Prieš gerus šešerius metus susituokę ukrainietė Kateryna ir vilnietis Virginijus Sinkevičiai džiaugėsi Naujuosius metus sutikę drauge – keturių asmenų šeima ramiame Briuselio priemiestyje įsikūrė išsinuomotame name.
„Rinkdamiesi būstą neieškojome prabangos, nes mums ji visai nereikalinga. Ieškojome namų atokiau nuo miesto centro, ramesniame rajone, galvojome apie tai, kur vaikai galėtų lankyti darželį, kur būtų patogu gyventi šeimai, – pasakoja sėkmingą tarptautinę politiko karjerą darantis lietuvis. – Kadangi darbe būnu anksti ryte, o namo važiuoju jau pasibaigus eismo spūstims, nepabijojome apsigyventi Briuselio pakraštyje, kur gerai jaustųsi visi šeimos nariai.“
Deja, pandemija netapo galimybe praleisti daugiau laiko, net priešingai – netikėtai vėl išskyrė šeimą. „Prieš prasidedant karantinui žmona su sūnumi ir dukrele išvyko pasisvečiuoti pas tėvus į Ukrainą, po to grįžo į Lietuvą.
Įvedus karantiną šeima liko Vilniuje, o aš Briuselyje. Nors prieš Velykas pavyko grįžti į Lietuvą, po jų vėl teko išvykti į Belgiją“, – apie netikėtai sugriuvusius planus prisipažįsta V.Sinkevičius ir neslepia, kad, nepaisant šiuolaikinių technologijų, per karantiną likęs už poros tūkstančių kilometrų nuo šeimos labai jos pasiilgsta.
Tačiau, kaip pats juokauja, atsipūsti nuo vaikų ir veiklos tikrai neturi kada: „Kalbant apie darbą, pandemija išties pakoregavo režimą: gerokai sumažėjo renginių, konferencijų, susitikimų. Bet kad atsirado daugiau laisvo laiko, irgi negaliu pasakyti. Tiesiog visas dėmesys pakrypo į naujas iniciatyvas, naujas idėjas, kurias dėl laiko stokos anksčiau tekdavo atidėti.“
Dar prieš prasidedant COVID-19 pandemijai mudu susitikome sostinėje. Ką tik iš Briuselio trumpam grįžęs už aplinką ir vandenynus atsakingas Europos Komisijos narys džiaugėsi galintis nusirišti kaklaraištį ir kelias valandas pabūti ne aukštu pareigūnu.
Vilniuje gimęs šiemet trisdešimtmetį švęsiantis Virginijus – jauniausias nepriklausomos Lietuvos ministras, jauniausias Europos komisaras ir vienas sėkmingiausiai tarptautinę karjerą darančių jaunųjų lietuvių politikų. Niekada nesivėlęs į skandalus ar aršias viešas batalijas, bet visuomet demonstravęs lyderio savybes.
– O ar jos padeda auginant du vaikus? Su sūnumi Vincentu sunkumai – lyg jau ir praėjęs etapas, o štai pernai spalį gimusia dukra Marija – naujas iššūkis net ir viską iki smulkmenų sugebančiam suplanuoti vyrui.
– Sūnus dabar irgi daug dėmesio reikalauja. Jo toks amžius, kai su tėčiu nori praleisti kuo daugiau laiko.
Dukros gimimas buvo didelė laimė, bet greitai teko suvokti, kad dabar šeimoje jau du vaikai. Ne vienas plius vienas, kalbant iššūkių prasme, bet dvi augančios asmenybės.
Džiaugiuosi, kad Vincentas priėmė sesę labai gražiai, be jokio pavydo. Aišku, tai didelis žmonos nuopelnas.
– Judu su seserimi mama augino viena. Vaikystė nebuvo lengva. Mama dirbo per tris darbus, kad jums nieko netrūktų. Kaip auginate savo atžalas, kokias vertybes joms puoselėjate?
– Kai palyginu, kaip aš buvau augintas ir kiek reikėdavo įdėti pastangų, kad ką nors gautum, ko nors pasiektum, dabar vaikams daug paprasčiau. Dovanų gautas dviratis man buvo tikras stebuklas, vėliau kompiuteris irgi prilygo stebuklui, o dabar, kai pasižiūriu į sūnų, jam tai pasiekiama vos keliais kompiuterio pelytės paspaudimais.
Šiandien viskas labai arti ir reikia nuolat sugalvoti kokią nors paskatą, todėl su žmona stengiamės, to paties prašome ir senelių – visų švenčių proga vaikams dovanoti minimalias dovanas.
Pavyzdžiui, kuprinę, kojines, pieštukus, kad atsirastų tų daiktų vertinimas, nes dabartiniame greitame pasaulyje, kur tu spėji viską suvartoti vos per kelias akimirkas, labai trūksta nuoširdaus įvertinimo ir netgi suvokimo, kas yra dovana, nes jei daiktų bus kalnai, vaikas pradės jų nebevertinti.
– Ar anksti išmoktos išgyvenimo pamokos padėjo siekti gyvenimo aukštumų?
– Kartais visa šeima už 20 litų turėdavome pragyventi kelias dienas, bet tuo metu tai buvo viskas, ką turėjome, ir to užteko. Mama stengėsi visada sukurti tokią atmosferą, kad su seserimi jaustumės tokie pat vaikai kaip ir mūsų bendraamžiai. Kaip ir draugai, žaidžiau futbolą ir krepšinį, be gimtosios, išmokau dar tris kalbas: anglų, rusų ir lenkų.
Gaudavau dovanų fotoalbumą ir džiaugdavausi. Iki šiol žaviuosi, kaip mama sugebėjo sukurti tą nepamirštamą jausmą, kad mums visko pakanka.
Kartais matydavau, kad kitas vaikas gauna kompiuterį, dviratį per Kalėdas, bet mes su sese labai neišgyvenome ir stengėmės žiūrėti į priekį, o mamos prioritetas visada buvo mums užtikrinti išsilavinimą. Tai yra daryti viską, kad į mokyklą turėtume visas priemones, būtume apsirengę ir gerai mokytumės.
Pagrindinis mamos mums diegiamas principas visada buvo toks – jei norite gyventi geriau, nei mes dabar gyvename, turite turėti išsilavinimą. Ir tai visada buvo pagrindinis argumentas.
– Šiandien sėkmės lydimi tėvai dovanomis dažnai lyg ir bando kompensuoti ne kartu su vaikais praleistą laiką. Kaip atrodo taisyklės jūsų namuose?
– Jos iš esmės nesikeitė niekada. Namai – tai užuovėja, kur mes nekalbame apie politiką, ir aš dėl to labai džiaugiuosi. Manęs žmona neklausinėja apie darbą, ji puikiai mato, kas ir kaip, kartais gal tyliai išgyvena dėl mane užgriūvančių sunkumų, bet niekada nieko neklausia.
Namuose mes stengiamės kalbėti apie šeimos rūpesčius ir džiaugsmus, apie planus. Vaikų stengiamės nelepinti. Aš tai suprantu, bet vis noriu pripirkti dovanų, mane žmona nuolat pristabdo. Ji sako: geriausia dovana yra tavo laikas, pabūkime kartu ir nereikia nieko pirkti.
Nėra didesnio malonumo, kaip lėtai stumti vežimėlį su dukra, pasiimti sūnų ir ilgai vaikščioti.
– O, jei atvirai, ar lieka laiko palepinti žmoną Kateryną?
– Tai išties geras klausimas... Tikiuosi, kad taip. Mano žmona labiausiai vertina atostogas drauge, ji puikiai supranta, kad mano kasdieninėje rutinoje nėra darbo valandų nuo aštuntos iki penktos, ji labai džiaugiasi, jei grįžtu anksčiau.
Kol dukra maža, nebeliko galimybės į renginius eiti kartu, nes šiaip stengiausi į vakarinius renginius eiti su žmona. Vis dėlto geriausia dovana žmonai būna atostogos, kad ir kelioms dienoms į SPA Lietuvoje.
Dar turime gražią tradiciją savaitgaliais išgerti kavos, papusryčiauti niekur neskubėdami. Šio ritualo stengiamės griežtai laikytis.
– Tuo metu jūsų mobilieji būna išjungti? Matau, kad turite net du ir jie visą laiką netyla...
– Namuose juos pasidedu toliau. Bet, deja, telefonuose praleidžiu per daug laiko. Vienas mano bičiulis diplomatas yra sakęs: „Kai gyveni be šeimos, gyveni Belmonte (Europos Komisijos pastatas Briuselyje. – Red.), o namo grįžti tik pamiegoti ir dar pabūti savo telefonuose.“ Po šių jo žodžių rimtai susimąsčiau, kad juose labai daug tiesos.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Stiliaus“ numeryje!
