O pati papildomą valandą kitą skyrė dainavimui ar sportui. Vietoj prabangių atostogų nuotraukų jos socialiniuose tinkluose – gamtos vaizdai, kuriuos pati užfiksavo. „Ir iki vedybų aš niekada nebadavau“, – tikina Marta, savo gyvenimo filosofija neigdama mitą, kad ištekėdama laimėjo Aukso puodą.
Izraelio verslininkas Niras Matalonas (64 m.) galėjo jai dovanoti visą pasaulį. Žvaigždes ir mėnulį, pilis ir prabangius automobilius. „Kokios dovanos norėtum?“ – kartą paklausė Niras. „Visada – mažos, – atsakiau. – Deimanto!“ – užkrečiamai kvatoja Marta.
Niras – didelės tarptautinės prabangos prekių ir paslaugų bendrovės „Malca-Amit“ buvęs generalinis direktorius. Ši bendrovė teikia saugiausius logistikos sprendimus deimantų ir juvelyrikos pramonei visame pasaulyje.
Daugiau kaip du dešimtmečius Niras gyveno Europoje, bet tėvynės ilgesys taip graužė, kad galiausiai jis atsisakė pareigų, bendrovėje liko dirbti tik su projektais ir drauge su šeima – lietuve žmona Marta ir jųdviejų trejų metų sūnumi Adomu – persikėlė į Izraelį.
Martos papuošalų dėžutėje yra vienas kitas deimantas, kurį dovanojo Niras. Tačiau išorinis blizgesys jos niekada nedomino. Anksčiau itin perspektyviu mecosopranu laikyta operos solistė pati prižiūri ir auklėja sūnų, pati kasdien jam gamina maistą, o kitai savo veiklai skiria laiko tada, kai jo turi.
Po motinystės atostogų Marta grįžo dainuoti ir dabar dirba su „Jerusalem Lyric Opera“. Tačiau anksčiau apie didžiąsias operos scenas svajojusi lietuvė dabar nebesivaiko populiarumo, nes jai daug svarbiau būti žvaigžde savo sūnui ir vyrui.
Martos ir Niro pažinties ir meilės istorija verta romano scenarijaus. Jie susipažino 2015 m. lapkritį Tel Avive (Izraelis), kur solistė gastroliavo su Lietuvos operos ir baleto teatru.
Lietuvių atlikėjai ir tuomet Belgijoje dirbęs verslininkas N.Matalonas, kuris lankė ligoninėje gulinčią motiną, apsistojo tame pačiame Tel Avivo viešbutyje. Per vienus pusryčius padavėjas atnešė Martai laiškelį, kuriame Niras rašė, kad lietuvė jam labai patinka. Solistė ryžosi paskambinti, o paskui viskas sukosi neįtikėtinu greičiu.
Po septynių draugystės mėnesių pora susituokė Graikijoje, o 2017 m. spalį jiems gimė Adomas. N.Matalonas iš pirmosios santuokos dar turi 27 metų sūnų Davidą ir 32-ejų dukrą Melanie.
– Marta, prieš dešimt metų Lietuvoje buvote itin populiari operos solistė: dalyvavote TV projektuose, buvote kviečiama į įvairius renginius. O kuo gyvenate šiandien? – paklausiau M.Matalon.
– Mano dienos sukasi aplink šeimą ir sūnų. Skiriu laiko dainavimui, kažkiek koncertuoju, kiek dabar įmanoma.
Jau buvau pradėjusi aktyviau dainuoti, bet staiga prasidėjo koronaviruso pandemija. Ji vėl pristabdė mano karjerą, bet nėra to bloga, kuris neišeitų į gera, – galėjau ilgiau pabūti su vaiku namuose ir duoti jam visa, kas geriausia.
Žiemą prieš koronavirusą Adomas buvo pradėjęs eiti į darželį, bet, tiesą sakant, sirgo dažniau, nei ten ėjo. Tada ėmiau repetuoti, rengiausi dalyvauti perklausose, ir staiga vėl viskas sustingo.
Lietuvoje buvo laisviau, galėjai išeiti pasivaikščioti, o pas mus buvo apribojimas nutolti ne toliau kaip 100 metrų nuo namų, tad kurį laiką į lauką apskritai nekišome nosies.
Mes Izraelyje gyvename už miesto, prie jūros, Habonimo gamtos rezervate. O žmonės mieste iš viso negalėjo judėti. Tad nebuvo net kalbos apie karjerą.
– Kaip išgyvenote tą griežtojo karantino laikotarpį?
– Mano karantinas prasidėjo prieš dvejus metus, kai persikraustėme į Izraelį. Kol atvykdavome tik atostogauti, man Izraelis labai patiko, bet prieš pat kraustantis pajutau, kad nenoriu čia gyventi.
Po vestuvių kurį laiką gyvenome Antverpene (Belgija), ten gimė ir mūsų sūnus. Į Izraelį iš Europos išsikraustėme birželio pabaigoje – per patį karštį. Iki šeštos valandos vakaro net į lauką išeiti negalėjai – taip kepino saulė. Kai pusę metų nėra lietaus, nuolat maudaisi dulkėse. Tai irgi vargina.
Lietuvoje dar yra miškelių pasivaikščioti, o pas mus karšta, nėra daug medžių, pavėsio.
Be to, slėgė, kad mano artimieji – kur kas toliau. Tačiau iki tol, kol užvėrė sienas, dar galėdavau nuskristi jų aplankyti ar jie atskrisdavo pas mus – prieš pat karantiną su sūnumi dar spėjome pabūti Lietuvoje. O paskui teko užsidaryti. Su vaiku būti namuose sunku, nes nežinai, kaip jam paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, negalima į žaidimų aikštelę.
– Kur dabar dainuojate?
– Pirmoji mano perklausa po motinystės atostogų buvo „The Israeli Opera“ Tel Avive. Iškart pakvietė ir į antrąją, bet tada dar nebuvau susitvarkiusi leidimo dirbti ir gyventi Izraelyje, tad teko atidėti. Kai jau turėjau dokumentus, parašiau šios operos vyriausiajam dirigentui ir jis iškart pakvietė į perklausą didžiojoje scenoje.
Naktį prieš perklausą sūnus beveik nemiegojo. Buvau pervargusi, tad pasakiau sau: „Stop!“ Kol vaikas nepaaugs, nejudinsiu jokių dainavimo reikalų. Gavau galimybę ir ją sudeginau. Teatro vadovams neįdomios priežastys, kodėl dainavai prastai. Žinau, kad galiu gauti dar vieną galimybę, bet ne daugiau, todėl noriu ir turiu būti pasirengusi 100 procentų.
O kai Adomas ūgtelėjo, pradėjau dainuoti „Jerusalem Lyric Opera“. Ten užsikabinau, tad niekur daugiau ir nebandžiau.
Važinėju į Jeruzalę repetuoti. Iki ten – 140 km. Bet vargina ne tiek atstumas, kiek automobilių grūstys. Iki Tel Avivo – 70 km. Anksčiau maniau, kad vos ne kasdien į jį važiuosiu, bet kai po kelias valandas stovi grūstyse, noras ten važiuoti praeina.
– Sakoma, kad motinystė turi įtakos balsui. Ar jaučiate, kad jis pasikeitė? Ar vis dar dainuojate tuo išskirtiniu mecosopranu, dėl kurio anksčiau sulaukdavote tiek pagyrų?
– Išties – kai gimė Adomas, pajutau, kad mano balsas tapo sodresnis, didesnis. Tai pastebėjau ne tik aš, bet ir tie, su kuriais dirbau dar iki sūnaus gimimo.
Labai norėčiau dainuoti sopranu, bet, kai padainuoju soprano partiją, man dažnai sako: „Gal jūs galėtumėte dainuoti tarpinio balso partijas? Arba aukšto mecosoprano?“
Bet turiu vieną pasiūlymą kitą vasarą Jeruzalės festivalyje atlikti soprano vaidmenį, tad dabar bandau įsitikinti, kad galėsiu jį išdainuoti. Mokausi, nes labai to norėčiau. Giacomo Puccini operoje „Bohema“ dainuočiau Mimi partiją.
Tačiau apskritai mano balsas tarpinis. Ne sopranas, bet ir ne mecosopranas.
Žiūrovai gal labiau mėgo mano mecosopraną, bet profesionalai, kurie mane augino, sakė, kad galėčiau dainuoti žemo soprano partijas. Ir pati jaučiau, kad ten – labiau mano vieta.
Savo kelią ir balsą atrandu po truputį. Kiek bus, tiek užteks, nebėra taip, kaip anksčiau, kai galėjau pusę gyvenimo atiduoti, kad tik gaučiau dainuoti. Geriau jau su vaiku pabūsiu, jei koks nelabai malonus dainavimas. Jei, pavyzdžiui, programa ne ta, kur galėčiau atsiskleisti.
– Tačiau anksčiau darėte viską, kad išgarsėtumėte. Lietuvoje labiausiai žinoma tapote tada, kai prieš gerą dešimtmetį dalyvavote TV projektuose „Muzikos akademija“ ir „Triumfo arka“.
– Kai tau nėra trisdešimties, žinoma, kad svajoji tapti garsia operos dainininke. Bet paskui supranti, kad esmė – žmonių pagarba dėl gero dainavimo. Jei negali ko nors atlikti gerai, jau nesinori eiti į sceną vien tam, kad joje būtum.
Eidama į „Muzikos akademiją“ nesuvokiau, kas yra televizija, kaip čia viskas bus. O ten viskas buvo taip blogai, kad man paskui reikėjo nueiti į kitą televiziją, kitą laidą ir parodyti, kad gali būti geriau.
Iki „Muzikos akademijos“ aš viską mokiausi iš natų. Iki tol neturėjau jokio estradinio repertuaro, o ten per dvi dienas turėdavau išmokti naują estradinę dainą.
Kadangi mano balsas labiau išlavintas, platesnio diapazono, aš gaudavau, pavyzdžiui, Celine Dion dainas. Eidama į sceną ji jas repetuoja tikrai ne dvi dienas. Tad toje laidoje gerai būti negalėjo.
Kai ėjau į „Triumfo arką“, jau žinojau, kas yra televizija, ir kad turiu ateiti su savo bagažu. Padedama kolegės pati rinkausi kūrinius ir rengiau natas orkestrui. Ten jau turėjau savo repertuarą, kad vėl negaučiau kūrinio paskutinę minutę.
Iki „Muzikos akademijos“ turėjau daug koncertų – bent du per savaitę. Po tos laidos koncertų būdavo gerokai mažiau. Nors, žinoma, prie to prisidėjo ir 2008 m. pasaulinė finansų krizė.
Po „Triumfo arkos“ vėl viskas susitvarkė. Ne visada televizija yra tavo sėkmės raktas. Pats turi būti pasirengęs televizijai, žinoti, ką darai, arba turėti labai gerą prodiuserį, kuris puikiai pažįsta tavo balsą, žino tavo galimybes, supranta tave ir padeda tau atsiskleisti.
O aš nežinojau, kas ta televizija. Gal dėl to „Muzikos akademijoje“ atrodžiau net aikštinga.
Bet man sako: „Reikia pašviesinti tavo plaukus.“ Sakau: „Aš nenoriu – ką tik atsiauginau natūralius plaukus.“ Moterys, kurioms teko atsiauginti dažytus plaukus, mane supras – tai trunka tikrai ne vieną mėnesį. Laidos prodiuseriai įtikinėja, kad jiems reikia blondinės. Vis dėlto laikiausi savo – aš nenoriu būti blondinė! Ar tai reiškia, kad esu aikštinga?
Laimei, stilistas italas irgi patvirtino, kad nereikia dažyti visų mano plaukų – užteks pašviesinti kelias sruogas.
– Visada turite tvirtą nuomonę?
– Kaip ir visiems, taip ir man pasitaiko ir suskysti, ir pasiduoti. Viskas priklauso nuo situacijos. Kai reikėjo kovoti dėl savo plaukų, aš kovojau.
– Savo ateitį ilgai siejote tik su dainavimu. Pavyzdžiui, kad galėtumėte mokytis Italijoje, pasyviuose „La Scala“ akademijos kursuose, net pardavėte palėpę Vilniaus centre.
– Ta palėpė – 2 ar 3 kvadratiniai metrai. Kai pirkau butą, nežinojau, kad jam priklauso ir palėpė. Kai po jos dalį paskirstė visiems butams, kaimynė paprašė parduoti mano dalį. Pamačiau skelbimą apie tuos „La Scala“ kursus ir pardaviau už 800 eurų. Tokių pinigų aktyviesiems kursams man būtų neužtekę.
Per pasyviuosius kursus būčiau tik sėdėjusi ir žiūrėjusi, kaip dirba kiti. Bet nuvykau į Italiją ir tuometis „La Scala“ meno direktorius Luca Targetti man suteikė galimybę dirbti aktyviuosiuose kursuose. Beje, jis – vienintelis mano pažįstamas, miręs nuo koronaviruso.
Gal L.Targetti patiko mano dramatiškas ir retas balsas, bet gavau galimybę dirbti su pasaulinio garso žvaigžde Luciana Serra. Viena jos pamoka kainuoja apie 200 eurų, o aš jų gavau nemokamai.
Tokius balsus kaip mano labai sudėtinga tobulinti, tad mokiausi įvairių niuansų.
Bet būdamas Italijoje išmoksti ir daugiau. Pavyzdžiui, tinkamos dikcijos. Kai pirmąsyk nuvykau, dėl jos sulaukiau daug kritikos. O dabar daug metų sulaukiu tik pagyrų, kad mano italų dikcija yra puiki. Tai mažas, bet toks svarbus dalykas!
Kaip ir visi dainininkai, dainuoju ta kalba, kuria reikia, – ir prancūziškai, ir vokiškai, ir rusiškai. Teko dainuoti net portugališkai. Bet jei tik yra galimybė rinktis, renkuosi repertuarą italų kalba. Man jis – mieliausias.
Kalbų man nesunku mokytis. Jau net hebrajiškai kalbu. Tik rašyti sunkiau.
– Jūs esate krikščionė, jūsų vyras – žydas. Ar kultūriniai ir religiniai skirtumai šeimoje labai išryškėja?
– Mano vyras stebisi, kad lietuviai dažniausiai jį vadina žydu, nors tai yra jo religija. O tautybė – izraelietis. Gal mums tai įkalta sovietiniais laikais, kai religija tarsi neegzistavo?
Taip, jis žydas. Niras gimė Izraelyje, o jo mamos šeima prieš Antrąjį pasaulinį karą atvyko iš Italijos, tėvo giminė bėgo iš Ispanijos nuo ten persekiojusios inkvizicijos.
Nors ilgai gyveno Europoje, Niras svajojo grįžti į Izraelį, todėl atsisakė generalinio direktoriaus pareigų ir liko dirbti tik su projektais, nes kitaip grįžti nebūtų galėjęs.
Kai Izraelyje lankiausi kaip operos dainininkė, man ši šalis padarė milžinišką įspūdį – Jeruzale apskritai negalėjau atsižavėti. Net dabar, vos įvažiuoju į Jeruzalę, apima stebuklingas jausmas. Tad kai Niras paklausė, ar kelčiausi su juo čia gyventi, nedvejodama atsakiau teigiamai.
Dabar jau ne viskas man Izraelyje patinka. Ne tik karštis vargina. Tarkime, čia parduodami tik sezoniniai vaisiai. Vaikas prašo apelsinų, o aš žinau, kad nė vienoje parduotuvėje jų nė su žiburiu nerasiu. Ne taip kaip Europoje, kur bet kurioje parduotuvėje bet kada jų yra.
Tai smulkmena ir gyvenimo esmės nekeičia, bet Izraelyje yra kitaip, nei esi pratęs, o pripratimas – antras prigimimas. (Juokiasi.)
Kalbant apie religinius skirtumus, nei vyras man trukdo būti krikščionei, nei aš jam trukdau būti žydu. Šventes švenčiame visas. Ir žydiškas – Chanuką ar Pesachą, ir krikščioniškas – Kūčias, Kalėdas ar Velykas. Dėl to nekyla jokių konfliktų. O sūnus vėliau pats apsispręs, kurią religiją rinktis.
Šeimoje mes apskritai turime laisvę daryti, ką norime. Pavyzdžiui, be problemų leidžiu vyrui vykti buriuoti į Graikiją. Kaip ir jis mane skatina važiuoti dainuoti, atsipalaiduoti, su kolegėmis išgerti kavos.
Mes pasitikime vienas kitu. Kai išvažiuoju į repeticijas, vyras lieka su vaiku. Jie piešia, eina į baseiną, konstruoja, skaito knygas. Man reikia tik maisto iš anksto priruošti.
– O kaip dėl maisto? Juk religingi žydai renkasi tik košerinį maistą, kurio gaminimo taisyklės – gana sudėtingos.
– Mano vyras valgo viską. Mėgsta ir jūrų gėrybes, ir karštą sumuštinį su dešra ir sūriu. Tai jau ne košerinis maistas, mat sūrio ir dešros negalima maišyti. Augdamas Niras buvo maitinamas košeriniu maistu, bet gyvendamas Europoje pradėjo valgyti ir kitokį.
Daugiau įgeidžių dėl maisto turi mūsų sūnus. Jis valgo vos kelis patiekalus. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip metus pietums renkasi tik šnicelį.
Čia Dievas mane nubaudė. Kartą Antverpene parduotuvėje nupirkau šaldytą šnicelį ir jį iškepiau. Niras ir sako: „O mano mama tai pati šnicelius gamindavo.“ „Nesulauksi“, – atkirtau. Dabar už šiuos žodžius moku.
Adomas anksčiau valgė viską, bet po ligos tapo jautresnis ir ėmė reikalauti tik šnicelio. Tai su ryžiais, tai su makaronais ar bulvėmis. Tad dabar kasdien jį ir kepu. Bent jau orkaitėje, kad būtų sveikesnis.
– Jūsų pažinties su Niru istorija apskritai išskirtinė. Pripažinkite, reta moteris sulaukia kvietimo tuoktis jau pirmąją pažinties savaitę. Kuo jus sužavėjo šis vyras?
– Kai per pusryčius gavau Niro raštelį, vakarop paskambinau ir susitikę viešbučio fojė trumpai šnektelėjome. O tada turėjau išvykti dainuoti. Aš jam nieko labai neaiškinau, tik pasakiau, kad vykstu į operą su Lietuvos operos ir baleto teatru.
Niras rado, kur mes koncertuojame, nusipirko bilietą antroje eilėje ir laukė – gal pasirodysiu? O manęs kaip nėra, taip nėra. Niras pasakojo ėmęs svarstyti, kad gal aš dirbu užkulisiuose. Pavyzdžiui, esu makiažo specialistė.
Bet galiausiai ir aš išėjau dainuoti persirengusi berniuku. Po koncerto prie mano kambario jis paliko gėlių. Paskui pakvietė pusryčių. Dar vėliau – per mano laisvadienį – nuvažiuoti į Haifą. Tada ir paklausė, ar man patinka Izraelis ir ar norėčiau jame gyventi. Žinoma!
Kai grįžome, Niras vėl parašė laišką ir paklausė, ar norėčiau su juo eiti gyvenimo keliu? Viską aiškiai sudėliojo, nebuvo jokio laiko gaišimo, kai kartais nežinai, ką galvoja tavo partneris. Mūsų santykiuose viskas buvo aišku nuo pat pradžių.
– O drugeliai pilve ar skraidė?
– Kai vyras tave gerbia ir myli, visada drugeliai pilve skraido.
Mano vyras labai geras, taikus, niekada nesiginčija, jei visi vyrai taip nusileistų savo žmonoms, jokių pykčių ir skyrybų nebūtų.
Aš Niru visada tikėjau, mačiau, kad jis sąžiningas ir nemeluoja. Pasitikiu juo iki šiol, jis nė karto manęs nenuvylė.
Vyras man leidžia siekti karjeros, bet aš pati apsisprendžiau būti su vaiku iki trejų metų. Niekada net nesvarsčiau atiduoti Adomą į darželį vos šešių mėnesių, kaip tai įprasta Izraelyje.
Girdėjau kalbų, kad vyras mane uždarė namuose, bet aš pati nenorėjau skubėti. Jei ką nors darau, noriu tai daryti kokybiškai. O būdama su vaiku namuose negaliu itin daug laiko skirti dainavimui.
Formą visą laiką palaikiau, tad dabar lengviau grįžti, nes išties ilgos pertraukos niekada ir nebuvau padariusi.
Kita vertus, dabar man gal net lengviau dainuoti, nes, kai vaikas ūgtelėjo, jaučiuosi labiau atsipalaidavusi. Nors šiaip visada noriu kuo greičiau lėkti namo.
Niras irgi daug laiko leidžia su vaiku. Adomas jau kalba trimis kalbomis – girdi mus tarpusavyje kalbant angliškai, aš su juo daug kalbu lietuviškai, o Niras – hebrajų kalba.
– Finansinės galimybės jums leistų iš viso nedirbti, tačiau vis tiek norite tai daryti?
– Niekada neklausiau, kiek vyras turi pinigų. Na, taip, mes turime vieną kitą butą, namą, gyvename gerai, važinėjame gerais automobiliais.
Bet aš niekada nebuvau nei alkana, nei apskurusi. Iki ištekėdama niekada nejutau nepritekliaus. Po santuokos man niekas smarkiai nepasikeitė.
Iki pažinties su manimi Niras nebuvo buvęs Lietuvoje. Jis labai nustebo, kad Vilnius toks gražus, europietiškas.
Kaip mes turime stereotipų apie izraeliečius, taip ir vietos žmonės turi stereotipų apie mus.
Pavyzdžiui, viena moteris Izraelyje kartą manęs paklausė: „Kaip čia tu su seserimi ir broliu sugebėjai baigti muzikos mokyklą? Kaip tavo tėvai už ją sumokėjo, jei žmonės pas jus neturėjo ką valgyti?“
Žiūrėjau į ją ir galvojau: mano tėvai investavo į mus, o ne į aukso žiedus kiekvienam pirštui.
Visada turėjau galimybių užsiimti kita veikla – ne tik dainuoti. Bet o ką aš dar moku daryti? Kažkas pasakė: „Dainavimas – kaip tenisas. Jei žaidi aukščiausiojoje lygoje, uždirbi didelius pinigus. Jei esi žemiau, gali būti visaip.“
Niekada nedainavau dėl pinigų. Nei anksčiau, nei dabar. Tik dabar jau turiu pasverti, pavyzdžiui, ar galėsiu tiek važinėti kaip anksčiau, nes auginu mažą vaiką.
Jeigu gyvenčiau Lietuvoje, kur mama, tetos, draugės, sesė, būtų kitaip, bet esame Izraelyje, kur turime tvarkytis patys. O numesti vaiko auklei ir bėgti dainuoti neturiu poreikio.
Niro abu tėvai mirę, o vyresnieji vaikai, su kuriais anksčiau leisdavome daug laiko, liko Belgijoje.
Nenoriu vytis dainavimo iš paskutiniųjų, kad užpildyčiau laiką ir paaukočiau ryšį su vaiku, vyru. Kiek išeis, tiek. Kažkaip be didelių pastangų, per daug nesisiūlydama, vis sulaukiu kokių nors pasiūlymų: radijuje padainavau per Jeruzalės dieną, kažkas išgirdo, pasiūlė koncertą su orkestru... Po truputį ir judu.
Atsisakyti juk neverta, jei einasi. Bet jei nesiseks, galėsiu veikti ką nors kita. Gal mokyti dainuoti.
Nenoriu tik sėdėti namuose, nes kai sūnus užaugs ir išvažiuos, bus per vėlu savęs ieškoti. Tad reikia veikti dabar.
– Ar esate laiminga?
– Pastarieji ketveri metai yra laimingiausi mano gyvenime. Iki tol, kol sukūriau šeimą, jaučiau kažkokią tuštumą.
Kai kurios kolegės daugiau dainuoja, bet neištekėjo, neturi vaikų. Ir aš norėčiau daugiau dainuoti, bet nė už ką nenorėčiau susikeisti su jomis vietomis.
Visą laiką sakau, kaip man pasisekė, koks geras mano vaikas, kaip jis myli mamą, koks yra meilus.
Kaip ir kiekvienai mamai, savas vaikas yra pats geriausias, žavingiausias, protingiausias. O Niras – nuostabus tėvas ir vyras.
Girdėjau sakant, kad mano gyvenimas kaip pasaka. Bet kas yra pasaka? Pirmiausia tai, ką mes jaučiame viduje.
Niras – pirmasis vyras, kuris tikrai manimi rūpinasi. Rūpinasi, ar aš pavargusi, ar sveika, nori, kad pailsėčiau, kad būčiau saugi. Būtent tai ir yra pasaka.
