Sakoma, kad istorijos užmarštyje nuskęsta žmonių likimai, neįtikėtinos patirtys, skaudžios lemtys. Tačiau kiekvienas amžius savo paraštėje išsaugo ypatingais nuopelnais pasižymėjusių, drąsių ir savo profesijai atsidavusių asmenybių vardus. Naujoji XXI amžiaus rykštė – koronavirusas – sukrėtė visą pasaulį ir tik tam tikrų žmonių dėka jis buvo daugiau ar mažiau suvaldytas.
Išgirdus naujienas apie pasiektas pergales kovoje su COVID-19 iškyla svarus visuomenės sveikatos specialistų vaidmuo. Iki pasaulį užgriuvusios pandemijos jie įvairių įvykių užnugaryje dažnai veikė kaip pilkieji kardinolai, nesiekdami matomos šlovės, nesipuikuodami ryškiose rampų šviesose.
R.Lingienė šalies visuomenei šiemet tapo kaip niekada atpažįstama ir artima. Epidemiologė kelis mėnesius beveik kasdien žiniasklaidos priemonėse pasakodavo apie naujus koronaviruso atvejus, kylančias grėsmes, apsaugos priemones.
„Geriau, kad to niekada nebūtų nutikę. Kita vertus, būtent dabar pamačiau ypatingą savo profesijos prasmę. Didžiuojuosi tuo, ką su visa komanda padarėme. Pabuvome įvykių sūkuryje lyg karo epicentre. Nebylaus, paslaptingo ir labai galingo karo. Užaugo kelios epidemiologų kartos, kai kurie jau baigė savo profesinę karjerą ir jiems gyvenime neteko patirti nieko panašaus. Viliuosi, jog šiuo sudėtingu visam pasauliui laikotarpiu žmonės suprato, kad visuomenės sveikatos specialisto specialybė yra be galo svarbi“, – kalbėjo Rolanda.
– Kokie jums buvo pastarieji mėnesiai?
– Mano gyvenime tai buvo intensyviausias, įdomiausias, atsakingiausias etapas. Kiekviena šalis šią problemą sprendė savaip, niekas neturėjo didelės patirties, mokėmės vieni iš kitų. Iš pradžių pasaulyje nebuvo rekomendacijų, kaip elgtis, arba jos buvo minimalios, tad mums patiems teko imtis atsakomybės. Sustoti, ilgai mąstyti negalėjome, nes virusas sparčiai plito. Džiugu, kad priimti sprendimai pasiteisino.
Ne taip seniai manęs žurnalistai paklausė: „O ką pasibaigus karantinui veiks visuomenės sveikatos specialistai?“ Bet juk egzistuoja ir kitos užkrečiamosios ligos, Lietuvoje yra daug problemų dėl tuberkuliozės, kokliušo, erkių sukeliamų ligų. Visada yra ką veikti. Gaila, kad ne visada mūsų tylusis darbas yra matomas. Tik COVID-19 akivaizdoje jis tapo toks akivaizdus.
Mūsų darbo sfera labai plati. Kaip juokaudama sakau: nuo laidojimo namų iki kosminių laivų. Nėra srities, kuria nesidomėtume, nes viskas, kas gali daryti įtaką žmonių sveikatai, patenka į mūsų akiratį. Bet reikia visą gyvenimą tobulėti, nes verslas, naujos technologijos arba ligos ateina nepaisydamos jau esamų reglamentavimų.
– Ar ši pandemija jums buvo didelis iššūkis?
– Šoko nebuvo, mes visada siekiame palaikyti tam tikrą padėties lygį.
– Viruso siautėjimo metu jūs buvote tarsi armijos generolas, atsakingas už veiksmų strategiją ir taktiką. Kita vertus, jūs nebuvote ta, kuri nurodymus dalija iš kabineto, – aktyviai dirbote priešakinėse linijose.
– Norint tapti geru generolu, reikia turėti ryžtingą, drausmingą ir manevringą kariuomenę. Taip pat ne mažiau svarbu žinoti, ką turi daryti eilinis, privalai suprasti, koks darbas verda įvykių sūkuryje, kitaip negalėsi suprasti žmonių, tvyrančių problemų. Mano vadovaujamame kolektyve per šimtą žmonių. Ši visą pasaulį ištikusi krizė aiškiai atskleidė, kas ko vertas.
Iš tiesų teko padirbėti ir ligoninėse, ir globos įstaigose, ir oro uoste. Tik gal ne tiek daug, kiek to norėjau, nes diena po dienos reikėjo išsaugoti blaivią galvą ir strateguoti darbus, operatyviai priimti sprendimus.
– Ar neslėgė, kad į jūsų pastangas teikiant pagalbą, informaciją nemažai žmonių reagavo atsainiai ar net piktybiškai?
– Taip, buvo visko, bet mano patirtis leidžia tuos pasipiktinimus nuryti ir vertinti kaip susidariusios situacijos nesuvokimą. Mano jaunieji kolegos į užgaulias replikas reaguodavo skaudžiau. Stengiausi juos palaikyti, raginau išlikti orius ir mandagius, nesivelti į beprasmes diskusijas.
Visuomenės reakcija dėl kaukių, kitų saugos reikalavimų iš pradžių buvo labai skeptiška. Ir tai žmogiškai suprantu, nes nebuvome įpratę prie suvaržymų, apribojimų.
Ir staiga viskas pasikeitė, trūko informacijos, o ir ji neretai buvo nevienareikšmiška.
Atsirado daugybė vadinamųjų koronaviruso ekspertų, kurie skleidė nepagrįstą kritiką, menkino milžiniškas visuomenės specialistų ir visuomenės pastangas situacijai suvaldyti.
Bet laikui bėgant situacija keitėsi, šalys mokėsi vienos iš kitų, rėmėsi mokslininkų, sveikatos srities tarptautinių organizacijų informacija.
– Tikriausiai darbo dienos gerokai pailgėjo?
– Kai Lietuvoje buvo patvirtinti pirmi užsikrėtimo atvejai, reikėdavo keltis ir naktį, skambinti kolegoms į greitosios pagalbos stotis, bendravau su ligoninių vadovais. Kaip žinote, pirmas patvirtintas užsikrėtimo atvejis buvo Šiauliuose, teko susisiekti ir su kitų miestų departamentais, ribos išsiplėtė po visą Lietuvą.
Ypač sudėtinga buvo dirbti, kai, užsikrėtus vienai kolegei, dėl sąlyčio su ja man ir dar šimtui bendradarbių teko dvi savaites izoliuotis namuose. Darbo diena prasidėdavo šeštą ryto ir baigdavosi vidurnaktį.
Būnant namuose laikas slenka apgaulingai – tik pradėjai ką nors daryti ir negali sustoti. Didžiausias iššūkis kilo dėl to, kad niekada tokio darbo nebuvome dirbę nuotoliniu būdu.
– Kai kartą jums skambinau tartis dėl interviu, sakėte, jog esate tokia pavargusi, kad net žodį sunku ištarti, tuo metu jums buvo pastatyta lašelinė. Intensyvus krūvis neabejotinai atsiliepė ir sveikatai?
– Ne tik aš, visi kolegos buvo pervargę. Pagaliau keisdami vieni kitus jau turime laisvus savaitgalius, pradėjome ilsėtis. Nuo pat sausio pabaigos neturėjome terminuotų darbo valandų. Bet didžiuojuosi savo kolegomis, lenkiu prieš juos galvą, nes visi dirbo maksimaliai. Į darbą veržėsi net vyresni darbuotojai, priklausantys rizikos grupei, – jiems leidome atsitraukti nuo tiesioginio sąlyčio su virusu.
O sveikatos sutrikimų būdavo, tačiau niekada nekilo net minties save kaip nors patausoti, juk esu davusi Hipokrato priesaiką.
Suprantama, man, kaip ir kiekvienam mirtingajam, pasitaikydavo akimirkų, kai atrodydavo – bet ką atiduočiau už penkias minutes miego, bet tada pagalvodavau: kas, jei ne mes, jei ne aš? Žinoma, ne aš viena buvau atsakinga už susidariusią situaciją, tačiau turiu didelę profesinę patirtį. Jauni kolegos generuoja geras idėjas, bet jiems reikia padėti, palaikyti ir padrąsinti.
Darbas visiškai okupavo. Net sapnai buvo susiję su koronavirusu. Juokauju, kad pradedi nebeskirti, kur realybė, kur sapnas. Faktiškai nebuvo jokio bendravimo su artimaisiais, neliko laiko asmeniniam gyvenimui.
– Esate veikli, aktyvi, turite didelį energijos užtaisą. Tačiau net patiems stipriausiems kartais perdega saugikliai, apima liūdnumas, apatija. O gal slegiančių nuotaikų ir emocijų neįsileidžiate į vidų?
– Gyvenime yra buvę, kai nuovargis tarsi paralyžiuodavo. Pandemijos metu vieną dieną dirbau iš lovos. Po ranka buvo kompiuteris, du telefonai. Tiesiog negalėjau atsikelti. Vos baigdavau pokalbį, organizmas liepdavo ilsėtis, nes atrodė, kad perlūšiu.
Tokių akimirkų būna, bet stengiesi neįsileisti niūrų nuotaikų, kitaip jos gali užvaldyti. Kartais atrodydavo, kad nepaeinu, iš ryto sunku atsikelti, bet išeidavau į lauką ir gyvenimas tapdavo šviesesnis.
– Ar per įtemptą darbą pastebėjote besikeičiančius metų laikus?
– Šiemet daug ką praleidau. Vasarą planavau išvykti į Prancūziją ir pasigrožėti levandų laukais. Jau turėjau įsigijusi lėktuvo bilietus, bet viskas nuplaukė. Vasaros pradžioje vieną dieną pasiėmiau kompiuterį ir padirbėti nuvykau į draugų sodybą. Tada pajutau gamtos alsavimą, pamačiau spalvas, prisiklausiau paukščių, prifotografavau lubinų. Tada nusprendžiau: „Na, lietuviški lubinai niekuo ne prastesni už prancūziškas levandas.“ Jei negali pakeisti situacijos, visada gali pakeisti požiūrį į ją.
– Jums, kaip ir daugeliui žmonių, per karantiną teko atsisakyti daugybės asmeninių planų.
– Kelionių tikrai teko atsisakyti, nes kiekvienais metais buvau įpratusi ankstyvą pavasarį išvykti kur nors pailsėti. Pastaroji kelionė buvo į Niujorką per Naujuosius metus.
– Ir širdies reikalai priverstinai buvo nustumti į šalį?
– Tuo laikotarpiu asmeniniai reikalai tikrai nebuvo prioritetas. Visos mintys sukosi tik apie virusą, net naktį pabusdavau nuo minties, ką dar reikėtų padaryti.
– Tačiau turite artimą draugą prancūzą?
– Su Fredericu kartu esame jau kelerius metus. Jis kilęs iš Šiaurės Prancūzijos, yra dirbęs tarptautinėje kompanijoje keliose pasaulio šalyse. Su mano profesija nesusijęs. Jis – iš technikos pasaulio.
– Kodėl neįteisinate santykių?
– Na, gal brandžiame amžiuje draugystė yra didesnė vertybė nei bendra buitis, gyvenimas po vienu stogu. Bet ateityje gal dar viskas pasikeis.
Kultūrinių skirtumų nejaučiu. Visur tie patys žmonės su savo rūpesčiais ir džiaugsmais.
Prancūzijoje mane maloniai nustebino, kad šeimose kiekviena paprasta vakarienė gali virsti švente, kur gražioje aplinkoje neskubant valgoma ir bendraujama be telefonų, reikalų tvarkymo. Man patiko, kad smulkmenose gali atgimti džiaugsmas.
– Kodėl pasirinkote būtent epidemiologo profesiją?
– Mamos pažįstama Anykščiuose dirbo epidemiologe. Ji man papasakojo apie savo darbą ir susidomėjau šia specialybe. Buvau romantiškas vaikas, svajojau užaugusi gelbėti pasaulį. Visuomenės sveikatos mokslas man atrodė tam tinkamas įrankis.
Mokyklą baigiau aukščiausiais balais, mokytojai manė, kad studijuosiu filologiją. Labai patiko lietuvių kalba ir istorija. Ne kartą laimėjau įvairius rajoninius konkursus. Prisimenu, reikėjo parašyti referatą apie Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, tai prirašiau pusstorį sąsiuvinį. Taip pati norėjau, niekas tokios apimties nereikalavo.
Bet pasirinkau higienos, sanitarijos ir epidemiologijos studijas Vilniaus universitete. Dėstytojai mums sakydavo, kad esame tie, kurie turėtų sumažinti gydytojams darbo. Niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, buvo įdomu ir studijuoti, ir dirbti. Mokiausi šešerius metus, dar vienus metus truko internatūra.
Ketverius metus studijavome bendrąsias disciplinas, kaip visi Medicinos fakultete, nuo penkto kurso atsirado specializuotos disciplinos. Džiaugiuosi, kad įgijau visas bazines medicinos žinias. Žinant ligų priežastis, jų plitimą, vystymosi eigą ir pasekmes lengva kalbėti apie prevenciją.
Vėliau Mykolo Romerio universitete baigiau viešojo administravimo studijas. Jos man padėjo geriau perprasti vadovavimo principus.
– Esate kilusi iš Anykščių rajono Debeikių miestelio, ten baigėte ir vidurinę mokyklą. Gal buvo nedrąsu kaimo vaikui perprasti sostinės vingrybes?
– Reikėjo laiko išsiugdyti drąsą ir save atitinkamai pateikti. Iš mažo miestelio atvykusiai merginai Vilnius atrodė lyg pasaulio sostinė.
– Kokia vaga jūsų gyvenimas virė vaikystėje?
– Tėvų šeimoje buvau vienturtė. Augau laiminga, turėjau draugų, daug laiko praleisdavau gamtoje, mėgdavau viešėti pas močiutę vienkiemyje. Mokykloje lankiau šokių būrelį, dalyvavau sporto varžybose.
Tėvai gyveno ūkiškai, laikė gyvulių, augino daržus, dažnai tekdavo jiems padėti. Mama dirbo dviejuose darbuose. Tad aš, grįžusi iš mokyklos, turėdavau sutvarkyti namus, užkurti krosnį, pašerti gyvulius, kad mamai būtų lengviau. Be to, vasaromis laukuose reikėjo įvykdyti kolūkio skirtas normas. Tuomet sau ir pažadėjau kada nors susikurti geresnį, kokybiškesnį ir patogesnį gyvenimą. Supratau, kad to pasiekti nepavyks be gero išsilavinimo.
Vaikystėje be galo mėgau skaityti. Buvau perskaičiusi visas miestelio bibliotekos knygas, kai kurias po kelis kartus.
Vėliau suintensyvėjęs profesinis gyvenimas, buitis, šeimos rūpesčiai tą pomėgį truputį pamynė.
Tik kai vaikai užaugo, vėl pradėjau atrasti skaitymo malonumą.
Mama pasakojo nesuprantanti, kaip aš išmokau skaityti. Kartą paprašiau kažką knygoje parodyti, o jau kitą dieną savarankiškai dėliojau skiemenis.
Tėvai nekontroliavo mano mokslų, bet visada džiaugdavosi mano pasiekimais. Leisdavo eiti į kaimo šokius, kurie vykdavo iki paryčių. Niekada dėl nieko nepriekaištavo, manimi pasitikėjo. Ir aš panašiai auginau savo sūnų Paulių ir dukterį Ievą.
Vaikais pasitikiu, jie niekada manęs nenuvylė. Sūnus labai savarankiškas, dukra labiau meniška, tad visokių etapų buvo, bet galiausiai supratusi, kad visi troškimai ateina per mokslą, susitelkė ir įrodė galinti įveikti bet kokius sunkumus.
Tik kartais sūnus gąsdina ekstremaliais pomėgiais. Gerai, kad apie jo azartiškus užsiėmimus sužinau po visko. Kitu atveju stipriai nervinčiausi.
Nuo mažens Paulius turėjo aukščio baimę ir nusprendė ją įveikti. Kartą viešėdamas Honkonge sugalvojo nušokti nuo televizijos bokšto prisirišęs virve. Apie savo nuotykį man pranešė tik po skrydžio. Kai pamačiau filmuotą medžiagą, vos nenukritau.
– Ar šeimą kūrėte anksti ir kaip klostėsi santuokinis gyvenimas?
– Ištekėjau po šešto kurso. Santuoka netruko ilgai, išsiskyrimo žaizdos seniai užsitraukė. Apie buvusį vyrą negalėčiau pasakyti nieko blogo, puikiai sutariame, kartu visada rūpinomės vaikais.
– Jei viskas buvo taip gerai, kam reikėjo skirtis?
– Na, tuo metu nebuvo viskas labai gerai. Buvome jauni, karšti, ambicingi. Gal tada dar gerai nesupratau, kad santuokos pagrindas – tam tikra diplomatija, atlaidumas, pagarba vienas kitam, mokėjimas ramiai išsikalbėti.
Aš daug dirbau. Jei galėčiau gyvenimą atsukti, gal dabar daugiau laiko skirčiau šeimai, vaikams. Buvo laikotarpių, kai mažai juos matydavau. Dėl to širdyje liko nuosėdų.
Atsidavimą darbui tikriausiai paveldėjau iš mamos, kuri daug dirbo norėdama namiškiams užtikrinti orų gyvenimą.
Bet praėjusių metų neatsuksi. Džiaugiuosi, kad vaikai užaugo geri žmonės. 31 metų sūnus ekonomistas jau vedęs, 24 metų dukra – būsima gydytoja.
– Ar vaikai augdami dalindavosi asmeniniais išgyvenimais, teiraudavosi dėl meilės reikalų?
– Pakankamai daug ir atvirai bendraudavome, tai vyksta iki šiol. Bet dėl antrosios pusės patarimų nedalijau, o jie jų ir neklausia.
– Išsiskyrėte, kai vaikai dar buvo nedideli. Ar vienatvė nebuvo tapusi priešu?
– Nesakyčiau, kad jaučiau vienišumo žabangas, auginau vaikus ir visada turėjau daug veiklos. Reikėjo rūpintis senyva mama, kuri daug metų pas mane leisdavo žiemas. Kartu eidavome į koncertus, teatrus, lankėme parodas. Kartais net pagalvodavau, kad kitam žmogui neturėčiau laiko. O štai tuomet, kai karjera padaryta, vaikai užaugo, prisiminiau ir savo asmeninį gyvenimą.
– Žvelgiant į jūsų karjerą galima susidaryti nuomonę, kad labai sėkmingai ir tolygiai kilote į viršų.
– Realiai vienoje įstaigoje dirbu visą gyvenimą. Šiandieninis jaunimas net stebisi, kaip taip galima. O aš džiaugiuosi, kad tapusi įstaigos vadove labai gerai pažinojau visus žmones, išmaniau darbą nuo pačių pradmenų.
– 2012 metais jums buvo įteiktas respublikinio konkurso „Metų vadovas“ apdovanojimas „Metų sėkmė 2011“. Kaip manote, ko reikia, kad būtum geras vadovas? Kokiais principais vadovaujatės savo kolektyve?
– Ne kiekvienas geras savo srities specialistas gali tapti geru vadovu. Pirmiausia, manau, vadovas turi būti išsilavinęs ir profesionalas, turėti gerų vadybos įgūdžių, empatiją, mokėti sutelkti žmones ir jais pasitikėti.
Aš labai vertinu savo darbuotojus ir per daug jų nekontroliuoju, nes matau, kad jie patys daug gali. Apsitariame, apsvarstome idėjas, toliau vyksta darbas ir jie mane informuoja apie rezultatą. Vienas lauke – ne karys.
Man būtų sunku dirbti su žmonėmis, kuriuos reikia nuolat kontroliuoti ir prižiūrėti. Labai didžiuojuosi energingu ir entuziastingu jaunimu.
Savo darbo pradžioje esu patyrusi didžiulį tikslinį engimą, kuris truko gal dešimt metų. Nežinau, ką tuometis viršininkas manė. Na, kokią konkurenciją gali sudaryti jaunas, vos pradėjęs dirbti žmogus?
Kiti mano bendraamžiai sugebėdavo apsiginti. O kaime mane auklėjo, kad vyresnis žmogus yra šventas reikalas, negalima jam prieštarauti.
Jausdama didžiulį mobingą mintyse svarsčiau, kad jei kada nors būsiu vadovė, niekada taip nesielgsiu, nes labai baisu žlugdyti jauną žmogų.
Netinkamas elgesys griovė pasitikėjimą savimi. Vadovas buvo šiurkštus, žemindavo ir tyčiodavosi. Būdavo, ateinu į darbą, ant stalo dokumentų prikrauta, o prie kiekvieno iš jų prikabintas koks nors įžeidžiantis raštelis. Tie rašteliai išmušdavo iš vėžių. Buvo bandoma mane įtikinti, kad esu bloga darbuotoja, bet žinojau, jog taip nėra.
Aš tiesiog norėjau dirbti savo darbą. Viršininkui nepatiko mano entuziazmas. Iš nuolatinio engimo išsivadavau po reorganizacijos. Viršininkas buvo atleistas iš darbo, o aš tapau vadove.
Bet tai, kas tada vyko, atsimenu iki dabar ir niekada nepamiršiu. Bendraudama su kolegomis stengiuosi niekada nedaryti nieko panašaus ir netoleruoju piktavališko elgesio iš aplinkos.
– Ar suspėjate derinti darbą ir buitį?
– Buityje nesu perfekcionistė. Gaminti maistą mėgstu, bet kai esu pailsėjusi.
– Ar mokate virti uogienes, konservuoti daržoves, megzti, siūti?
– Mezgimas ir kitokie moteriški rankdarbiai nėra mano aistra, bet moku virti uogienes, konservuoti daržoves. Kai vaikai buvo maži, sandėliukas buvo pilnas visokių gardumynų. Vėliau buvo laikotarpis, kai mano prigamintų gėrybių niekas nevalgė. Tada nustojau konservuoti.
Prieš kokius trejus metus pagavau save perkančią parduotuvėse uogienes. Pamaniau: na, ne, reikia prisiminti įgūdžius.
– Gal mėgstate sodininkauti, daržininkauti?
– Augalus labai mėgstu. Turiu du didelius balkonus po dešimt metrų, juose akys raibsta nuo spalvų. Kartais juokauju, kad pas mane namuose daržas užveistas.
Pavyzdžiui, pernai pomidorų užsiauginau, šiemet agurkų nusiskyniau. Specialiose dėžėse auga įvairių prieskoninių daržovių, paprikų.
Turiu daug žydinčių gėlių, tad gyvenu kaip oranžerijoje. Balkone stovi staliukas su kėdėmis, iš ryto mėgstu ten įsitaisyti su kavos puodeliu ir pasimėgauti ryškiaspalvių gėlių mozaika.
Tačiau didžiausia mano aistra – kelionės. Mėgstu aktyvų poilsį derinti su pasyviu, kai galiu pasimėgauti saulės ir jūros malonumais. Patinka išsinuomoti automobilį ir susipažinti su įvairiomis svečios šalies apylinkėmis.
Viena įsimintiniausių mano kelionių buvo 2012 metais. Su vaikais aplankėme Peru, Argentiną ir Braziliją. Tai buvo tikra avantiūra su 18 vidinių skrydžių.
Tą kartą visi trys buvome tikra komanda. Iš anksto susitarėme: kiekvienas sprendimas turi būti priimtas balsavimo būdu, kad namo negrįžtume susipešę. Visi buvome priversti kontroliuoti savo ego, individualius norus. Ši taisyklė puikiai suveikė – iš kelionės grįžome labai laimingi.
– Kaip atsipalaiduodavote, kai buvo uždaryti oro uostai, pasienio zonos?
– Kai buvau priversta dvi savaites izoliuotis tarp keturių sienų, buvo sunku, kad negaliu išeiti iš namų. Man labai trūko pasivaikščiojimų gamtoje, nesvarbu, koks oras už lango.
Gyvenu gamtos prieglobsčio pašonėje. Miškingoje vietoje driekiasi beveik devynių kilometrų takas. Pernai ir užpernai ištisus metus po darbo persirengdavau ir žygiuodavau į mišką. Po valandos ar dviejų grįždavau atsigavusi, nuraminusi protą. Dabar visą įmanomą laisvą laiką planuoju leisti atrasdama dar nepažintą Lietuvą. Man patinka aktyviai leisti laiką, sportuoti.
Tikiuosi, kad savaitę pavyks praleisti prie jūros. Apie tolimas keliones dar negalvoju. Į ankstesnį gyvenimą reikia grįžti palengva.
– Ar savaitgaliais esate linkusi išjungti telefoną, kad niekas netrukdytų?
– Negaliu to padaryti. Net tokios minties neturiu, ypač šiais metais. Apie esamą ekstremalią situaciją turiu žinoti kiekvieną smulkmeną.
– Ar turite jus įkvepiantį posakį?
– Jau daug metų mane palaiko ir sustiprina 26-ojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Theodore’o Roosevelto žodžiai: „Tikėkite, kad galite, ir pusė kelio jau bus įveikta.“
Nuo mažens visada norėjau pasiekti daugiau, nei atrodo, kad galiu.
Mano gyvenimo variklis – visada jausti troškimų alkį.
– Ar randate laiko grožio procedūroms, pasivaikščiojimui po parduotuves?
– Viskas, kas artima moterims, man nesvetima. Stengiuosi surasti laiko pasigražinti ir garderobui atnaujinti. Neretai apsipirkinėjimas veikia kaip meditacija. Nors mane, kaip ir daugelį moterų, atidarius spintą apima jausmas, kad nėra kuo apsirengti.
Žinoma, kad tai netiesa. Jaučiu silpnybę batams ir rankinėms. Kalbant apie grožio procedūras, negaliu gyventi be manikiūro ir pedikiūro. Kartą per mėnesį stengiuosi apsilankyti pas kosmetologę.
– Daug dirbate. Ar lankotės pas gydytojus, ar neturite tam laiko?
– Turiu įprotį, kurį įskiepijau ir savo vaikams, kartą per metus, nepriklausomai nuo savijautos, pasitikrinti sveikatą. Šiais didelio tempo ir nenuspėjamų iššūkių laikais reikia rūpintis sveikata.
– Užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičiai nedžiugina, vėl daug kur tenka dėvėti kaukes. Ar tai reiškia, kad artėja antroji viruso banga? Ar pandemija stipriai pakeis socialinį, moralinį ir ekonominį pasaulio veidą?
– Paprastai kvėpavimo takų virusinės infekcijos plinta bangomis. Rudenį sąlygos bus dar geresnės virusui plisti, nes visi sueisime į patalpas, nebebus saulės. Ji veikia, nors gal ne taip aktyviai, kaip manėme, nes Brazilijoje ar Amerikoje, kur karšta, virusas vis tiek plinta.
Galų gale šaltuoju metų laiku prasidės gripo sezonas, susilpnės imunitetas.
Sakoma, kad gyvenimas eina ratu ir tam tikri dalykai kartkartėmis pasikartoja, – tiek geri, tiek blogi. Ne išimtis ir pandemijos. Jos irgi pasikartoja – vienos kas keliasdešimt, kitos – kas keliolika metų. Baisiausia, kad kaina, kurią turime mokėti, – žmonių gyvybė.
Taip, pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie antrąją bangą. Mes vis svarstome, ar tikroji laimė slypi gebėjime įsijausti į akimirką, ar žinojime, kas laukia rytoj.
Sakyčiau, kad ši sveikatos krizė leido iš naujo pajusti, kaip glaudžiai mūsų veiksmai ir priimami sprendimai mus ne tik sieja su dabartimi, bet ir nulemia gana tolimą ateitį.
Žmogus ir laiko tėkmė – neatskiriami.
Juk esama situacija atsirado ne per naktį: kad ir kaip netikėtai ji smūgiavo pasauliui, galima atsekti globalius veiksnius, kurie prie to atvedė (jei ir netiesiogiai).
Tai aiškinčiau žymiuoju drugelio efektu: žmonijai ėmus nebepaisyti ribų, piktnaudžiauti ištekliais ir praradus natūralų ryšį su gamta visa tai per sunkiai užgulė ekosistemos pečius ir pridarė globalių bėdų.
Tačiau dabar, kai jau kiekvienas iš mūsų asmeniškai susidūrė su sukrečiančiomis tokio elgesio pasekmėmis, remdamiesi tuo pačiu drugelio efektu galime keistis visi drauge.
Jei tik imsimės mokytis naujo gyvenimo ritmo ir leisimės į didesnės harmonijos paieškas, net ir maži asmeniniai pokyčiai lems ramesnį planetos likimą.
