų, kol tapsiu laiminga.“ Bet vargu ar tardama šiuos skambius žodžius ji galėjo pamanyti, kad ilgai ieškota laimė ir vėl atgręš nugarą. Tačiau dabar moteris į viską žiūri kaip į dar vieną gyvenimo pamoką. Lietuvė neseniai persikėlė į įspūdingo grožio vilą, užsiima kūryba, o meilė, tiki, į jos širdį dar tikrai pasibels.
– Kalbamės gegužės 11-ąją, kai Maltoje, savaite vėliau nei Lietuvoje, minima Motinos diena. Kokia ji tau – trijų nuostabių vaikų mamai?
– Nors mūsų, mamų, diena yra kasdien (Šypsosi.), be galo smagu, kad yra data, kai šventinė nuotaika įsivyrauja visoje šalyje. Šventiniu laikotarpiu labai juntama ta vibracija – žmonės iš tiesų tampa geresni, dėmesingesni vieni kitiems, taigi tai, kad išskirta diena mamoms pagerbti, labai smagu ir malonu. Ir man ši šventė labai prasminga, o ši diena – be galo maloni. Žvelgiu į savo vaikus, kurie sveikina iš visos širdies, ir jaučiuosi palaiminta, kad turiu juos, kad esu trijų nuostabių vaikų mama. Ir kad galiu bent paskambinti ir pasveikinti savo mylimą mamą jos dieną.
– Tavo pačios ryšys su mama visada buvo pavyzdinis.
– Ačiū Dievui, mano ryšys su mama be galo artimas ir visada toks buvo. Nėra dalyko, kurio ji iš manęs nesužinotų pirma. Mes kalbamės daug ir apie viską. Aš nelaukiu progos pasakyti, kaip ją myliu ir kokia esu jai dėkinga, tai darau kasdien kalbėdamasi telefonu. Savo pasimatymus turime paplanuoti – taip jau būna, kai skiria atstumas, bet matomės taip dažnai, kaip galime. Aš, kai tik galiu, vykstu į Lietuvą, o mama – pas mane.
Man buvo be galo malonu, kai dukra per Motinos dieną, vos tik pasveikinusi mane dar lovoje, ištarė: „Paskambinkime močiutei, mama.“ Kokia palaima, kad ir mano vaikų ryšys su mano mama yra be galo stiprus ir gražus.
– Kuo šiandien gyveni? Vis mąsčiau, kaip tave pristatyti, – buvęs modelis, buvusi TV laidų vedėja, emigrantė...?
– O kodėl buvęs? (Juokiasi.) Aš ir šiandien gaunu užsakymų kaip modelis ir man tai labai malonu. Nors jau greitai baigsis mano sutartis su prancūzų kompanija „Simone Mahler“, dar ir šiandien Prancūzijoje ir kitose 60 šalių galima pamatyti mano atvaizdą. Tai tikrai smagu ir malonu būnant beveik 38-erių ir turint tris vaikučius.
Taip pat esu nepaprastai laiminga jau ne vienus metus organizuodama sąmoningumo stovyklas moterims ir pati gilindamasi į įvairias praktikas.
Bet pradėjome vis dėlto ne nuo pradžios. (Šypsosi.) Esu laiminga moteris, semianti džiaugsmą motinystės bei savo pašaukimo erdvėse. Kurianti ir pildanti savo širdies projektus. Dukra, draugė, sesė, deivė, kūrėja, laumė, karalienė, tarnaitė, šeimininkė, seselė, mergaitė... Kaip toks pristatymas?! (Juokiasi.)
– Pandemija neabejotinai pakoregavo visų gyvenimą. Sustojome, daug ką apmąstėme, pervertinome. Ko tave išmokė šis netikėtas stabtelėjimas?
– Aš supratau, kad pastaruosius 5 metus ir gyvenau karantine. (Juokiasi.) Vis atsiskiriu su moterimis savo stovyklose! Nebūna tuomet nei vaikų, nei telefonų (jais naudojamės itin mažai, nebent nuotraukoms pasidaryti). Man labai patinka tyla, buvimas gamtoje. Atsiskyrimas man visuomet siejosi su susijungimu ir pirmiausia su pačia savimi.
Žinoma, šis metas – toks ekstremalus pasaulinis retritas. Jis nelengvas man dėl to, kad negaliu pamatyti savo sūnaus, kuris gyvena Lietuvoje su tėčiu. Matomės ne didesniais tarpais nei keli mėnesiai, o dabar laukiame, kada galėsime apsikabinti, ir tai trunka kiek ilgiau, nei įprasta. Tačiau kalbamės kasdien telefonu ir toliau laukiame. Visada žinojau, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Dabar galiu tai ir praktiškai patirti. Tai priimu su dėkingumu.
– Ar Maltoje jaučiasi karantino padariniai? Juk tai kraštas, kur tokiu metu žmonės jau mėgautųsi salos teikiamais privalumais – nuostabiu klimatu, ilgais pasisėdėjimais lauko kavinėse.
– Maltoje žmonės labai mėgsta paplūdimius, gamtą. Šio malonumo niekas nebuvo atsisakęs per visą karantiną. Orai puikūs, žmonės galėjo vaikščioti nuostabiais takais grožėdamiesi kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu. Esame palaiminti, kad neteko patirti to, ką patyrė Ispanija ir Italija. Todėl bambėti, kad nedirba kavinės, niekas nedrįsta. (Šypsosi.)
– Ką tik socialiniuose tinkluose pasidžiaugei realybe virtusia svajone – vila prie pat Viduržemio jūros...
– Realybe virtusi svajonė nebuvo nuosava vila. (Šypsosi.) Svajonė buvo svečių namai. Ir aš ją nešiojausi širdyje daug metų. O vilą šiame gyvenimo etape aš išsinuomojau. Jos ilgai ieškojau. Čia vyks retritai, joje gyvena mano šeima ir joje laukiami visi – šeimos, pavieniai keliautojai, draugų kompanijos. Visi, norintys apsistoti Maltoje!
– Kuo alsuoja šis būstas?
– Vila išpildė mano viziją – tai vieno aukšto 12 kambarių pastatas su erdviomis terasomis ir didžiuliu baseinu. Yra ir pokylių salė. Mano projektas „Villa Viola“ – tai kelionė laiku. Viloje vyrauja stilių mišinys, eklektika. Čia juntamos ir Viktorijos laikų, ir Romos imperijos, ir šių dienų nuotaikos.
– Malta tapo lemtinga stotele tavo gyvenime. Išvykai kurti laimės. Deja, keliai su antruoju vyru ir dukros Dorotėjos tėvu – verslininku Mindaugu Vosyliumi – būtent ten ir išsiskyrė.
– Išvykau ne kurti laimės kitoje šalyje, išvykome atostogų. Apie gyvenimą kitoje šalyje kalbos nebuvo. Taip nutiko, kad Maltoje likome ilgam. Matyt, tiek buvo lemta eiti mums kartu su Mindaugu, ir viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Tai vėlgi – visatos planas.
– Ar tiek su antruoju, tiek su pirmuoju sutuoktiniu ir sūnaus Mato tėvu – verslininku Titu Blėdžiu – pavyko išsaugoti pagarbius santykius?
– Santykiai tiek su Titu, tiek su Mindaugu labai gražūs. Mes buvome kartu, nes mylėjome, o išsiskyrėme, nes kartu nebegalėjome būti. Mane su šiais puikiais vyrais sieja nuostabiausi vaikai. Ir mano vaikai turi nuostabiausius tėčius.
– Ar po skyrybų nesinorėjo laimės kurti naujoje vietoje, viską pradėti nuo švaraus lapo? Kodėl likai Maltoje?
– Kai sprendimas kur nors apsistoti kyla iš tavo vidinės nuostatos, ir įvykiams pakitus nukrypti nuo vidinio kurso minčių nekyla. Malta – ta vieta, kur šiame gyvenimo etape kuriu. Bet visada esu tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Maltos. O gyventi aš galėčiau, ko gero, apskritai bet kur.
– Trečiąkart tekėjai slapta. Apie vedybas su aštuoneriais metais vyresniu verslininku Ade visi sužinojo jau gerokai po santuokos. Išmokai saugoti asmeninį gyvenimą?
– Manau, kad taip. Tikriausiai užaugau. (Šypsosi.)
– Kaip auga pagrandukas Adomas?
– Meilėje, džiaugsme, ramybėje. Judrus ir smalsus mūsų indėniukas. Dovanojantis mums visiems daug juoko.
– Santuoka su jo tėvu taip pat nesusiklostė. Ar trečiosios skyrybos – asmeninis pralaimėjimas, ar neišvengiamas žingsnis moters, regis, dar visai neseniai garsiai besimėgavusios pagaliau atrasta asmenine laime?
– Šios skyrybos nėra naujas reikalas. (Šypsosi.) Dvasinės skyrybos įvyko dar praėjusią vasarą. Tad jau beveik metai. O kartu nebegyvename nuo spalio. Tai jau irgi nemažai. Mes turime nuostabų sūnų. Būta labai gražaus meto. Tačiau mano asmeninė laimė nepriklauso nuo jokio vyro, esančio šalia. Savo laimės niekam neatiduodu į rankas, todėl ji neatsiranda į mano gyvenimą atėjus naujam žmogui ir nepasibaigia mūsų santykiams pasibaigus.
Santykiai – vienas nuostabiausių dalykų, bet tik tuomet, kai jie nėra toksiški. Augau šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos vertybės, kur moters ir vyro santykiai man buvo pavyzdys. Kur pagarba ir meilė žengia koja kojon. Esu jausminga moteris, santykiuose linkusi kristi į meilę visa esybe. O mama man visad sakydavo: „Neužsimerk, lik budri.“ Jos žodžius visad girdėjau lyg aidą, toli toli. (Šypsosi.)
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
